Tačiau per metus jie nedaug telaimėjo. Jų laiškai pagaliau pasiekė adresatą ir buvo gauti atsakymai. Tuo viskas užsibaigė.
— Pamėgink spėti, — karščiavosi Lamontas. — Remkis tuo, kas neįmanoma. Ir taikyk jiems.
— Aš tą ir darau, Pitai. Ko tu taip spirgi? Etruskų rašmenis įskaičiau per dvylika metų. Gal manai, kad šis darbas užims mažiau laiko?
— Dėl dievo, Maikai! Mes negalime dirbti dvylika metų.
— O kodėl gi ne? Aš matau, kad su tavim kažkas darosi. Jau koks mėnuo esi nebepakenčiamas. Aš maniau, kad mes iš pat pradžių žinojome, kad darbas nebus greitas ir kad reikia turėti kantrybės. Maniau, kad tu supratai, jog aš turiu taipogi atlikti savo tiesiogines pareigas universitete. Jau ne vieną kartą tavęs klausiau ir norėčiau dar sykį paklausti: kodėl dabar taip pradėjai skubėti?
— Todėl, kad nėra kada, — atkirto Lamontas. — Todėl, kad noriu užbaigti.
— Sveikinu, — šaltai pasakė Bronovskis. — Aš taip pat. Klausyk, tikiuosi tau negresia ankstyva mirtis, ar ne? Ar tavo gydytojas nustatė tau neišgydomą vėžį?
— Ne, ne, — sugriežė dantimis Lamontas.
— Tai kas tada?
— Nesvarbu, — atšovė jis ir skubiai išėjo pro duris.
Kai Lamontas pirmąsyk nusprendė pasitelkti Bronovskį pagalbon, jį siutino bukas Helemo nenoras pripažinti paražmonių protinį prioritetą. Vien todėl ir tik todėl jis siekė užmegzti su jais kontaktą. Tuo metu niekas daugiau jam nerūpėjo.
Bet jau kitą mėnesį jis susidūrė su begale nemalonumų. Jo paraiškos dėl naujų įrengimų, techninio personalo, dėl papildomo naudojimosi elektronine skaičiavimo mašina buvo vis atidedamos, pareiškimas komandiruotpinigiams be ceremonijų atmestas, visi jo pasiūlymai per tarpfakultetinius posėdžius — ignoruojami.
Pagaliau, kai garbinga vyresniojo bendradarbio vieta, turėjusi atitekti Lamontui, buvo pasiūlyta Henriui Garisonui, turinčiam gerokai mažesnį stažą ir svarbiausia — daug menkesnius gabumus, kantrybės taurė persipildė. Štai tada Lamontas taip įdūko, kad nusprendė jau nebepasitenkinti vien savo teisumo įrodymu. Jis pasiryžo sutriuškinti, iš pagrindų sunaikinti Helemą. Šį nusiteikimą kasdien, kone kas valandą kurstė nedviprasmiškas kitų Siurblio stoties darbuotojų elgesys. Dygus Lamonto būdas nekėlė simpatijų, tačiau daugelis jį mėgo.
Pats Garisonas jautėsi nesmagiai. Malonus, tyliai kalbantis jaunuolis, kuris tikrai nelinkėjo niekam blogo, stovėjo dabar ant Lamonto laboratorijos slenksčio su ištįsusiu veidu.
— Sveikas, Pitai, — tarė jis. — Ar galite skirti man keletą minučių?
— Galiu ir daugiau, — niauriai atsakė Lamontas, vengdamas jo žvilgsnio.
Garisonas įėjo ir prisėdo ant kėdės.
— Pitai, — tarė jis. — Aš negaliu atsisakyti paskyrimo, bet norėčiau jus užtikrinti, kad aš jo neprašiau. Tai man buvo staigmena.
— O kas jūsų prašo atsisakyti? Man nusispjaut.
— Pitai. Čia Helemas įsikišo. Jeigu aš atsisakyčiau, vieta atitektų kam kitam, bet ne jums. Ką jūs tam seniui padarėt?
— Sakykit, o ką jūs manote apie Helemą? Kaip jums atrodo, kas jis per žmogus? — užsipuolė jį Lamontas.
Garisonas apstulbo. Pačiaupė lūpas, pasitrynė nosį.
— Na… — pradėjo jis ir tuo baigė.
— Didis žmogus? Puikus mokslininkas? Įkvepiantis vadovas?
— Na…
— Geriau aš pasakysiu. Jis šarlatanas! Apsišaukėlis!
Susikūrė reputaciją, patogiai įsitaisė ir dabar dreba, kad kas jo iš tos vietos neišstumtų. Jis žino, kad kiaurai jį permatau ir todėl taip prieš mane nusiteikęs.
Garisonas nesmagiai sukikeno: — Bet juk jūs nenuėjote pas jį ir nepasakėte…
— Ne, nieko aš jam tiesiai nepasakiau, — piktai atšovė Lamontas. — Bet ateis diena — pasakysiu. Nors jis ir šiaip žino. Žino, kad aš esu tas, kurio nepavyko apmauti, nors ir nieko nesakau.
— Bet, Pitai, kam reikia, kad jis tai žinotų? Ir aš nesakau, kad jis pasaulinio masto genijus, bet kokia prasmė skambinti apie tai iš visų varpinių? Paglostykite jį šiek tiek. Juk jūsų karjera jo rankose.
— Nejaugi? O mano rankose — jo reputacija. Aš jį demaskuosiu. Nuplėšiu jam kaukę.
— Kaip?
— Čia jau mano reikalas! — burbtelėjo Lamontas, nors tuo tarpu neturėjo apie tai nė menkiausio supratimo. — Bet juk tai juokinga. Jūs nieko nepešite. Jis tiesiog sunaikins jus. Net jeigu jis ir iš tiesų ne Einšteinas ar Openheimeris, pasauliui jis atrodo didesnis už juos.
Dviem bilijonams žemės gyventojų jis yra Elektroninio Siurblio Tėvas ir, kad ir kaip besistengtumėt, nepadarysit jiems įspūdžio, nes Elektroninis Siurblys yra raktas į žmonijos rojų. Kol taip bus, Helemas neliečiamas, ir tik beprotis gali tikėtis ką nors pakeisti.
Kurių velnių, Pitai! Pasakykite jam, kad jis didis, ir prarykite piliulę. Nebūkite antras Denisonas!
— Žinot, ką aš jums pasakysiu, Henri, — staiga įtūžo Lamontas. — Pasilikite savo patarimus sau.
Garisonas staiga atsistojo ir, nieko nesakęs, išėjo.
Lamontas įsigijo dar vieną priešą arba, geriausiu atveju, prarado dar vieną draugą. Tačiau galiausiai jis nusprendė, kad apsimokėjo, nes viena šio pokalbio frazė viską iš pagrindų pakeitė.
Iš esmės Garisonas pasakė tik tiek: „…Elektroninis Siurblys yra raktas į žmonijos rojų… Helemas yra neliečiamas”.
Staiga atitokęs, Lamontas pirmąkart susimąstė ne apie Helemą, o apie Elektroninį Siurblį.
Ar iš tiesų Elektroninis Siurblys yra raktas į žmonijos rojų? O gal jis tikrai turi kokį „kabliuką”?
Viskas istorijoje turėdavo savo silpnąsias vietas. O Elektroninis Siurblys?
Lamontas pakankamai buvo susipažinęs su parateorijos istorija ir žinojo, kad „kabliuko” klausimas jau buvo iškilęs. Vos paskelbus, kad Elektroninio Siurblio darbas pagrįstas elektronų perpumpavimu iš visatos į paravisata, ne vienas tuoj pat paklausė: „O kas atsitiks, kai visi elektronai bus perpumpuoti?”
Į tai nesunku buvo atsakyti. Perpumpuojant kad ir didžiausią elektronų kiekį, jų pakaks mažiausiai trilijonus trilijonų padaugintų iš milijono metų — o pati visata ir paravisata kartu paėmus egzistuos žymiai trumpiau.
Kitas argumentas buvo gudresnis. Perpumpuoti visų elektronų neįmanoma. Vykstant pumpavimui, bendras paravisatos neigiamas krūvis didės kaip ir bendras visatos teigiamas krūvis. Kiekvienais metais didėjant skirtumui, elektronus pumpuoti bus vis sunkiau, nes reikės įveikti priešingų krūvių sąveikos jėgą. Tiesa, pumpuojami buvo neutralūs atomai, bet orbitinių elektronų sutrikdymas sukurdavo efektyvų krūvį, kuris stulbinamai didėjo dėl po to sekusių radioaktyvių pakitimų. Jeigu krūviai būtų pastoviai kaupęsi perpumpavimo vietose, jų poveikis perpumpuojamiems atomams su pasislinkusiais elektronais beveik tuoj pat būtų nutraukęs visą procesą, bet tuomet, žinoma, pasireikšdavo difuzija. Nesikaupiantis krūvis išsisklaidydavo atmosferoje, tad, kalbant apie jo įtaką perpumpavimo procesui, būtina buvo turėti tai omenyje.
Didėjant Žemės teigiamam krūviui, teigiamas Saulės vėjas vis labiau tolo nuo mūsų planetos, o jos magnetosfera plėtėsi. Makfarlendo, kuriam, anot Lamonto, priklausė „Didysis Praregėjimas”, darbai padėjo įrodyti, kad tam tikrą pusiausvyrą užtikrino Saulės vėjas, nešantis šalin vis daugiau ir daugiau susikaupusių teigiamų dalelyčių, kurios atsiplėšdavo nuo Žemės paviršiaus vis aukščiau į egzosferą. Didėjant siurbimo intensyvumui, sulig kiekviena naujai įrengta Siurbimo Stotimi, bendras teigiamas Žemės krūvis palengva didėjo, ir magnetosfera išsiplėsdavo per keletą mylių. Tačiau pakitimai buvo nežymūs, ir Saulės vėjas galiausiai išsklaidydavo teigiamą krūvį po išorinius Saulės sistemos rajonus.
Ir vis dėlto, netgi esant kuo smarkiausiai krūvio difuzijai, ateitų laikas, kai lokalinis visatos ir paravisatos krūvių skirtumas pasidarytų toks didelis, kad minėtas procesas nutrūktų, ir daug greičiau, negu būtų sunaudoti visi elektronai — maždaug per vieną trilijoninę to laiko dalį.
Bet ir tada pumpuoti būtų galima trilijoną metų. Tik vieną trilijoną, tačiau to pakaktų. Visiškai pakaktų.
Žmogaus, ir net pačios saulės sistemos egzistavimas nesieks trilijono metų. O jeigu žmogus arba koks kitas žmogaus ainis ir perėmėjas išliks iki to laiko, tai, be abejonės, sugalvos ką nors padėčiai ištaisyti. Per trilijoną metų galima labai smarkiai pažengti priekin.
Lamontas negalėjo su tuo nesutikti.
Tuomet jis pagalvojo apie kitką, prisiminė, ką Helemas pats buvo kartą rašęs viename savo straipsnių.
Su pasidygėjimu jis susirado tą straipsnį. Norint judėti į priekį, reikėjo sužinoti, ką šiuo klausimu manė Helemas.
Straipsnyje jis rado tokią mintį: „Dėl amžinos traukos jėgos mes įpratome pasakymą „pakalnėn” sieti su tam tikru neišvengiamu pakitimu, kurį galima panaudoti naudingai energijai gauti. Tolimoje praeityje bėgantis pakalnėn vanduo sukdavo siurblių ir turbinų ratus. Bet kas atsitiks, kai nutekės visas vanduo?
Tuomet darbas sustos, kol vanduo nebus sugrąžintas į kalną, o tatai ne taip lengva padaryti. Tiesą sakant, norint pakelti vandenį į viršų, reikia daug daugiau energijos, negu jos buvo gauta, jam tekant žemyn. Taip energija tik prarandama. Laimė, saulė čia mus pavaduoja. Ji taip įkaitina vandenynus, kad vandens garai pakyla aukštai į atmosferą, susikaupia debesyse ir kartas nuo karto iškrinta žemėn lietaus ar sniego pavidalu. Čia jie susigeria į visus žemės sluoksnius, maitindami upelius bei šaltinius, ir todėl vanduo nesiliauja tekėjęs pakalnėn.
Tačiau tai ne toks jau amžinas dalykas. Saulė tik todėl gali pakelti vandens garus, kad ir ji pati, branduolinės energijos prasme, bėga pakalnėn. Ji bėga pakalnėn kur kas didesniu greičiu už pačią srauniausią Žemės upę, ir kai ji visa nutekės žemyn, mes jau nebežinosime, kaip ją užkelti į kalną.
Visi energijos šaltiniai mūsų visatoje teka pakalnėn.
Nuo mūsų tatai nepriklauso. Viskas teka pakalnėn viena kryptimi, ir mes galime laikinai priversti srautą tekėti atgal į viršų, tik pasinaudoję kokia šalia esančia stipresne žemyn tekančia srove. Jeigu norime amžino naudingos energijos šaltinio, tai reikia turėti kelią, kuris abiem kryptimis eina pakalnėn. Toks jau mūsų visatos paradoksas: žemyn vedantis nuolydis yra tuo pačiu aukštyn kylanti įkalnė.
Bet ar verta mums apsiriboti savo pačių visata?
Pamąstykime apie paravisata. Ji taip pat turi kelių, kurie eina žemyn ir tuo pačiu kyla į kalną. Tačiau tie keliai neatitinka mūsiškių. Iš paravisatos galima atkeliauti į visatą pakalnėn einančiu keliu, bet kai mes juo norėsime grįžti, jis vėl eis žemyn — taip yra todėl, kad šiose visatose vyrauja skirtingi dėsniai.
Elektroninis Siurblys naudojasi keliu, kuris veda pakalnėn abiem kryptimis. Elektroninis Siurblys…”
Lamontas dar kartą perskaitė straipsnio pavadinimą: „Kelias, abiem kryptimis vedantis pakalnėn”.
Jis susimąstė. Ši koncepcija, kaip ir jos termodinaminės pasekmės, savaime suprantama, buvo jam žinoma. Bet kodėl nepaanalizavus jos prielaidų? Juk tai kiekvienos teorijos silpnoji vieta. Kas, jeigu aksiomatiškai priimtos prielaidos pasirodytų klaidingos?
Kokios būtų pasekmės, jeigu pamėgintume remtis kitomis prielaidomis? Priešingos?
Jis pradėjo aklai, bet jau pirmąjį mėnesį jį apėmė visiems mokslininkams pažįstamas jausmas, kad atsitiktiniai gabalėliai gula vienas prie kito, virsdami mozaika, ir anomalijos daugiau nebeatrodo anomalijos.
.. Tai buvo Tiesos nuojauta.
Kaip tik nuo tada jis ir ėmė spausti Bronovskį.
Pagaliau vieną dieną Lamontas pareiškė: — Aš vėl einu pas Helemą. Bronovskis pakėlė antakius.
— Ko?
— Kad jis mane išvytų!
— Labai į tave panašu, Pitai. Jautiesi nelaimingas, jeigu tik tau nors kiek pradeda sektis.
— Nieko tu nesupranti. Labai svarbu, kad jis atsisakytų išklausyti mane. Nenoriu, kad paskui būtų sakoma, jog aš jį apėjau ir jis nieko nežinojo apie tai.
— Apie ką? Apie parasimbolių iššifravimą? Kol kas dar nė vienas neiššifruotas. Neperšokęs per balą, nesakyk op, Pitai.
— Ne, ne, ne apie tai, — nukirto tas ir daugiau nieko nebeaiškino.
Helemas nepalengvino Lamontui šios užduoties — praėjo kelios savaitės, kol jis surado laiko savo pavaldiniui. Tačiau ir Lamontas neketino nusileisti Helemui. Jis įžengė vidun, atstatęs visus savo nematomus šerius. Helemas pasitiko jį lediniu veidu, niūriai žvelgdamas.
— Apie kokią čia krizę jūs visiems kalbate? — tiesiai paklausė Helemas.
— Kai kas paaiškėjo, — atsakė Lamontas bejausmiu balsu. — Iš vieno jūsų straipsnio.
— O? — nustebo tas ir tuoj pat pasidomėjo: — Iš kurio būtent?
— „Kelias, abiem kryptimis vedantis pakalnėn”. Jūs skyrėte jį paaugliams, sere.
— Na ir ką?
— Mano manymu, Elektroninis Siurblys neveda abiem kryptimis pakalnėn, jei leisite man pasinaudoti jūsų metafora, kuri, tarp kitko, nėra pats tiksliausias įvaizdis antrajam dinamikos dėsniui nusakyti.
Helemas susiraukė.
— Ką jūs norite tuo pasakyti?
— Geriausiai aš galėčiau tai paaiškinti, sere, išvedęs abiejų visatų laukų lygtis ir parodęs sąveiką, kuri iki šiol nebuvo imama domėn — ir, man regis, visai be reikalo.
Taip taręs, Lamontas nužingsniavo tiesiai prie tikso tablo ir skubiai surinko lygtis, visą laiką greitai kalbėdamas.
Lamontas žinojo, kad Helemas įsižeis ir susierzins, nepajėgdamas sekti matematinių įrodinėjimų. Taip jis ir pasieks savo tikslą.
— Klausykite, jaunuoli, — suniurzgė Helemas, — aš dabar neturiu laiko diskutuoti atskirų parateorijos klausimų. Atsiųskite man išsamų pranešimą, o dabar, jeigu norite dar ką nors pasakyti, tai prašome kuo trumpiau.
Lamontas pasitraukė nuo tablo paniekinamai raukydamasis.
— Gerai, — pasakė.— Antrasis termodinamikos dėsnis paaiškina procesą, kuris neišvengiamai išskiria kraštutines būsenas. Vanduo neteka žemyn, iš tikrųjų — susilygina gravitacinio potencialo ekstremalinės reikšmės. Veikiamas slėgimo, vanduo taip pat lengvai ims tekėti įkalnėn. Galima gauti darbą, išnaudojant temperatūrų skirtumą, bet galų gale tam tikrame tarpiniame taške temperatūros susilygins: įkaitęs kūnas atauš, o šaltas sušils. Tiek atšalimas, tiek įkaitimas yra vienodi antrojo termodinamikos dėsnio aspektai ir tam tikromis aplinkybėmis vienodai spontaniški.
— Nemokykite manęs termodinamikos pagrindų, jaunuoli. Ką jūs norite įrodyti? Aš turiu labai mažai laiko.
Lamontas vis ta pačia veido išraiška ir nė kiek neskubėdamas, tęsė: — Elektroninio Siurblio darbas pagrįstas kraštutinių būsenų suvienodinimu. Šiuo atveju šios kraštutinės būsenos yra dviejų visatų fizikos dėsniai. Sąlygos, užtikrinančios šių dėsnių egzistavimą, kad ir kokios jos būtų, pereina iš vienos visatos į kitą, ir galutinis šio proceso rezultatas yra dvi visatos su vienodais fizikos dėsniais — tarpiniais, lyginant su dabartiniais. Kadangi tai neišvengiamai sukels tam tikrus, kol kas dar neaišku kokius, bet labai reikšmingus pakitimus mūsų visatoje, būtina labai rimtai pasvarstyti, ar neverta sustabdyti Siurblio ir visam laikui užbaigti pumpavimo.
Būtent dabar Lamontas tikėjosi Helemą neišlaikysiant ir nutrauksiant visus tolesnius jo aiškinimus. Ir Helemas jo neapvylė. Jis taip pašoko, kad net kėdė apvirto. Paspyręs ją koja, Helemas žengė prie Lamonto.
Tas skubiai atsistūmė su kėde ir taip pat atsistojo.
— Idiote! — suriko Helemas, kone dusdamas iš pykčio. — Nejaugi jūs manot, kad niekas Stotyje nenutuokia apie fizikos dėsnių suvienodinimą? Ir jūs gaišinate man laiką vien tam, kad pasakytumėt tai, ką jau žinojau, kai jūs dar tik mokėtės skaityti! Lauk iš čia ir galite tuoj pat rašyti pareiškimą — aš neprieštarausiu.
Lamontas išėjo pasiekęs tai, ko norėjo, ir vis dėlto širdy užsigavęs dėl tokio elgesio.