Lamontas neturėjo pagrindo abejoti tuo prestižu ir, sumanęs aprašyti šio atradimo istoriją, pirmąkart įžengė į Helemo kabinetą kupinas baimingos pagarbos (vėliau tai prisimindamas jis kaisdavo iš gėdos ir vis stengėsi užmiršti, kol galiausiai jam pavyko tai padaryti).
Helemas kalbėjo iš aukšto. Per trisdešimt metų jis pasikėlė į tokias šlovės viršukalnes, kad net keista, kaip kraujas iš nosies nepradėjo bėgti. Amžius jo išorei suteikė orumo ir net elegantiškumo. Stambi jo figūra atrodė įtakinga, o grubius veido bruožus švelnino išminčiaus ramybė. Bet, kaip ir anksčiau, jis nuolatos raudonuodavo, o jo savimeilė ir įžeidumas buvo virtę priežodžiu.
Prieš priimdamas Lamontą, Helemas šį tą apie jį sužinojo.
— Jūs daktaras Piteris Lamontas, — pasakė jis, — ir, girdėjau, esate parašęs įdomų darbą iš para teorijos.
Atsimenu jūsų disertaciją. Apie parasintezę, ar ne?
— Taip, sere.
— Nagi, priminkite man smulkmenas. Papasakokite apie ją. Paprastai, žinoma, lyg kalbėtumėte su profanu.
Pagaliau juk aš iš dalies ir esu profanas, — pridūrė jis ir sukikeno. — Aš viso labo radiochemikas, kaip žinote, ir menkas teoretikas, neskaitant vienos kitos koncepcijėlės.
Tada Lamontas priėmė šį pareiškimą už gryną pinigą, ir iš tiesų gal Helemo žodžiai ir nebuvo tokie įžūlūs, kaip jam vėliau ėmė atrodyti. Tačiau tai buvo tipiškas, kaip Lamontas vėliau įsitikino, ar bent jau įtikino save, Helemo metodas susipažinti su kitų darbo esme. Paskui jis laisvai šnekėdavo tomis temomis, retai, o tikriau sakant, niekada neminėdamas tų, kurie jam tų žinių buvo suteikę.
Bet jaunasis Lamontas tąsyk pasijuto labai pamalonintas ir iškart — noriai ir su užsidegimu, kuris apima žmogų, pasakojantį apie savo atradimus — pradėjo: — Nepasakyčiau, kad daug padariau, daktare Helemai. Nustatyti paravisatos dėsnius — paradėsnius — nelengvas darbas… Beveik neturime nuo ko pradėti.
Aš pradėjau nuo tų negausių mums žinomų dalykų ir nedariau jokių prielaidų, kurios nesiremtų jau patikrinta medžiaga. Galima tvirtinti, kad, esant stipresnei branduolinei sąveikai, maži branduoliai susijungia daug greičiau.
— Parasintezė,— pasakė Helemas.
— Taip, sere. Visas darbas buvo išsiaiškinti galimas detales. Matematiniai apskaičiavimai sunkiau sekėsi, bet po kelių pakeitimų pasidarė visai lengva. Pasirodo, pavyzdžiui, kad para-visatoje katastrofiška ličio hidrido termobranduolinė reakcija prasidės keturiom eilėm žemesnėje temperatūroje negu čia. Norint susprogdinti ličio hidridą, mums reikia atominės bombos temperatūros, o paravisatoje tam pakanka, vaizdžiai tariant, paprasto dinamito užtaiso. Galimas daiktas, kad ličio hidridas paravisatoje gali užsiliepsnoti nuo degtuko, nors garantuoti sunku. Turbūt girdėjote, kad mes pasiūlėme jiems ličio hidrido, nes termobranduolinė energija ten natūralus reiškinys, bet jie jo nelietė.
— Taip, girdėjau.
— Aišku, kad jiems tai būtų pernelyg pavojinga, tas pat, kas tonomis naudoti nitrogliceriną raketų varikliams, tik dar pavojingiau.
— Taigi. Be to, jūs dar rašote Siurblio istoriją?
— Savo paties malonumui. Kai užbaigsiu rankraštį, jeigu jums nebus sunku, norėčiau, kad su juo susipažintumėt, nes tik jūs vienas taip gerai žinote, kaip viskas iš tikrųjų buvo. Tiesą sakant, jeigu galėtumėt skirti man truputėlį laiko, tai jau dabar norėčiau šį tą sužinoti.
— Gal ir galėčiau. Kas būtent jus domina? — šypsodamasis paklausė Helemas, ir tai buvo paskutinė jo šypsena Lamontui.
— Efektyvus ir naudingas Siurblys, profesoriau Helemai, buvo sukurtas per stebėtinai trumpą laiką,— pradėjo Lamontas. — Vos tik Siurblio projektas…
— Tarpvisatinio Elektroninio Siurblio projektas, — pataisė Helemas vis dar šypsodamasis.
— Taip, žinoma, — atsakė Lamontas krenkštelėjęs, — aš tik pavartojau populiaresnį pavadinimą. Projektui atsiradus, jis buvo sukonstruotas nepaprastai greit ir be ypatingų sunkumų. — Teisingai, — pritarė Helemas patenkintas. — Žmonės mane tikina, kad tai vis aš, mano sumanus ir energingas vadovavimas, bet vis dėlto nenorėčiau, kad jūs savo knygoje šitai akcentuotumėt. Mat mes įtraukėme į projekto vykdymą daugybę talentingų žmonių, ir man būtų nemalonu, jeigu perdėtai iškeldami mano vaidmenį nuvertintumėte atskirų grupės narių darbą.
Lamontas susierzinęs papurtė galvą. Visa tai jam nerūpėjo.
— Mane domina kitkas, — tarė jis. — Aš turėjau galvoje protingas jų visatos būtybes — paražmonės, kaip juos priimta vadinti. Juk jie pradėjo. Mes aptikome juos po pirmo volframo pakeitimo į plutonį, tačiau jie surado mus anksčiau, grynai teoriškai, be jokio sufleravimo, kokį mes gavome iš jų. O toji geležies folija, kurią jie mums atsiuntė…
Helemo šypsena staiga dingo — dingo visam laikui.
Suraukęs kaktą, jis garsiai pasakė: — Tie simboliai taip ir nebuvo išaiškinti. Niekas negalėjo…
— Geometrinės figūros buvo iššifruotos, sere. Aš jas mačiau — visiškai aišku, kad jie siuntė Siurblio schemą.
Mano manymu…
Helemo krėslas piktai sugirgždėjo.
— Nėra ko apie tai kalbėti, jaunuoli. Mes viską sugalvojome, ne jie.
— Taip, bet nejaugi netiesa, kad jie…
— Ką jie?
Lamontas pajuto sukėlęs audrą, bet nesuprato kodėl.
— Nejaugi netiesa, — netvirtai pradėjo jis, — kad jie yra protingesni už mus, kad jie viską padarė. Argi ne taip, sere?
Helemas visas išraudęs atsistojo.
— Visiškai ne taip, — suriko jis. — Aš nepakęsiu čia jokios mistikos. Ir taip jos gana. Klausykite, jaunuoli! — jis palinko į vis dar tebesėdintį apstulbusį Lamontą ir pagrasino jam mėsingu pirštu. — Jeigu jūsų istorija žada remtis tuo, kad mes buvome marionetės paražmonių rankose, tai šis institutas jos nespausdins ir apskritai niekas nespausdins, jei tai priklausys nuo manęs. Aš neleisiu, kad žmonija ir jos intelektas būtų suniekinti, o paražmonės vaizduojami dievais.
Lamontui nieko daugiau nebeliko, tik išeiti, nors jis visiškai nesuvokė, kodėl, atėjęs su pačiais geriausiais ketinimais, sukėlė tokį pasipiktinimą.
Netrukus jis pajuto, kad jo istoriniai šaltiniai staiga išseko. Tie, kurie prieš savaitę mielai atsakinėjo į jo klausimus, dabar nieko nebeprisiminė ir visai nebeturėjo laiko su juo šnekėtis.
Iš pradžių Lamontas susierzino, o paskui pamažėle jį pradėjo imti pyktis. Viską deramai įvertinęs, jis dabar nebeklausinėjo kaip anksčiau, o ėmė primygtinai reikalauti. Kai juodu su Helemu susitikdavo per posėdžius ar kitur, Helemas apsiniaukdavo ir dėdavosi jo nepastebįs, o Lamontas, savo ruožtu, irgi ėmė raukytis.
Pagaliau Lamontas pajuto, kad pagrindinė jo, kaip parateoretiko, karjera baigia nutrūkti, ir jis ryžtingai pasuko į savo antrosios profesijos — mokslo istoriko — kelią.