Kai Helemas pirmąkart paėmė į rankas kolbą su pakeistuoju volframu, Piteriui buvo dveji metai.
Dvidešimt penkerių jis jau su šviežutėle disertacija po pažastim stojo dirbti į Pirmąją Siurblio stotį ir tuo pačiu metu gavo dėstytojo vietą universiteto fizikos fakultete.
Jaunam žmogui tai buvo itin didelis pasiekimas.
Pirmoji Siurblio Stotis dar nebuvo tokia tobula techniškai, kaip vėlesnės, bet tai buvo jų visų prosenelė — visos tos grandinės, apjuosusios planetą per kokius dvidešimt metų. Techninis progresas dar niekada nebuvo padaręs tokio staigaus ir visaapimančio šuolio.
Ir tai suprantama. Juk kalba ėjo apie neribotą ir laisvą energiją. Apie viso pasaulio Senelį Šaltį ir Aladino lempą.
Lamontas buvo pasirinkęs pačių abstrakčiausių teorinių problemų nagrinėjimą, bet netikėtai susidomėjo nuostabia Elektroninio Siurblio atradimo istorija. Tarp daugybės šia tema rašiusių autorių, nė vienas nebuvo kaip reikiant pasikaustęs teoriškai (kiek tai apskritai įmanoma) ir nė vienam nebuvo pavykę paprastai nušviesti sudėtingų dalykų. Žinoma, pats Helemas buvo parašęs ne vieną populiarų straipsnį, bet jie nesudarė vientisos ir faktais pagrįstos istorijos, kuri būtų galėjusi patenkinti Lamontą.
Pradžiai jis išstudijavo Helemo straipsnius, taipogi visus atspausdintus atsiminimus (vadinamuosius oficialius dokumentus) ir prisikasė prie Helemo frazės, sukrėtusios visą pasaulį — prie vadinamojo Didžiojo Praregėjimo.
Vėliau, žinoma, kai Lamontas pajuto nusivylimą, jis ėmė kastis giliau ir suabejojo, ar garsioji Helemo frazė iš tiesų buvo Helemo. Ji buvo ištarta per seminarą, nuo kurio prasidėjo Elektroninio Siurblio era, tačiau pasirodė, kad smulkiau sužinoti apie šį seminarą be galo sunku, o gauti pranešimų įrašų — visai neįmanoma.
Pagaliau Lamontas ėmė įtarti, kad ne taip jau neatsitiktinai šis seminaras paliko laiko smėlyje vos įžiūrimus pėdsakus. Sumaniai palyginus keletą paskirų duomenų, susidarė įspūdis, kad Džonas F. K.
Makfarlendas pasakė kažką labai panašaus į pritrenkiantį Helemo teiginį — ir pasakė žymiai anksčiau už Helemą.
Jis nuvyko pas Makfarlendą, kurio pavardė nefigūravo nė viename oficialiame pranešime, ir kuris dabar tyrinėjo viršutinius atmosferos sluoksnius ir saulės vėjo įtaką jiems. Šis darbas nebuvo joks pasiekimas, bet turėjo savų privalumų ir tiesiogiai siejosi su procesais, liečiančiais Siurblį. Makfarlendas aiškiai išvengė tų užmaršties dulkių, kurios nusėdo Denisoną.
Su Lamontu jis kalbėjo mandagiai ir noriai apie viską, išskyrus to seminaro įvykius. Apie tai jis paprasčiausiai nieko neprisiminė.
Lamontas užsispyrė, pateikė savo surinktus įrodymus. Makfarlendas išsitraukė pypkę, prisikimšo, patikrino ar standžiai ir iš lėto pradėjo: — Aš nenoriu nieko prisiminti, nes tai neturi reikšmės. Iš tikrųjų neturi. Sakykim, imsiu tvirtinti kažką pasakęs. Niekas nepatikės tuo. Aš atrodysiu kaip idiotas, sergantis didybės manija.
— O Helemas pasirūpins nurašyti jus į pensiją?
— Šito aš nesakau, bet manau, kad geruoju man tai nesibaigs. Pagaliau vardan ko turėčiau taip daryti?
— Vardan istorinės tiesos, — atkirto Lamontas.
— Et, niekai. Istorinė tiesa yra tokia, kad Helemas nepaleido vadžių iš rankų. Jis verste vertė žmones prisidėti prie tyrimo. Jeigu ne jis, volframas būtų sprogęs ir nusinešęs nežinia kiek gyvybių. Tokio atvejo daugiau galėjo ir nebepasitaikyti, ir mes dabar neturėtume Siurblio. Helemui priklauso jo atradimo šlovė, net jeigu ji jam ir nepriklauso, o jeigu tai beprasmybė, tai aš nieko negaliu padaryti — visa istorija beprasmybė.
Lamontas gavo pasitenkinti tuo, ką išgirdo, nes Makfarlendas prie Siurblio daugiau nebegrįžo. Istorinė tiesa!
Bent jau vienas neginčijamas jos faktas buvo tas, kad „Helemo volframą”, kaip laikui bėgant pasidarė įprasta jį vadinti, išgarsino jo radioaktyvumas. Niekam neberūpėjo, ar tai buvo volframas, ar jį kas pakeitė, ir net, ar tai iš tiesų buvo neįmanomas jo izotopas. Viską nustelbė nuostaba, kad kažkas skleidžia tolydžio stiprėjančius radioaktyvius spindulius, kaip jokia kita iki šiol žinoma medžiaga. Kantrovičius ta proga dar pasakė: — Reikėtų jį susmulkinti. Jeigu mes laikysime jį gabalais, tai jie išgaruos arba susprogs, — o gal ir viena, ir kita, — užteršdami pusę miesto.
Todėl medžiaga buvo paversta milteliais, išskirstyta mažytėmis porcijomis ir sumaišyta su paprastu volframu, o paskui, kai ir tas pasidarė radioaktyvus, buvo panaudotas grafitas, kuris turėjo mažiau efektyvų skerspjūvį.
Bemaž po dviejų mėnesių nuo tos dienos, kai Helemas pastebėjo pasikeitus kolbos turinį, Kantrovičius nusiuntė į „Branduolio Apžvalgą” pranešimą, pasirašytą ir Helemo, kaip bendraautoriaus, apie plutonio-186 atradimą. Taigi Treisis atgavo gerą vardą, bet jo pavardė nebuvo paminėta nei ten, nei kada nors vėliau.
Nuo tada ir prasidėjo Helemo volframo epopėja, o Denisonas pajuto pirmuosius pasikeitimus, kurie ilgainiui padarė iš jo tuščią vietą.
Jau vien plutonio-186 egzistavimas buvo absurdas. O tai, kad, iš pradžių būdamas stabilus, jis darėsi vis radioaktyvesnis, atrodė dar absurdiškiau.
Šiai problemai nagrinėti buvo organizuotas seminaras. Pirmininkavo Kantrovičius — įsidėmėtina aplinkybė, nes tai buvo paskutinis kartas Elektroninio Siurblio istorijoje, kai bent kiek stambesniam susirinkimui šia tema vadovavo ne Helemas. Šiaip ar anaip, po penkių mėnesių Kantrovičius mirė, ir vienintelė asmenybė, kurios prestižas būtų galėjęs užtemdyti Helemą, pasitraukė jam iš kelio.
Seminaras buvo kaip reta nevaisingas, kol Helemas nepaskelbė savo Didžiojo Praregėjimo, bet Lamonto atkurtoje versijoje viskas įvyko per priešpiečių pertrauką. Tada Makfarlendas, kuris pagal oficialią versiją nieko ypatingo nepasakė, nors seminare ir dalyvavo, tarė: — Čia reikia tik truputėlio fantazijos. Sakykime…
Jis kalbėjosi su Dideriku van Klemensu, ir van Klemensas trumpai užsirašė šį pokalbį, naudodamasis paties sukurta stenografine sistema. Bet jis mirė daug anksčiau, negu Lamontas pradėjo savo tyrimus. Ir nors tos pastabos įtikino Lamontą, jis puikiai suprato, kad be papildomo patvirtinimo jomis niekas nepatikės. Be to, nebuvo įrodymų, kad Helemas nugirdo tuos žodžius.
Lamontas galėjo lažintis, kad ir iš milijono, jog Helemas tą minutę buvo netoliese, bet ir tai dar ne įrodymas.
Na, o jeigu jis, sakykim, įrodys? Helemo savimeilė bus įžeista, bet jo padėties tai neišklibins. O argumentai bus tokie, kad Makfarlendas tik fantazavęs, ir būtent Helemas įžvelgęs toje fantazijoje šį tą daugiau. Būtent Helemas viešai paskelbęs savo teoriją ir nepabijojęs būti išjuoktas. O Makfarlendas vargu ar būtų išdrįsęs „šiek tiek pafantazuoti” iš tribūnos.
Lamontas tuomet atrems, kad Makfarlendas, kaip žinomas: branduolinės fizikos specialistas, turėjęs ką prarasti, o jaunam radiochemikui Helemui bet kokios erezijos branduolinės fizikos srityje būtų buvusios atleistos kaip nespecialistui.
Na, o pagal oficialią stenogramą Helemas pasakė štai ką: „Ponai, mes atsidūrėme aklavietėje. Tad noriu pasiūlyti vieną hipotezę, nebūtinai labai protingą, tačiau bent jau, ne tokią absurdišką, kokias teko girdėti iki šiol.
Mes susidūrėme su medžiaga, plutoniu-186, kuris apskritai negali egzistuoti, ir net trumpą laiką neišlieka stabilus, jeigu galime pasikliauti mūsų visatos gamtos dėsniais. Bet jeigu jis iš tikrųjų egzistuoja ir anksčiau buvo stabilus, vadinasi, kitados jis kažkurį laiko tarpą turėjo būti tokioje vietoje, laike arba sąlygose, kur visatos gamtos dėsniai veikia ne taip, kaip čia. Trumpai tariant, mūsų tiriamoji medžiaga atsirado visai ne mūsų visatoje, bet kitoje alternatyvioje — paralelinėje visatoje. Galite vadinti ją kaip tinkami.
Atsidūrusi čia — kaip tai įvyko, nesiimu aiškinti — ji kurį laiką buvo stabili, nes, mano manymu, tebebuvo pavaldi savosios visatos dėsniams. O tai, kad ji pasidarė radioaktyvi ir tas radioaktyvumas vis didėjo, galbūt reiškia, kad ji pamažu persiėmė mūsų visatos dėsniais, jeigu aš suprantamai išsireiškiau.
Noriu pabrėžti, kad, atsiradus plutoniui-186, mėginys volframo, susidedančio iš kelių pastovių izotopų, jų tarpe volframo-186, dingo. Greičiausiai persikėlė į paralelinę visatą. Pagaliau logiška būtų manyti, kad abipusiai masių mainai įvyksta lengviau negu vienpusis persikėlimas. Paralelinėje visatoje volframas-186 gali būti tokia pat anomalija, kaip plutonis-186 čia. Iš pradžių jis tikriausiai bus stabilus, bet pamažu ims darytis vis radioaktyvesnis. Tenai jis gali tarnauti kaip energijos šaltinis, kaip ir plutonis-186 pas mus.”
Auditorija, matyt, klausėsi užgniaužusi kvapą, nes niekas Helemo nepertraukė, bent jau iki pastarosios frazės, po kurios pats kalbėtojas padarė pauzę, norėdamas atsipūsti ir, ko gero, nustebęs dėl savo paties įžūlumo.
Kažkas salėje (greičiausiai Antuanas Žeromas Lapenas, nors iš protokolo nėra aišku) pasiteiravo, ar profesorius Helemas darąs prielaidą, kad protingos esybės iš para visatos tyčia sukeitė medžiagas, norėdamos įsigyti energijos šaltinį. Taip prigijo terminas „paravisata”, atsiradęs greičiausiai sutrumpinus „paralelinę visatą”. Šiame klausime jis buvo pavartotas pirmą kartą.
Stojo tyla, po kurios Helemas, jau visai įsidrąsinęs, pasakė tai, kas ir sudarė Didžiojo Praregėjimo esmę.
„Taip, aš taip ir manau. Be to, mano įsitikinimu, energijos šaltiniu galima bus naudotis tik tuo atveju, jeigu visata ir paravisata dirbs kartu ir kiekviena savojoje Siurblio pusėje pumpuos energiją, atsižvelgdamos į abiejų visatų gamtos dėsnių ypatumus.”
Pavartojęs terminą „paravisata”, Helemas tuo pačiu jį pasisavino. Dar daugiau, jis pirmasis pavartojo tokia prasme žodį „Siurblys” (kuris nuo to laiko buvo rašomas tik didžiąja raide).
Pagal oficialią versiją Helemo hipotezė bematant susilaukė pritarimo, bet iš tikrųjų buvo ne taip. Tie, kurie apskritai teikėsi pareikšti savo nuomonę šiuo klausimu, vadino tai geriausiu atveju savotišku pasiūlymu. O Kantrovičius nesakė nieko. Pastarasis momentas buvo lemtingas Helemo karjerai.
Pats Helemas, žinoma, negalėjo nei teoriškai, nei praktiškai apdoroti savo hipotezės. Čia reikėjo mokslininkų grupės, ir ji buvo sukurta. Tačiau nė vienas jų nenorėjo viešai skelbtis dalyvaująs šiame darbe, o paskui buvo per vėlu. Kai dėl sėkmės nebebuvo jokių abejonių, visuomenė jau buvo susidariusi nuomonę, kad visa tai Helemo, vien tik Helemo nuopelnas. Viso pasaulio akyse Helemas ir tiktai Helemas pirmasis atrado medžiagą, įrodė savo Didžiojo Praregėjimo pagrįstumą — todėl Helemas ir buvo Elektroninio Siurblio Tėvas. Daugelyje laboratorijų buvo gundomai išdėliotos volframo kruopelytės. Vienoje iš dešimties įvykdavo pasikeitimas, ir plutonio-186 atsargos pasipildydavo.
Kaip masalas buvo siūlomi ir kiti elementai, bet jie likdavo nepakitę… Tačiau, kad ir kur pasirodydavo plutonis-186, kad ir kas pristatydavo jį į specialų mokslinį-tyrimo centrą, publikos akyse tai buvo tik nauja „Helemo volframo” porcija.
Visuomenei šios teorijos aspektus nušvietė vėlgi Helemas. Keista, jis pajuto (kaip pats vėliau sakėsi) galįs rašyti ir ypač pamėgo populiarizuoti. Be to, sėkmė inertiška, ir visuomenė nevertino niekieno informacijos šiuo klausimu, tik Helemo.
Savo pagarsėjusiame straipsnyje sekmadieniniame „Šiaurės Amerikos teležurnalo” savaitraštyje jis rašė: „Mes nežinome, kuo ir kiek paravisatos dėsniai skiriasi nuo mūsiškių, bet drąsiai galime spėti, jog stipri branduolinė sąveika — galingiausia mūsų visatoje jėga, paravisatoje daug stipresnė — gal šimtus kartų. Tai reiškia, kad protonai daug lengviau išsilaiko krūvoje savo pačių sukurtame elektrostatiniame lauke, ir kad branduoliui reikia daug mažiau neutronų stabilumui išlaikyti.
Plutonis-186, stabilus jų visatoje, turi arba pernelyg daug protonų, arba pernelyg mažai neutronų ir negali išlikti stabilus mūsų visatoje, kur branduolinė sąveika ne tokia efektyvi. Atsidūręs mūsų visatoje, plutonis-186 pradeda spinduliuoti pozitronus, o tuo pačiu ir energiją, o sulig kiekvienu šitaip išspinduliuotu pozitronu branduolyje vienas protonas virsta neutronu. Galų gale dvidešimt branduolio protonų virsta neutronais, ir mes turime jau nebe plutonį-186, o volframą-186, kuris pagal mūsų visatos dėsnius yra stabilus. Vykstant šiam procesui, iš branduolio išsiskiria dvidešimt pozitronų.
Pastarieji susitinka, susijungia su dvidešimčia elektronų ir anihiliuojasi vėl išspinduliuodami energiją. Taigi, su kiekvienu mums atsiųstu plutonio-186 branduoliu mūsų visata netenka dvidešimties elektronų.
Tuo tarpu mūsų volframas-186, patekęs į paravisata, pasidaro nestabilus dėl visai priešingų priežasčių. Pagal paravisatos dėsnius jis turi arba per daug neutronų arba per mažai protonų. Volframo-186 branduoliai ima spinduliuoti elektronus, be paliovos išskirdami energiją.
Kiekvienas išspinduliuotas elektronas reiškia, kad neutronas virsta protonu ir galų gale atsiranda plutonis- 186. O su kiekvienu į paravisata patekusio volframo-186 branduoliu ji įgyja dvidešimt elektronų. Toks pasikeitimas plutoniu ir volframu tarp mūsų visatos ir paravisatos gali vykti be galo, išsiskiriant energijai tai čia tai ten, ir kiekvieno atskiro branduolio ciklas baigsis dvidešimties elektronų perėjimu iš mūsų visatos į jų. Abi pusės gaus energijos iš, jei taip galima pavadinti „Tarp visatinio Elektroninio Siurblio“.
Šios mintys, taip pat ir planas sukurti realų galingą energijos šaltinį — Elektroninį Siurblį — buvo įgyvendintos stebuklingai greit, ir kiekviena nauja sėkmė padėjo augti Helemo prestižui.