— Aš dar nevaikštau po Mėnulį savo kojomis, — pasakė Gotšteinas, — bet tai jau niekai, palyginus su tuo, kas darėsi, nuvykus į Žemę! Jūs, Denisonai, verčiau nė nesvajokite apie grįžimą. Jums išvis nieko neišeis.
— Aš nė neketinu grįžti, misteri Gotšteinai, — atsakė Denisonas.
— Tam tikra prasme — gaila. Jus ten sutiktų kaip imperatorių. Na, o Helemas…
— Norėčiau žvilgtelti į jo fizionomiją, bet vien dėl šito grįžti neverta.
— Laurų vainikas, žinoma, ant Lamonto galvos. Juk jis pačiame įvykių verpete.
— Nė kiek nepavydžiu. Jis to nusipelnė… Jūs manote, kad Nevilis tikrai atvyks?
— Be abejonės. Jis jau pusiaukelėje… Klausykite, — suokalbiškai sušnibždėjo Gotšteinas. — Kol jo dar nėra, gal norėtumėte šokolado plytelės?
— Ko?
— Šokolado plytelės, su migdolais. Bet tik vienos.
Mažai teturiu.
— Tikro šokolado? — pagaliau suvokęs nušvito Denisonas.
— Tikrų tikriausio.
— Žino… — jau buvo besižiojąs Denisonas, bet tuoj pat susiraukęs pridūrė: —Ne, misteri Gotšteinai.
— Nenorite?
— Nenoriu. Kol šokoladas tirps mano burnoje, aš pradėsiu ilgėtis Žemės. Visko, kas ten yra. O šito negaliu sau leisti… Net nerodykite man to šokolado. Kad nematyčiau ir neužuosčiau.
Gotšteinas sutriko.
— Jūsų teisybė,— pagaliau tarė ir pamėgino nukreipti kalbą.— Žemėje dedasi sensacingi dalykai. Suprantama, mes stengėmės prilaikyti griūvantį Helemo autoritetą.
Jis ir toliau užims svarbų postą, bet jo žodis jau nebeturės vertės.
— Pats jis su kitais taip nesiterliodavo, — atsainiai tarstelėjo Denisonas.
— Mes tai darėme ne dėl jo. Jeigu išsyk sutriuškinsi į tokias aukštumas iškilusį autoritetą, tai tuo pačiu kompromituosi patį mokslą. Mokslo garbė — kur kas svarbesnis dalykas nei Helemo likimas.
— Iš principo nesutinku, — ramiai paprieštaravo Denisonas. — Mokslas turi atvirai pripažinti savo klaidas. — Viskam savo laikas… o štai ir daktaras Nevilis.
Gotšteinas nutaisė atitinkamą miną, o Denisonas pasisukę su kėde į duris.
Beronas Nevilis įžengė sunkiai — visai ne kaip mėnulietis. Trumpai pasisveikinęs atsisėdo, užsikėlė koją ant kojos ir klausiamai pažvelgė į Gotšteiną. Iš visko buvo matyti, kad pirmas pokalbio nepradės.
— Džiaugiuosi jus matydamas, daktare Nevili, — pasakė Žemės atstovas. — Iš daktaro Denisono sužinojau, kad jūs nepanorote įrašyti savo pavardės po straipsniu apie kosmooninį siurblį, nors tai žada būti fundamentalus šios srities darbas.
— O kam man to reikia? — atkirto Nevilis. — Tai, kas vyksta Žemėje, manęs nedomina.
— Ar jūs žinote apie eksperimentus su kosmoonu ir apie jų reikšmę?
— Žinau viską. Ne prasčiau už jus abu.
— Tuomet pradėsiu be įžangų. Aš ką tik grįžau iš Žemės su tiksliais planais ateičiai. Mėnulio paviršiuje, skirtingose vietose, bus pastatytos trys stambios kosmooninio pumpavimo stotys, ir pastatytos taip, kad bent viena iš jų pastoviai būtų nakties tamsoje. O pusę laiko tamsoje bus net dvi stotys. Kol stotys bus gaubiamos tamsos, jos gamins energiją, paprasčiausiai išspinduliuodamos ją į erdvę. Pagrindinis šių stočių uždavinys — kompensuoti Elektrinio Siurblio pažeistą lauko intensyvumą.
— Artimiausiais metais, — įsiterpė Denisonas, — jų pajėgumas turės viršyti Elektroninio Siurblio pajėgumą, idant mūsų visatos sektoriuje būtų atkurta tokia padėtis, kokia buvo prieš pradedant pumpuoti.
Nevilis linktelėjo.
— O Mėnulio miestas galės naudotis šia energija? — paklausė jis.
— Jeigu reikės. Mūsų manymu, saulės akumuliatoriai pilnai aprūpina jus energija. Bet jeigu jums prireiks papildomo šaltinio…
— Labai malonu girdėti, — neslėpdamas pašaipos tarė Nevilis. — O kas statys kosmoonines stotis? Kas prižiūrės jų darbą?
— Tikimės, kad mėnuliečiai, — atsakė Gotšteinas.
— Mėnuliečiai, kurgi ne! — nukirto Nevilis. — Žemiečiai Mėnulyje nepaslankūs.
— Mes tai suprantame ir tikimės Mėnulio piliečių paramos, — pasakė Gotšteinas.
— O kas nuspręs, kiek energijos reikia gaminti, kiek panaudoti vietiniams tikslams ir kiek išspinduliuoti į erdvę? — Vyriausybė nuspręs. Tai abiejų planetų reikalas.
— Kaip matote, dirbs mėnuliečiai, o vadovaus žemiečiai.
— Ne, — ramiai paaiškino Gotšteinas. — Dirbs tie, kurie sugebės dirbti, ir vadovaus tie, kurie tą darbą išmanys.
— Vien žodžiai, — atkirto Nevilis. — O po jais tik viena: mes dirbame, o jūs sprendžiate… Ne, misteri Gotšteinai. Mes sakome — ne.
— Kitaip tariant, atsisakote statyti kosmoonines stotis?
— Stotis mes statysime. Bet jos bus mūsų. Ir mes nuspręsime, kiek energijos gaminti ir kaip ją panaudoti.
— Vargu ar verta. Jūs turėsite nuolatos komunikuoti su Žeme, nes kosmooninių stočių energija turi kompensuoti Elektroninio Siurblio energiją.
— Dėl to nesijaudinkite, bet mes turime kitokių planų. Galiu tuoj pat su jais supažindinti. Susiliečiant visatoms, neišsemiama pasidaro ne vien tik energija.
— Mes puikiai žinome, kad yra daugybė tvermės dėsnių,— nutraukė jį Denisonas.
— Tuo geriau! — pasakė Nevilis sužaibavęs akimis jo pusėn. — Tokiam pat dėsniui paklūsta linijinis momentas ir judesio kiekio momentas. Kol objektas reaguoja tiktai į lauką, kuriame jis yra, tai jo būseną galima apibūdinti kaip laisvą kritimą, išsaugant masę. Norint priversti jį judėti kuria nors kita kryptimi, reikia suteikti jam pagreitį, o norint tai padaryti, kažkuri jo dalis turi judėti atgal.
— Kaip kosminis laivas, — įsiterpė Denisonas, — kuris išmeta tam tikrą kiekį masės viena kryptimi ir tuomet su pagreičiu gali judėti priešinga.
— Neabejoju, kad jūs tai žinote, daktare Denisonai, — pasakė Nevilis. — Aš aiškinu misteriui Gotšteinui.
Didinant masės išmetimo greitį, išmetamos masės kiekį galima sumažinti iki minimumo, nes linijinis momentas lygus masei, padaugintai iš greičio. Nepaisant to, netgi esant didžiuliam greičiui, kažkiek masės vis tiek turi būti atmetama. Jeigu pagreitį reikia suteikti milžiniškai masei, tai ir atmesti reikės milžinišką masę. Pavyzdžiui, jeigu Mėnulį…
— Kaip tai Mėnulį?! — šūktelėjo Gotšteinas.
— Būtent Mėnulį,— kuo ramiausiai patvirtino Nevilis. — Jeigu Mėnulį reiktų išstumti iš orbitos ir išmesti už Saulės sistemos ribų, linijinio momento tvermės dėsnis, ko gero, būtų neįveikiama kliūtis.
Tačiau jeigu pavyktų pernešti impulsą į kitą visatą, Mėnuliui būtų galima suteikti bet kokį pagreitį, visai neprarandant masės. Taip Žemėje, sprendžiant iš paveikslėlio, kartą matyto jūsų knygelėje, jūs plaukiate plaustu prieš srovę, stumdamiesi kartimi.
— Bet kam? Aš noriu pasakyti, kam reikia Mėnuliui to pagreičio?
— Nejaugi neaišku? Kuriam galui mums ta varginanti Žemės kaimynystė? Mes turime energiją ir patogų pasaulį, kurį galėsime plėsti dar mažiausiai keletą šimtmečių. Tai kodėl mums nepasukus savais keliais? Ir mes tą padarysime. Aš atėjau jums pranešti, kad sukliudyti jūs mums nesukliudysite, tad patarčiau verčiau nesikišti. Mes perduosime impulsą į kosmooną ir išeisime iš orbitos. Kaip statyti kosmoonines stotis — žinome. Mes gaminsimės visą reikalingą energiją, o jos perteklius galės neutralizuoti pakitimus, kurie atsiranda veikiant jūsų jėgainėms.
— Kaip kilniaširdiška dėl mūsų gaminti energijos perteklių!— nusišaipė Denisonas. — Tiktai kad ne dėl mūsų. Mat jeigu Elektroninis Siurblys susprogdins Saulę, tai jūs tuo laiku dar nė Marso orbitos nebūsite pasiekę, tad ir iš jūsų teliks dujų debesėlis.
— Galbūt, — pasakė Nevilis. — Bet mes gaminsime perteklių, todėl šito neatsitiks.
— Bet jūs negalite to padaryti! — susijaudinęs šūktelėjo Gotšteinas. — Jūs negalite palikti savo orbitos.
Juk jeigu jūs per daug nutolsite, tai kosmoonines stotys jau nebepajėgs neutralizuoti Elektroninių Siurblių! Aš teisingai sakau, Denisonai?
Denisonas gūžtelėjo pečiais.
— Kai jie priartės prie Saturno, gali prasidėti nemalonumai — jeigu aš čia gerai mintyse sumečiau.
Tačiau kol jie tenai atsidurs, mes lengvai suspėsime pastatyti kosmoonines stotis ir išvesti jas į buvusią Mėnulio orbitą. Tiesą sakant, mums nereikia Mėnulio.
Gali sau keliauti. Tik kad nekeliaus.
— Įdomu, kodėl jūs taip manote? — kreivai šyptelėjo Nevilis. — Mūsų neįmanoma sustabdyti. Žemiečiai negali primesti mums savo valios.
— Jūs pasiliksite todėl, kad nėra prasmės temptis su savimi viso Mėnulio. Norint tokiai masei suteikti bent kiek pastebimą pagreitį, reikia daugybės metų. Jūs šliaušite. Geriau pradėkite kosminių laivų statybą. Tai bus mylios ilgumo gigantai su nuosava ekologija ir kosmooniniais siurbliais. Aprūpinkite juos kosmooniniais varikliais, ir jūs darysite stebuklus. Netgi jeigu užtruksite dvidešimt metų juos statydami, greičiau negu po metų jie pasieks tašką, kuriame atsidurtų Mėnulis, išjudėjęs šiandien pat. Ir kursui pakeisti tokiems laivams tereikės tik nedidelės dalies to laiko, kurį sugaištų visas Mėnulis.
— O kaip su nekompensuotomis kosmooninėmis stotimis? Ką jos padarys visatai?
— Kosminiam laivui, net ir visam laivynui, reikės žymiai mažiau energijos, negu planetai, be to, ta energija išsiskirstys milžiniškuose visatos plotuose.
Prabėgs milijonai metų, kol atsiras bent kiek pastebimi pakitimai. Užtat jūs galėsite manevruoti. O Mėnulis judės taip lėtai, kad neverta jo nė judinti.
— O mes niekur ir neskubame, — niekinamai atšovė Nevilis. — Kad tik toliau nuo Žemės.
— Turėti Žemę šalia nėra jau taip blogai, — pasakė Denisonas. — Iš Žemės plūsta imigrantai. Abi planetas sieja kultūriniai ryšiai. Danguje jūs kasdien galite matyti planetą, kurioje gyvena du milijardai žmonių. Nejaugi norite viso to atsisakyti?
— Su didžiausiu džiaugsmu!
— Visi mėnuliečiai to nori? Ar tiktai jūs vienas? Jūs kažkoks keistas, Nevili. Bijote išlipti į paviršių. O kiti — nebijo. Gal ir be ypatingo noro, bet išlipa. Mėnulio gelmės — nėra vienintelė vieta, kurioje jie gali egzistuoti. Jiems tai nėra kalėjimas, kaip kad jums. Jūs sergate neuroze, kurios kiti mėnuliečiai neturi — bent jau tokio laipsnio. Atplėšę Mėnulį nuo Žemės, jūs paversite jį kalėjimu visiems. Ir visi įkalintieji jūsų planetoje — ne tiktai jūs pats, — ims bijoti paviršiaus, iš kur jau nebegalės pamatyti kito civilizuoto pasaulio. Bet gal jūs kaip tik to ir siekiate?
— Aš siekiu nepriklausomybės. Siekiu turėti laisvą pasaulį, kurio neveiktų jokios pašalinės įtakos.
— Tai statykitės laivus. Kiek tik jums reikia. Kai tik jūs duosite impulsą kosmoonui, jūsų greitis priartės prie šviesos greičio. Per vieno žmogaus gyvenimą galėsite ištirti visą mūsų galaktiką. Nejaugi nenorite keliauti su tokiu laivu?
— Ne, — pasakė Nevilis su pasišlykštėjimu.
— Nenorite ar negalite? Į bet kokią kelionę reikia boginti su savimi visą Mėnulį? Bet kodėl kiti turi daryti taip, kaip jums reikia?
— Todėl kad taip bus, ir baigta! — atkirto Nevilis.
Iškaitusiais skruostais, bet ramiu balsu Denisonas paklausė: — Kas davė jums teisę šitaip sakyti? Mėnulio mieste yra daug žmonių, kurie galbūt su jumis nesutinka.
— Jūsų tai neliečia.
— Net labai liečia. Aš imigrantas ir artimiausiu laiku ketinu priimti Mėnulio pilietybę. Ir aš nenoriu, kad mano likimą spręstų žmogus, kuris nepajėgia išlipti į paviršių ir kuris savo asmeninį kalėjimą nori paversti visų kalėjimu. Jeigu aš visam laikui palikau Žemę, tai tik todėl, kad persikelčiau į Mėnulį, už ketvirčio milijono mylių nuo savo gimtosios planetos. Nesutinku ir nesiruošiu sutikti, kad mane atplėštų nuo jos nežinia per kokį atstumą.
— Tai grįžkite į Žemę,— abejingai pasakė Nevilis. — Laiko dar yra.
— O kaip Mėnulio piliečiai? Kaip imigrantai?
— Viskas jau nuspręsta.
— Dar nenuspręsta… Seleną!
Tarpduryje pasirodė Seleną. Veidas rimtas, akyse iššūkis. Nevilis nuleido koją ir abiem padais įsispyrė į grindis.
— Ilgai laukei kitame kambaryje, Seleną?
— Aš atėjau anksčiau už tave, Beronai, — atsakė ši.
Nevilio akys lakstė nuo Sėlenos prie Denisono ir vėl atgal.
— Jūs… jūs abu… — pradėjo jis, rodydamas pirštu čia į vieną, čia į kitą.
— Nežinau, ką tu turi galvoje, sakydamas „jūs abu“, — nutraukė jį Seleną,— tačiau Benas jau seniai žinojo apie impulso perdavimą.
— Seleną čia niekuo dėta, — pasakė Denisonas. — Misteris Gotšteinas pastebėjo kažkokį lekiantį daiktą, kai niekas nė neįtarė, jog jis mato prietaisus. Aš supratau, kad Seleną ieško kažko, apie ką aš dar nebuvau pagalvojęs, ir bemat susiprotėjau, jog tai gali būti impulso perdavimas. O paskui…
— Na gerai, jus žinojote, — pasakė Nevilis. — Dabar tas nebesvarbu.
— Ne, svarbu! — sušuko Seleną.— Aš įsišnekėjau su Benu ir nusprendžiau, kad be reikalo tikėjau kiekvienu tavo žodžiu. Galbūt aš niekada negalėsiu nuvykti į Žemę. Galbūt net ir nenoriu to. Bet aš įsitikinau, kad man patinka matyti ją danguje, kai kyla noras pasižiūrėti. Man nereikia tuščio dangaus! Be to, aš kalbėjausi su kitais grupės nariais. Ne visi nori iškeliauti.
Daugumas mano, kad reikia statyti laivus tiems, kurie nori išvykti, o kas nenori — tegu pasilieka.
— Tu kalbėjaisi apie tai! — ėmė dusti Nevilis. — Kas tau leido…
— Aš pati, Beronai. Beje, dabar tai nebeturi reikšmės. Daugumas nubalsuos prieš tave.
— Ir viskas per šitą… — Nevilis atsistojo ir grėsmingai žengė Denisono link. — Prašyčiau nesinervinti, daktare Nevili, — įsikišo Gotšteinas. — Tegu jūs ir mėnulietis, bet su dviem vis tiek nesusidorosite.
— Su trimis, — pataisė Seleną.— Ir aš gimusi Mėnulyje. Visa tai padariau aš, Beronai, o ne jie.
— Klausykite, Nevili, — tarė Denisonas. — Žemei vienas ir tas pats, ar Mėnulis pasiliks savo orbitoje, ar ne. Žemiečiai gali pasistatyti kosmines jėgaines. Tačiau Mėnulio miesto gyventojams ne tas pats. Selenai ne tas pats. Ir man. Ir visiems kitiems. Niekas nekliudo jums veržtis į kosmosą, palikti Mėnulį ir pajusti laisvę. Daugių daugiausia per dvidešimt metų visi norintieji iškeliauti galės tą padaryti. Taipogi ir jūs, jeigu pajėgsite išsiskirti su savo belange. O tie, kurie norės pasilikti — pasiliks.
Pamažu Nevilis atsisėdo. Atrodė pralaimėjęs.