— Atvirai kalbant, aš tikėjausi, kad mudu matysimės dažniau, — pasakė Gotšteinas, su šypsena žvelgdamas į lipnią, šleikščiai saldžią masę, kuri buvo patiekta desertui.
— Labai malonu, kad jūs taip domitės mano darbu, — atsakė Denisonas. — Jeigu pavyktų pašalinti nuotėkio vietos nestabilumą, tai mano atradimas — tai yra mano ir mis Lindstrem — ko gero, būtų gana reikšmingas.
— Jūs kalbate apdairiai kaip ir visi mokslininkai…
Nenoriu jūsų įžeisti siūlydamas mėnulietišką likerio pakaitalą — tai pasityčiojimas iš žemiškų gėrimų, ir aš pasižadėjau niekada jo negerti… Ar negalėtumėte kuo paprasčiau paaiškinti man jūsų atradimo svarbą? — Pamėginsiu, — atsargiai pasakė Denisonas. — Pradėkime nuo paravisatos. Stipri branduolinė sąveika tenai daug intensyvesnė negu mūsų visatoje, todėl sintezės reakcijai, palaikančiai žvaigždės degimą, para visatoje reikia palyginti nedaug protonų. Mūsų žvaigždėms ekvivalentinės materijos masės paravisatoje bematant susprogtų,— ten daug daugiau žvaigždžių negu pas mus, bet jos kur kas mažesnės. Dabar įsivaizduokime pasaulį, kuriame stipri branduolinė sąveika ne tokia intensyvi kaip kad mūsiškė. Jame net milžiniškas protonų skaičius taip menkai jungsis, kad žvaigždės gyvybei palaikyti reikės didžiulio kiekio vandenilio. Tokia antiparavisata, tai yra visata savo savybėmis priešinga para visatai, turės daug mažiau žvaigždžių negu mūsų, bet tos žvaigždės bus milžiniškos. Tiesą sakant, jeigu stiprią branduolinę sąveiką būtų galima iki tam tikro laipsnio susilpninti, tai turėtume visatą, sudarytą viso labo iš vienos žvaigždės, sukaupusios savyje visą tos visatos substancijos masę.
Tokia žvaigždė būtų nepaprastai tanki, bet reakcijos vyktų joje be galo lėtai, o spinduliuotų ne daugiau negu mūsų Saulė.
— Jeigu neklystu, — nutraukė jį Gotšteinas, — esama teorijos, jog būtent tokia buvusi mūsų pačių visata iki didžiojo sprogimo — vientisas didžiulis kūnas, turintis savyje visą visatos materiją.
— Teisingai, — sutiko Denisonas. — Kitaip tariant, mano pavaizduotoji antiparavisata yra ne kas kita kaip vadinamasis „kosminis kiaušinis” arba kosmoonas. Norint turėti vienpusį nuotėkį, mums reikia būtent tokio kosmoono. Paravisata su jos mažulytėmis žvaigždutėmis yra nelyginant tuščia erdvė. Gali be galo be krašto ją zonduoti ir vis tiek niekur neužtaikysi.
— Bet juk paražmonės mus susirado?
— Taip, galimas daiktas, jie orientavosi į magnetinius laukus. Tačiau yra pagrindo manyti, jog paravisatos planetos neturi magnetinio lauko arba jis labai silpnas, todėl mes negalime tuo pačiu būdu jų surasti. Na o zonduodami kosmooną, nesėkmių nepatirsime. Juk kosmoonas — jau pats savaime yra visa visata, tad kur tik dursime — visur atsimušime į substanciją.
— Įdomu, kaip gi jūs zonduojate? Patylėjęs Denisonas pasakė: — Čia tai jau man sunku paaiškinti. Jungiančioji stiprios branduolinės sąveikos grandis yra pionai.
Sąveikos intensyvumas priklauso nuo pionų masės, o tą masę tam tikromis specifinėmis sąlygomis galima pakeisti. Mėnulio fizikai sukūrė pionotroną — prietaisą, kuris leidžia sudaryti kaip tik tokias sąlygas. Sumažinus arba padidinus piono masę, jis iškart tampa kažkokios kitos visatos dalimi — įėjimu į tą visatą, pasienio punktu. Iki tam tikro laipsnio sumažinus piono masę, pionas pereis į kosmosą, o mums kaip tik to ir reikia.
— Ir galima siurbti substanciją iš… iš kosmoono? — paklausė Gotšteinas.
— Čia dar nieko sudėtingo. Atsiradus įėjimui, substancija pati pradeda skverbtis į mūsų visatą. Tuo metu ji paklūsta saviems dėsniams ir išlieka stabili.
Paskui palaipsniui į ją ima smelktis mūsų visatos dėsniai, stipri branduolinė sąveika joje suintensyvėja, įvyksta branduolinė sintezė ir atsipalaiduoja didžiulė energija.
— Bet jeigu ji supertanki, tai kodėl staiga neišsiplečia ir neišsisklaido kaip dūmas?
— Net ir tokiu atveju susidarytų energija. Tačiau čia didelės reikšmės turi magnetinis laukas, ir pirmenybę turėtų stipri branduolinė sąveika, kadangi mes kontroliuojame elektromagnetinį lauką. Smulkesniam paaiškinimui reikėtų labai daug laiko.
— Vadinasi, švytintis skritulys, kurį mačiau paviršiuje, yra būtent kosmoono substancija, kurioje prasideda branduolių sintezė?
— Taip, misteri Gotšteinai.
— Ir tą energiją galima panaudoti?
— Žinoma. Neribotą jos kiekį. Juk jūs stebėjote tik vieną mikrogramą mus pasiekusios kosmooninės substancijos. O teoriškai jos galima gauti tonas.
— Vadinasi, dabar mes galime atsisakyti siurblio?
— Ne, — papurtė galvą Denisonas. — Kosmoono energijos panaudojimas taip pat keičia abiejų visatų savybes. Vykstant gamtos dėsnių perėjimui iš vienos visatos į kitą, stipri branduolinė sąveika kosmoone palaipsniui intensyvėja, o pas mus silpsta. Kitaip sakant, branduolinės sintezės greitis kosmoone didėja, ir jis kaista. Galų gale…
— Galų gale, — pasigavo jo mintį Gotšteinas ir, sukryžiavęs rankas ant krūtinės bei prisimerkęs, užbaigė:—įvyksta didžiulis sprogimas.
— Kaip tik taip.
— Jūsų manymu, būtent šitaip atsitiko su mūsų visata prieš dešimt milijardų metų?
— Galbūt. Kosmogonijos specialistai vis dar laužo galvas, negalėdami nuspręsti, kodėl kosminis kiaušinis sprogo būtent tada, o ne kuriuo nors kitu metu. Kai kas spėjo buvus pulsuojančią visatą, kurioje kosminis kiaušinis sprogsta vos tik susidaręs. Tačiau pulsuojančios visatos hipotezė buvo atmesta ir dabar laikomasi nuomonės, kad kosminis kiaušinis egzistuoja tam tikrą laiką, o paskui dėl nežinomų priežasčių sprogsta.
— Ir tai galbūt įvyksta dėl to, kad jo energija pradeda naudotis kitos visatos?
— Galbūt. Tačiau nebūtinai čia turi dalyvauti protingos būtybės. Gali įvykti ir savaiminiai nuotėkiai.
— O kai įvyksta sprogimas, — paklausė Gotšteinas, — ar mes ir toliau galime siurbti energiją iš kosmooninės visatos?
— Nežinau, bet kol kas apie tai nėra ko galvoti. Kol mūsų stipri branduolinė sąveika, pereidama į kosmooninę visatą, pasieks kritinį tašką, prabėgs milijonai metų. Be to, egzistuoja ir kiti kosmoonai — begalė kosmoonų.
— Na o kaip su pakitimais mūsų visatoje?
— Stipri branduolinė sąveika silpnėja. Pamažu, labai pamažu mūsų Saulė vėsta.
— O ar mes pajėgsime kompensuoti jos šalimą kosmooninę energija?
— To nė nereikės, — karštai ėmė įrodinėti Denisonas. — Nuo pumpavimo iš kosmoono stipri branduolinė sąveika mūsų visatoje silpnės, o Elektroninis Siurblys ją didins. Jeigu energiją gausime tokiu dvejopu būdu, gamtos dėsniai keisis tik paravisatoje bei kosmoone, o pas mus liks tokie patys.
Šiuo atveju mes — kelias tarp dviejų galinių stočių.
Beje, dėl tų galinių stočių mums taipogi nėra ko nerimauti. Paražmonės, matyt, kažkaip prisitaikė prie vėstančios savo saulės, kuri ir šiaip niekada nebuvo karšta. Na o kosmooninėje visatoje, be abejo, jokios gyvybės būti negali. Tiesą sakant, sudarydami sąlygas įvykti didžiajam sprogimui, mes atversime kelią naujai visatai, kurioje ilgainiui gali atsirasti gyvybė.
Gotšteinas susimąstė. Apvalus jo veidas buvo ramus ir neįžvelgiamas. Kelissyk jis linktelėjo galva, tarytum pritardamas savo paties minčių tėkmei.
Pagaliau prabilo: — Žinote, Denisonai, manau, kad pasaulis turėtų suklusti! Dabar jau nebereikės įtikinėti vadovybės, kad Elektroninis Siurblys kelia grėsmę žmonijai.
— Taip, niekas nebebijos pripažinti Siurblio pavojingu, nes jau pats to įrodymas savaime siūlo optimalią išeitį,— pritarė Denisonas.
— Kada jūs galite paruošti straipsnį? Aš pažadu, kad jis bus atspausdintas nedelsiant.
— O ar jūs iš tikrųjų galite tai pažadėti? — Blogiausiu atveju išleisiu brošiūrą per savo žinybą.
— Pirmiausia norėčiau rasti būdą, kaip stabilizuoti nuotėkio vietą.
— Be abejo.
— O kol kas reikėtų susitarti su daktaru Lamontu dėl bendraautorystės, — pasakė Denisonas. — Jis galėtų apdoroti matematinę pusę, nes ji ne mano jėgoms. Be to, kryptį mano ieškojimams suteikė būtent jo teorija. Ir dar vienas dalykas, misteri Gotšteinai…
— Nagi?
— Manyčiau, kad čia turėtų dalyvauti ir Mėnulio fizikai. Pavyzdžiui, daktaras Beronas Nevilis galėtų būti trečiuoju bendraautoriumi.
— Bet kam? Juk tai tik nereikalingos komplikacijos!
— Be jų pionotrono aš nieko nebūčiau padaręs.
— Tokiais atvejais, man regis, pakanka straipsnyje apie tai užsiminti… Bet argi daktaras Beronas dirbo kartu su jumis?
— Tiesiogiai — ne.
— Tai kodėl norite įtraukti ir jį?
Denisonas nuleido akis ir, pamatęs ant trumpikių šapelį, rūpestingai jį nupurtė.
— Taip bus diplomatiškiau, — pasakė jis. — Juk kosmooninį Siurblį teks statyti Mėnulyje.
— O kodėl ne Žemėje?
— Pirmiausia tam reikia vakuumo. Juk tai vienpusis substancijos perdavimas, o ne dvipusis, kaip kad Elektroninio Siurblio atveju, todėl ir sąlygos kitokios.
Mėnulio paviršiuje mes turime neribotą kiekį natūralaus vakuumo, o Žemėje jo pagaminimas labai brangiai kainuotų.
— Bet juk vis dėlto galima pagaminti, ar ne?
— Antra, — tęsė. Denisonas, nuleidęs jo pastabą negirdomis, — jeigu du tokie galingi energijos šaltiniai, esantys priešingos pusėse nuo mūsų visatos, turės išėjimus pernelyg arti vienas kito, tai gali įvykti savotiškas trumpas sujungimas. Ketvirtis milijono mylių vakuumo, skiriančio Žemę su Elektroniniais Siurbliais nuo Mėnulio su kosmooniniais siurbliais — ideali, o, tikriau pasakius, būtina izoliacija. Na, o jeigu jau mums tek panaudoti Mėnulį, tai būtų neišmintinga ir netgi nesąžininga nesiskaityti su Mėnulio fizikų ambicijomis.
Mes privalome juos įtraukti.
Gotšteinas nusišypsojo: — Mis Linstrem taip patarė?
— Neabejoju, kad ji pritartų šiam pasiūlymui, tačiau jis toks akivaizdus, kad ir man pačiam atėjo į galvą. Gotšteinas atsistojo, visas išsitempė ir triskart šoktelėjo iš vietos, tik žemiečio akimis žvelgiant, — baisiai lėtai, be to, sulig kiekvienu šuoliuku vis sulenkdamas ir vėl ištiesdamas kelius. Galiausiai atsisėdo ir pasiteiravo: — Niekada nebandėte, daktare Denisonai? Denisonas papurtė galvą.
— Pratimas rekomenduojamas kraujotakai galūnėse pagyvinti. Kai tik pajuntu, kad nusėdėjau kojas, — tuoj pat jo imuosi. Netrukus trumpam vyksiu į Žemę, tad stengiuosi per daug nepriprasti prie Mėnulio svorio jėgos… Ar nepašnekėjus mums apie mis Lindstrem, daktare Denisonai?
— O apie ką būtent? — visiškai pasikeitusiu tonu paklausė Denisonas.
— Jinai gidė.
— Taip. Jūs tą jau anksčiau sakėte.
— Ir dar sakiau, kad ji keistoka asistentė fizikui.
— Aš juk fizikas mėgėjas, o ji, sakyčiau, — asistentė mėgėja.
Gotšteinas surimtėjo.
— Nevedžiokite manęs už nosies, daktare Denisonai.
Aš apsiėmiau surinkti apie ją duomenis. Be galo įdomi biografija, tik niekam, matyt, neateina į galvą su ja susipažinti. Aš įsitikinęs, kad ji — intuityvistė.
— Argi tokių mažai? — atsakė Denisonas. — Neabejoju, kad jūs ir pats savotiškas intuityvistas. Ir aš — taip pat.
— Čia esama šiokio tokio skirtumo. Jūs — gabus mokslininkas profesionalas, o aš gabus administratorius profesionalas. O mis Lindstrem — gidė, nors turi tokią tobulą intuiciją, jog gali padėti jums spręsti sudėtingiausias teorinės fizikos problemas.
— Ji neturi specialaus išsilavinimo, — padvejojęs atsakė Denisonas. — Jos intuityvizmas nepaprastai išsivystęs, tačiau beveik nekontroliuojamas sąmonės.
— Ar ji nėra kadaise propaguotosios genetinės inžinerijos produktas?
— Nežinau. Nenustebčiau, jeigu taip būtų.
— Jūs pasitikite ja?
— Kuria prasme? Ji man daug padėjo.
— Ar žinote, kad ji yra daktaro Berono Nevilio žmona?
— Žinau tiek, kad jų santykiai nėra legaliai apiforminti, — Mėnulyje nepriimta forminti santuokų. Tai tas pats Nevilis, kurį jūs norite padaryti trečiuoju savo straipsnio bendraautoriumi? — Taip.
— Grynas sutapimas?
— Ne. Nevilis domėjosi manimi ir, manau, prašė Sėlenos man padėti.
— Tai ji jums taip sakė?
— Sakė, kad jis manimi domisi. Nematau čia nieko ypatinga.
— O ar jūs niekada nepagalvojote, daktare Denisonai, kad ji padeda jums, vadovaudamasi savo ir Nevilio interesais?
— Argi jų interesai skiriasi nuo mūsų? Ji padėjo man be jokių išlygų.
Gotšteinas pakeitė pozą ir ėmė trūkčioti pečiais, tarytum ir vėl mankštindamas raumenis.
— Daktaras Nevilis negali nežinoti, kad jo gyvenimo draugė—intuityvistė,— pasakė jis. — Nejaugi jis tuo nepasinaudotų? Bet kodėl tuomet ji dirba gide? Ar ne todėl, kad dėl kažkokių sumetimų norėtų nuslėpti savo sugebėjimus?
— Kiek man žinoma, Nevilis dažnai griebiasi panašių priemonių. Bet aš neturiu įpročio visur įžiūrėti beprasmiškus sąmokslus.
— Kažin kodėl jūs nusprendėte, kad jie beprasmiški?
— Kai aš, su savo kosmoplanu artėdamas prie paviršiaus, žiūrėjau į jus, — prieš pat atsirandant spindinčiai žvaigždutei virš pionotrono — tai jūsų šalia prietaisų nebuvo.
Denisonas mėgino prisiminti.
— Taip, nebuvo. Aš žiūrėjau į žvaigždes. Paviršiuje dažnai žiūriu į žvaigždes.
— O ką veikė mis Lindstrem?
— Nemačiau. Ji juk sakė, kad stiprino magnetinį lauką, kol susidarė nuotėkis.
— Ir ji dažnai dirba prie įrengimų be jūsų?
— Ne. Tačiau jos nekantravimą galima suprasti.
— O ar tuo metu neturėjo būti kokio nors išmetimo?
— Nesuprantu jūsų.
— Aš ir pats nelabai suprantu. Žemės šviesoje nelyginant žiežirba pralėkė per erdvę. Nežinau, kas ten buvo.
— Ir aš nežinau, — atsakė Denisonas.
— Bet tai negalėjo būti koks nors reiškinys, neišvengiamai, lydintis jūsų eksperimentus?
— Lyg ir ne.
— Tai ką gi veikė mis Lindstrem?
— Nežinau.
Stojo slegianti tyla. Paskui Gotšteinas pasakė: — Vadinasi, jūs dabar mėginsite stabilizuoti nuotėkio vietą ir pradėsite rašyti straipsnį. Aš savo ruožtu taipogi imsiuosi žygių, o kai nuvyksiu į Žemę, pasirūpinsiu straipsnio atspausdinimu ir pranešiu vyriausybei apie jūsų atradimus.
Denisonas suprato, kad pokalbis baigtas, ir atsistojo.
Nerūpestingai šypsodamas Gotšteinas pridūrė: — Ir pamąstykite apie daktarą Nevilį ir mis Lindstrem.