— Paskutinis kvailys, — susimąstęs bambėjo Lamontas, — kad tu būtum matęs, Maikai, kaip jį apėmė panika, vos tik užsiminus, kad ana pusė parodė iniciatyvą. Dabar niekaip nesuprantu, kaip aš galėjau jį pamatęs nesuprasti, kad jis būtent taip ir elgsis.
Džiaukis, kad tau neteko su juo dirbti.
— Aš ir džiaugiuosi, — abejingai atsakė Bronovskis. — Nors ir tu ne toks jau angelas.
— Neverkšlenk. Prie tavo darbo neprikibsi.
— Bet niekam ir neįdomu. Kam dar rūpi mano darbas, išskyrus mane patį ir dar kokius penkis žmones visame pasaulyje? Na, gal šešis, kaip pats sakei.
— Gerai jau gerai, — tarė jis.