Kiekvieną vakarą, kai muziejus užsidarydavo lankytojams, Holusas ir aš eidavome į žemutiniąją rotondą. Atsimokėdamas už tai, ką leidau pamatyti, ateivis pateikdavo vis naujus įvairių Beta Hydri III geologinės praeities laikotarpių atkurtus vaizdus, o aš visa tai įrašinėjau į vaizdajuostę.
Galbūt todėl, kad mano gyvenimas ėjo į pabaigą, po kurio laiko pradėjau trokšti išvysti kažką kita. Holusas buvo minėjęs šešis pasaulius, kuriuos, matyt, paliko jų gyventojai. Norėjau pamatyti šias planetas, naujausius artefaktus iš šių nežemiškųjų pasaulių — ką jų gyventojai sukūrė prieš pat išnykdami.
Tai, ką Holusas man parodė, apstulbino.
Pirmoji planeta buvo Epsilon Indi I. Pietiniame jos žemyne driekėsi didžiulė sienų apsupta aikštė. Sienos buvo pastatytos iš milžiniškų, grubiai nutašytų granito luitų, kurių kiekviena briauna buvo ne mažesnė kaip 8 metrai. Viduje esanti beveik 500 metrų pločio erdvė buvo užversta šiukšlėmis: milžiniškais, dantytais sutrupinto betono luitais. Net jei perliptum šias sienas, didžiulis, pilnas nuolaužų laukas būtų visiškai bevertis. Bet kuris gyvūnas ar transporto priemonė galėtų jį kirsti tik su dideliais vargais, ir niekas čia negali augti.
O štai Tau Ceti II. Nykaus landšafto viduryje seniai išvykę gyventojai buvo padarę daugiau nei 2000 metrų skersmens ir, sprendžiant pagal kraštą, daugiau nei 5 metrų storio išsilydžiusio juodo akmens diską. Juodas paviršius sugeria saulės šilumą, todėl tampa neįtikėtinai karštas; jei bandytum juo eiti, oda nusviltų, o batų padai išsilydytų.
Miu Kasiopėjos AI paviršiuje nematyti jokių jos ankstesnių gyventojų ženklų; per 2,4 milijardo metų erozija viską palaidojo. Tačiau Holusas parodė man to, ką„Merelko” žvaigždėlaivio davikliai atrado po nuosėdų sluoksniais, kompiuterio sukurtą modelį: didžiulę lygumą su iškiliais susisukusiais špiliais, smaigais bei kitais dantytais objektais, o po jais — požemį ar menę, paslėptą amžiams. Kadaise ši planeta turėjo labai didelį mėnulį — kur kas didesnį už Žemės Mėnulį, — tačiau dabar ją supo didinga žiedų sistema. Holusas paaiškino, kad jie nustatė, jog žiedų sistemai taip pat 2,4 milijardo metų — kitaip tariant, ji atsirado tuo pačiu metu, kai išnyko Kasiopėjos gyventojai.
Paprašiau, kad Holusas man parodytų likusią planetos dalį. Jūrose buvo matyti archipelagai — salos, išsidriekusios tarsi perlai vėrinyje — o didžiausio žemyno rytinė pakrantė tiksliai sutapo su antro pagal dydį žemyno vakarine pakrante: tai buvo iškalbingi ženklai, kad šiame pasaulyje vyko platformų tektonika.
— Jie susprogdino savo mėnulį — pareiškiau, nustebęs dėl savo įžvalgumo. — Jie norėjo panaikinti potvynių jėgas, teliūskuojančias planetos šerdį ir sustabdyti platformų tektoniką.
— Kodėl? — paklausė Holusas, susidomėjęs mano samprotavimais.
— Kad apsaugotų rūsį kurį pastatė, nuo tektoninių slinkčių, — atsakiau.
Dėl žemynų dreifo plutos uolienos recirkuliuoja, senosios nustumiamos žemyn į mantiją, o iš magmos, kylančios iš plyšių jūros dugne, susiformuoja naujos.
— Tačiau mes manėme, kad šis rūsys buvo skirtas saugoti branduolines atliekas, — pastebėjo Holusas. — Todėl tektoninės slinktys būtų pats geriausias būdas šiomis atliekomis atsikratyti.
Linktelėjau. Monumentai, kuriuos man Holusas parodė čia bei Tau Ceti II ir Epsilon Indi L iš tiesų buvo panašūs į mano matytus branduolinių atliekų saugyklų Žemėje projektus: toks bloga lemiantis dirbtinis landšaftas, kad niekas nedrįs jo kasinėti.
— Ar radote kokių nors užrašų arba pranešimų, susijusių su branduolinėmis atliekomis? — paklausiau.
Planuojamose Žemės branduolinių atliekų saugyklose buvo numatyti ženklai, perspėjantys, kad čia saugomos pavojingos medžiagos, todėl busimieji to regiono gyventojai suprastų, kas ten palaidota. Buvo siūloma įvairiausia ikonografija, pradedant žmonių veidais, kuriuose atsispindi liga ar pasibjaurėjimas, kas bylotų, jog teritorija yra užteršta, ir baigiant diagramomis su atominiais skaičiais, kurie nurodytų, kokie konkrečiai elementai yra palaidoti.
— Ne, — atsakė Holusas. — Nieko panašaus. Nieko tokio neradome vietovėse, kur gyveno išnykusios rasės, bent jau tose, kurias jums rodžiau.
— Na, manau, jie galbūt norėjo, kad atliekų saugyklos išliktų nepaliestos milijonus metų — tiek ilgai, kad protingos būtybės, kurios vėliau jas atras, galėtų būti net ne tos pačios rūšies, kuri palaidojo atliekas perspėjančiame landšafte, atstovai. Viena yra perduoti nuodų ar ligos sąvoką savo rūšies atstovams — mums, žmonėms, užmerktos akys, suraukta burna ir iškištas liežuvis asocijuojasi su nuodais — tačiau visai kas kita yra bandyti tai perteikti kitai rūšiai, ypač jei nieko nežinai apie rūšį, kuri gali po tavęs atsirasti.
— Jūs nematote visumos, — nutraukė mano aiškinimus Holusas. — Daugumos radioaktyviųjų atliekų pusperiodis yra trumpesnis nei šimtas tūkstančių metų. Tuo metu, kai atsiras nauja protinga rūšis, nieko pavojingo visiškai nebus likę.
Suraukiau kaktą.
— Tačiau vis tiek man tai labai primena branduolinių atliekų saugyklas. Na, jei šių planetų gyventojai išvyko kažkur kitur, jie galbūt jautė, kad prieš išvykstant dera palaidoti savo šiukšles.
Holuso balse nuskambėjo abejonės.
— Tačiau kodėl Kasiopėjos gyventojai būtų norėję sustabdyti tektoninę slinktį? Kaip sakiau, tai yra geriausias būdas atsikratyti branduolinėmis atliekomis — net geriau nei išskraidinti jas į kosmosą. Jei jūsų naudojamas erdvėlaivis susprogtų, galite radioaktyviai užteršti pusę savo pasaulio, o jei atliekos nukeliaus į mantiją, jos ten liks visam laikui. Tiesą sakant, mano rasė galiausiai šitaip ir pasielgė su branduolinėmis atliekomis.
— Na, tai gal jie šiame perspėjančiame landšafte palaidojo kažką kita, — tariau. — Ką nors taip pavojinga, kad norėjo užsitikrinti, jog tai niekada nebus atidengta ir niekada neatkeliaus jiems įkandin. Galbūt Kasiopėjos gyventojai baiminosi, kad, jei rūsys tektoniškai pasislinks, jo sienos išsilydys, ir tai — gal kažkokia pabaisa, — ką jie įkalino, ištrūks į laisvę. Ir tada visos rasės, net palaidojusios tai, ko bijojo, išvyko iš savo gimtųjų pasaulių, kiek galėdamos labiau nutoldamos nuo to, ką paliko.
— Šį sekmadienį ketinu eiti į bažnyčią, — pasakė Siuzana praėjusį spalį, netrukus po mūsų pirmojo vizito pas daktarę Kol.
Mes sėdėjome svetainėje, aš ant sofos, o Siuzana — ant to paties stiliaus fotelio. Linktelėjau.
— Sekmadieniais tu paprastai eini į bažnyčią.
— Žinau, tačiau… na, po to, kai viskas įvyko. Po to…
— Dėl manęs gali nesijaudinti.
— Esi tuo tikras?
Vėl linktelėjau.
— Tu kasdien eini į bažnyčią. Tai neturėtų keistis. Daktarė Kol patarė stengtis, kad mūsų gyvenimas būtų kuo normalesnis.
Nežinojau, ką veiksiu likęs vienas, tačiau tikėjausi, kad sugalvosiu daugybę įvairių dalykų. Kažkada turėsiu paskambinti broliui Vankuveryje ir pasakyti, kas vyksta. Tačiau laikas Vankuveryje trimis valandomis atsilieka nuo Toronto, o Bilas namo iš darbo grįžta vėlai. Jei paskambinčiau pavakare jo laiku, tektų kalbėti su naująja brolio žmona Merilin, o ji gali kalbėti amžinybę. Nebuvau tam pasirengęs. Tačiau Bilas ir jo vaikai iš ankstesnės santuokos buvo vieninteliai mano artimieji; mūsų tėvai mirė prieš porą metų.
Siuzana kažką svarstė sučiaupusi lūpas. Jos rudos akys trumpam žvilgtelėjo į manąsias, po to žmona nukreipė žvilgsnį į grindis.
— Galėtum… galėtum važiuoti kartu, jei nori.
Triukšmingai atsidusau. Šis klausimas mūsų santykiuose visada buvo truputį opus. Siuzana visą gyvenimą reguliariai lankė bažnyčią. Tekėdama už manęs ji žinojo, kad aš to nedarau. Sekmadienio rytus aš leidžiu naršydamas po internetą ar žiūrėdamas televizijos laidą „Savaitė su Semu Donaldsonu ir Kuki Roberts”. Jau mūsų draugystės pradžioje tiesiai šviesiai paaiškinau Siuzanai, kad lankydamas bažnyčią jausiuos nesmagiai. Tai bus per daug veidmainiška, aiškinau, — ir tikinčiųjų įžeidimas.
Tačiau dabar Siuzanai, matyt, atrodė, jog reikalai pasikeitė. Galbūt ji tikėjosi, kad aš norėsiu melstis, susitaikysiu su savo kūrėju.
— Galbūt, — atsakiau, tačiau esu tikras, jog abu žinojome, kad taip niekada nebus.
Nelaimė viena nevaikšto.
Suprantama, kova su vėžiu atimdavo laiko. O dabar didžiąją likusio laiko dalį užimdavo Holuso apsilankymai. Tačiau aš turėjau ir kitų įsipareigojimų. Buvau sutaręs surengti KOM specialią fosilijų iš Burgeso skalūnų parodą ir, nors iškilmingas jos atidarymas bus tik po kelių mėnesių, turėjau daugybę administracinio darbo.
Čarlzas Volkotas iš Smitsonian instituto atrado Burgeso Skalūnų fosilijas 1909 metais Burgeso perėjoje, esančioje Uolinių kalnų Britų Kolumbijos dalyje; jis ten vykdė kasinėjimus iki 1917-ųjų. Nuo 1975-ųjų KOM darbuotojas Dezmondas Kolinzas du dešimtmečius vykdė naujus neįtikėtinai vaisingus kasinėjimus Burgeso Skalūnuose, atrasdamas vis naujas radybvietes, surinko tūkstančius naujų pavyzdžių. 1981 metais UNESCO Burgeso perėją paskelbė aštuoniasdešimt šeštąja pasaulinio paveldo vietove, priskyrusi ją tai pačiai grupei kaip Egipto piramidės ir Didysis Kanjonas.
Fosilijos yra iš kambro laikotarpio, tai yra joms 520 milijonų metų. Skalūnai, susidarę po Laurencijos dumblo slinkties, sparčiai palaidojusios visa, kas buvo gyva jūros dugne, yra sumalti į tokius smulkius miltelius, kad juose išliko net minkštų kūno dalių įspaudai. Ten buvo rasta gausybė gyvybės formų, įskaitant daugelį sudėtingų tipų, kurie, kaip įrodinėja kai kurie paleontologai, tarp jų ir mūsiškis Džonsis, netelpa nė į vieną šiuolaikinę grupę. Šios gyvybės formos atsirado, egzistavo trumpai ir išmirė, tarsi gamta būtų bandžiusi įvairias kūno sandaras norėdama patikrinti, kuri geriausiai tinka.
Kodėl įvyko šis „kambro laikotarpio įvairovės sprogimas”? Gyvybė Žemėje,tuo metu egzistavo gal jau 3,5 milijardo metų, tačiau visą tą laiką jos formos buvo labai paprastos. Kodėl taip staiga atsirado tiek daug įvairių ir labai sudėtingų gyvybės formų?
Deividsonas ir Kameronas iš Kalifornijos technologijos universiteto bei Petersonas iš Kalifornijos universiteto Los Andželo filialo įrodinėja, kad gyvybės formos buvo tokios nesudėtingos prieš „įvairovės sprogimą” kambro laikotarpiu dėl paprastos priežasties: iki to laiko apvaisintos ląstelės galėjo skaidytis tik labai ribotą skaičių kartų; atrodo, jog maksimaliai jos galėjo skaidytis tik maždaug dešimt kartų. O susiskaidžius dešimt kartų, atsiranda tik 1024 ląstelės, iš kurių susikuria labai mažos ir nesudėtingos būtybės.
Tačiau kambro laikotarpio pradžioje šį dešimties dalijimusi baijerą sutriuškino atsiradusi naujo tipo ląstelė, kurią ir dabar dar galima aptikti kai kuriuose gyvuose organizmuose; šios ląstelės galėjo dalytis kur kas daugiau kartų ir jos apibrėždavo visų naujų organizmų morfologinę erdvę — pagrindinius kūno kontūrus. (Nors kai tai įvyko, Žemei jau buvo ketveri milijardai metų, atrodo, jog toks pat perversmas — pralaužta dešimties dalijimusi riba
— įvyko Holuso gimtajame pasaulyje, kai šiai sistemai buvo tik dveji milijardai metų; tuo metu gyvybė ten taip pat liovėsi tuščiai sukti ratus ir pradėjo rimtai evoliucionuoti.)
Žemės Burgeso Skalūnuose yra mūsų tiesioginis protėvis pikam, pirmasis gyvūnas su nugaros styga, iš kurios vėliau išsivystė stuburas. Tačiau vis tiek beveik visos ten rastos fosilijos yra akivaizdžiai bestuburių, tad KOM vyresnysis bestuburių paleontologas Kalebas Džonsas galbūt turėtų surengti specialią tokių fosilijų parodą.
Tačiau Džonsis po kelių mėnesių išeis į pensiją — niekas kol kas neužsiminė, bent jau man, kad beveik vienu metu KOM neteks dviejų savo seniausių paleontologų — o aš turėjau asmeninių ryšių su darbuotojais Smitsonian instituto, kuriame galiausiai atsidūrė Volkoto atrastos Burgeso fosilijos, prieš Kandai priimant įstatymus, saugančius valstybės senienas. Aš taip pat padėjau^ organizuoti nuolatinį viešųjų paskaitų ciklą, kuris būtų papildęs parodą; daugumą paskaitų skaitytų mūsų personalas (įskaitant Džonį), tačiau mes taip pat susitarėme, kad iš Harvardo atvyks ir perskaitys paskaitą Džėjus Guldąs, kurio knygoje „Nuostabioji gyvybė” rašoma apie Burgeso Skalūnų fosilijas. Si paroda būtų pelniusi gražaus pinigo KOM; tokias parodas visada plačiai nušviečia žiniasklaidą, tad suplaukia daugybė žmonių.
Mintis apie parodą, kai ją pirmą kartą pasiūliau, mane sužavėjo, dar patrauklesnė ji tapo po to, kai paroda buvo patvirtinta, ir pažadėjo prisidėti Smitsonian institutas, sutikdamas išstatyti savo fosilijas kartu su mūsiškėmis.
Tačiau dabar…
Dabar, kai sergu vėžiu…
Dabar tai tik erzina ir kelia nepatogumų.
Dar vienas rūpestis.
Dar viena veikla, reikalaujanti ir taip mano per daug riboto laiko.
Sunkiausia buvo pasakyti Rikiui.
Žinote, jei būčiau toks kaip tėtis — jei man būtų pakakę bakalauro laipsnio ir nuolatinio darbo nuo devynių iki penkių — viskas būtų kitaip. Tikriausiai pirmojo vaiko būčiau susilaukęs, vos įžengęs į trečią dešimtį, šis vaikas dabar jau būtų įkopęs į ketvirtą dešimtį ir galbūt turėtų savo vaikų.
Tačiau aš nebuvau mano tėtis.
Bakalauro laipsnį gavau 1968 metais, kai man buvo dvidešimt dveji.
Ir magistro laipsnį 1970 metais, būdamas dvidešimt ketverių.
O fosilijų daktaro — būdamas dvidešimt aštuonerių.
Vėliau tęsiau mokslinį darbą Berklio universitete.
Dar po to tyrinėjau kitą temą Kalgario universitete.
Ir tuo metu man sukako trisdešimt ketveri.
Ir aš uždirbdavau skatikus.
Ir kažkaip neturėj au jokios merginos.
Ir kas vakarą iki vėlumos dirbdavau muziejuje.
Ir nė pats nepajutau, kaip sukako keturiasdešimt. Buvau nevedęs ir bevaikis.
Su Siuzana Kovalska susipažinau 1966 metais Toronto universiteto Harto rūmuose; mes abu buvome dramos klubo nariai. Nebuvau aktorius, tačiau mane sužavėjo teatro apšvietėjo darbas; spėju, jog tai yra viena priežasčių, dėl kurios man patinka muziejininkystė. Siuzana vaidindavo spektakliuose, nors, žvelgdamas atgal, įtariu, kad jai niekada tai itin gerai nepavykdavo. Visada maniau, jog Siuzana vaidina pasakiškai, tačiau geriausia, ką apie jos vaidybą parašydavo universiteto laikraštis, tebuvo, kad Siuzana „kompetentingai” suvaidino auklę „Romeo ir Džiuljetoje” arba „deramai bandė suvaidinti” Jokastą „Karaliuje Edipe”. Kad ir kaip ten būtų, mes kurį laiką draugavome, tačiau po to aš iškeliavau į Valstijas į magistrantūrą — Siuzana suprato, kad privalau išvykti tęsti studijų, nes nuo jų priklauso mano svajonės.
Daugelį metų maloniai ją prisimindavau, tačiau niekad neįsivaizdavau, kad vėl pamatysiu. Galiausiai vėl atsidūriau Toronte ir, kadangi visada galvodavau apie praeitį, bet neužtekdavo laiko mintims apie ateitį, kai sukako keturiasdešimt, pagaliau nusprendžiau, jog man reikia finansinės konsultacijos, jei apskritai kada nors galvoju išeiti į pensiją, ir buhalterė, pas kurią atėjau pasitarti, pasirodė besanti Siuzana. Jos pavardė tapo DeSantis — trumpų ir nesėkmingų vedybų, įvykusių prieš penkiolika metų, palikimas. Mes vėl užmezgėme senus santykius ir po metų užrišome mazgą. Ir nors tuo metu Siuzanai buvo keturiasdešimt vieneri, mes nusprendėme turėti kūdikį, nepaisydami galimos rizikos. Bandėme penkerius metus. Kartą per tą laiką Siuzana pastojo, tačiau įvyko persileidimas.
Tad galiausiai nutarėme įvaikinti. Tačiau ir tai užtruko porą metų. Na, mes pagaliau turime sūnų. Ričardui Bleinui Džerichui dabar šešeri.
Kai tėvas mirs, jis dar nebus pakėlęs sparnų iš namų.
Jis net nebus baigęs vidurinės mokyklos.
Siuzana pasodino Rikį ant sofos, o aš priklaupiau šalia jo.
— Ei, šaunuoli, — kreipiausi, paimdamas jo mažą rankutę.
— Tėti, — pasimuistė Rikis, vengdamas mano žvilgsnio. Gal jis pagalvojo, kad prisivirė košės.
Kurį laiką patylėjau. Ilgokai svarsčiau, ką jam pasakyti, tačiau dabar žodžiai, kuriuos ketinau ištarti, atrodė visiškai netinkami.
— Kaip jautiesi, šaunuoli? — paklausiau.
— …rai.
Pažvelgiau į Siuzaną.
— Na, — tariau, — tėtis jaučiasi nelabai gerai.
Rikis įbedė akis į mane.
— Tiesą sakant, — lėtai ištariau, — tėtis gana rimtai serga.
Palaukiau, kol žodžiai pasieks vaiko sąmonę.
Mes niekada nemelavome Rikiui. Jis žinojo, kad yra įsūnytas. Visada sakėme, jog Kalėdų Senelis — tik pasaka. O kai berniukas paklausė, iš kur atsiranda vaikai, ir tai jam paaiškinome. Tačiau dabar norėjau, kad galbūt būtume elgęsi kitaip — kad ne visada jam būtume sakę tiesą.
Žinoma, jis pakankamai greitai sužinotų. Pastebėtų pokyčius: mano nuslinkusius plaukus, sumažėjusį svorį, išgirstų, kaip vemiu vidury nakties, galbūt…
Galbūt net išgirstų, kaip verkiu, kai manau, kad jo nėra netoliese.
— Kaip serga? — paklausė Rikis.
— Labai, — atsakiau.
Vaikas įdėmiai pažvelgė į mane. Aš linktelėjau: nejuokauju.
— Kodėl? — paklausė Rikis.
Susižvalgėme su Siuzana. To paties klausiau savęs.
— Nežinau, — atsakiau.
— Ar dėl to, kad kažką suvalgei?
Papurčiau galvą.
— Ar blogai elgeisi?
Tai buvo netikėtas klausimas. Kurį laiką jį svarsčiau.
— Ne, — atsakiau, — nemanau.
Trumpam visi nutilome. Galiausiai Rikis prabilo tyliu balsu:
— Tu juk nemirsi, tiesa, tėti?
Norėjau jam pasakyti nepagrąžintą tiesą, laikyti vaiką lygiu sau. Tačiau kai atėjo tokia akimirka, privalėjau Rikiui suteikti daugiau vilčių, nei man jų davė daktarė Kol.
— Galbūt, — atsakiau. — Tik galbūt.
— Tačiau… — Rikio balselis suplonėjo. — Tačiau aš nenoriu, kad tu mirtum.
Suspaudžiau jo ranką.
— Aš taip pat nenoriu mirti, bet… bet čia panašu į tai, kaip mamytė ir aš tau liepiame susitvarkyti kambarį. Kartais privalome daryti tai, ko nenorime.
— Aš gerai elgsiuos, — pažadėjo vaikas. — Visada gerai elgsiuos, tik tu nemirk.
Man suspaudė širdį. Derėjimasis. Vienas iš etapų.
— Tikrai negaliu pasirinkti, — paaiškinau vaikui. — Norėčiau, kad taip būtų, bet, deja.
Berniukas ėmė tankiai mirksėti; netrukus pasirodys ašaros.
— Aš myliu tave, tėti.
— Ir aš tave.
— Kas… kas bus su mamyte ir manim?
— Nesirūpink, šaunuoli. Jūs gyvensite čia. Dėl pinigų nereikės rūpintis. Draudimas daug sumokės.
Rikis pažvelgė į mane akivaizdžiai nesuprasdamas, ką pasakiau.
— Nemirk, tėti, — ištarė jis. — Prašau, nemirk.
Prisiglaudžiau Rikį prie savęs, o Siuzana apkabino mus abu.