Kai tik susidurdavau su nauja gyvybės forma Žemėje, stengdavausi įsivaizduoti jos protėvius — spėju, jog tai profesinis įprotis. Tas pats atsitiko, kai Holusas galiausiai supažindino mane su rydu; rydai, matyt, yra drovūs, tačiau aš paprašiau susitikti su vienu iš jų, laikydamas tai daliniu užmokesčiu už naudojimąsi mūsų kolekcijomis.
Susitikimą surengėme pasitarimų kambaryje, esančiame saugyklų centro penktame aukšte; ir vėl buvo pristatinėta vaizdo kamerų, kad užfiksuotų šį įvykį. Ant ilgo raudonmedžio stalo šalia telefono padėjau holoforminį projektorių. Holusas kažką sudainavo į telefono mikrofoną savo kalba, ir staiga patalpoje atsirado kitas ateivis.
Žinome, jog žmonės išsivystė iš žuvų; mūsų rankos iš pradžių buvo krūtinės pelekai (o pirštai — kaulai, suteikiantys šiems pelekams standumo), o mūsų kojos išsivystė iš pilvo pelekų.
Rydai tikriausiai iš pradžių taip pat buvo vandeninė gyvybės forma. Priešais mane stovintis rydas turėjo dvi kojas, tačiau keturias rankas, tolygiai išdėstytas aplink liemens, turinčio apverstos kriaušės formą, viršų. Tos keturios rankos, matyt, išsivystė ne tik iš krūtinės, bet ir iš asimetriškų nugaros nei pilvo pelekų. Šie senoviniai krūtinės pelekai galbūt turėjo keturias standžias pasparas, nes dabar ant kairės ir dešinės rankos buvo po keturis pirštus (du vidurinius ir du priešpriešinius nykščius). Priekinėje rankoje — kuri tikriausiai išsivystė iš pilvo peleko — buvo devyni pirštai. O užpakalinė ranka, kuri, manau, išsivystė iš nugaros peleko, turėjo, kai pagaliau ją išvydau, šešis pirštus.
Rydas neturėjo galvos ir, kiek pajėgiau spręsti, nei akių, nei nosies. Aplink liemens viršų apskritimu driekėsi juoda blizgi juosta; negalėjau atspėti, kam ji skirta. Taip pat abipus priekinių ir užpakalinių rankų matėsi sritys su sudėtingomis odos klostėmis; spėjau, jog tai gali būti ausys.
Rydo oda buvo padengta ta pačia medžiaga, kuri Žemėje atsirado daugeliui vorų bei vabzdžių, visiems žinduoliams, kai kuriems paukščiams ir net keliems senoviniams ropliams: plaukais. Didžiąją rydo viršutinio liemens dalį ir rankas iki alkūnių dengė maždaug centimetro ilgio rausvai rudas kailis; apatinis liemuo, dilbiai bei kojos buvo plikos, ir ant jų matėsi melsvai pilka oda.
Rydas dėvėjo tik platų diržą, juosiantį siaurąjo liemens apatinę dalį; jis laikėsi ant gumbuotų būtybės klubų. Diržas man priminė tą, kurį juosėjo Betmenas — jis netgi buvo toks pat ryškiai geltonas ir turėjo kapšelius, spėjau, jie buvo skirti kažką laikyti. Tik ant sagties buvo ne šikšnosparnio emblema, o ryškiai raudonas vėjo malūnėlis.
— Tomašai Džerichai, — kreipėsi į mane Holusas, — tai T’kna.
— Labas, — pasakiau. — Sveiki atvykę į Žemę.
Rydai, kaip ir žmonės, naudoja tik vieną ertmę kalbėti ir valgyti; burna yra įduboje liemens viršuje. Kelias sekundes T’kna skleidė garsus, primenančius akmenų daužymąsi skalbinių džiovyklėje. Kai burną liovėsi judėti, stojo trumpa tyla, ir po to gilus sintezuotas balsas atsklido iš būtybės diržo.
— Ar jis kalba kaip įdvasintas už negyvuosius? — paklausė rydas.
T’kna žodžiai mane suglumino, ir aš pažvelgiau į Holusą:
— Įdvasintas už negyvuosius?
Forhilnoras barkštelėjo akimis.
— Jis reiškia nuostabą, kad jūs sveikinate jį atvykusį į planetą. Rydai savo rūšies netapatina su savuoju pasauliu. Pamėginkite jį pasveikinti žmonijos vardu.
— Ak, — tariau. Vėl atsisukau į rydą: — Sveikinu jus kaip žmogus.
Vėl sutarškėjo akmenys ir pasigirdo sintezuotas balsas:
— Jei nebūtumėte žmogus, ar vis tiek mane sveikintumėte?
— Hm…
— Teisingas atsakymas yra „taip”, — atskubėjo man [pagalbą Holusas.
— Taip, — tariau.
Rydas vėl prabilo savo kalba, o kompiuteris išvertė jo žodžius:
— Tada pasveikintas esu aš ir patenkintas, kad čia yra čia, o čia yra ten.
Holusas pasiūbavo aukštyn ir žemyn.
— Jis turi omenyje virtualiosios tikrovės sąsają. Jis džiaugiasi būdamas čia, tačiau pareiškia, jog iš tiesų tebėra savo pagrindiniame erdvėlaivyje.
— Žinoma, — pritariau. Beveik bijojau vėl kreiptis į rydą.
— Ar… hm… ar jūsų kelionė į Žemę buvo gera?
— Kuria prasme jūs vartojate žodį „gera”? — paklausė sintezuotas balsas.
Vėl pažvelgiau į Holusą.
— Jis žino, kad žodį „geras” jūs vartojate daugeliui dalykų apibūdinti. Jis gali reikšti „moralus”, „malonus”, „brangus”.
— Brangus? — nusistebėjau.
— Geras porcelianas, — paaiškino Holusas, — geri papuošalai.
Šie suknisti ateiviai geriau už mane moka mano gimtąją kalbą. Vėl kreipiausi į rydą:
— Turiu omenyje tai, ar kelionė buvo maloni.
— Ne, — atsakė jis.
Holusas vėl išvertė T’kna atsakymą:
— Rydai gyvena tik maždaug trisdešimt Žemės metų. Dėl to jie keliauja kriogeniškai užsišaldę, tai komos būsena.
— Ak, — supratau. — Vadinasi, tai nebuvo sunki kelionė — jis tiesiog nesuvokė, kad keliauja, tiesa?
— Teisingai, — patvirtino Holusas.
Bandžiau sugalvoti, ką dar pasakyti. Tiek laiko praleidęs su savo draugu forhilnorų, įpratau su ateiviu šnekėtis laisvai.
— Tad, a, kaip jums čia patinka? Ką manote apie Žemę?
— Daug vandens, — atsakė rydas. — Didelis mėnulis, estetiškai malonus. Tačiau oras per drėgnas; nemaloniai lipnus.
Pagaliau pajudėjome iš mirties taško, bent jau viską supratau; tačiau jei jis mano, kad Toronto oras dabar, pavasarį, yra lipnus, rugpjūtį rydo laukia tikras malonumas.
— Ar jus, kaip ir Holusą, domina fosilijos?
Pasigirdo svaidomos skaldos tarškėjimas, o vėliau atsakymas:
— Žavi viskas.
Kurį laiką tylėjau, spręsdamas, ar tikrai noriu užduoti šį klausimą. O paskui nutariau: kodėl gi ne?
— Ar tikite Dievą? — paklausiau.
— Ar tikite smėlį? — savo ruožtu paklausė rydas. — Ar tikite elektromagnetizmą?
— Jo atsakymas reiškia „taip”, — paaiškino Holusas, stengdamasis padėti. — Rydai dažnai kalba retoriniais klausimais, tačiau jie visiškai nesupranta sarkazmo, todėl neįsižeiskite.
— Kur kas svarbiau, ar Dievas tiki esant mane, — tęsė T’kna.
— Ką turite omenyje? — paklausiau, jausdamas, kaip ima durti širdį.
Atrodė, jog rydas taip pat svarsto, ką atsakyti; jo burnos dalys judėjo, tačiau nepasigirdo joks garsas. Galiausiai jis prabilo savo kalba, o vertėjas išvertė:
— Dievas stebi; bangos lūžta. Dievo išrinktieji žmonės yra tie, kurių egzistavimą jis ar ji pripažįsta stebėdamas.
Šią mįslę įminiau ir be Holuso pagalbos. Kvantinė fizika teigia, kad įvykiai neįgauna konkrečios realybės tol, kol jų nestebi sąmoninga esybė. Visa tai gerai, tačiau kaip atsirado pirmoji konkreti realybė? Kai kurie žmonės kvantinės fizikos reikalavimus naudojo kaip argumentą, jog egzistuoja sąmoningas stebėtojas, kuris yra nuo pat laiko pradžios.
— Aha, — ištariau.
— Daugybė įmanomų ateičių, — tęsė T’kna, vienu metu sukiodamas visus savo pirštus, tarsi norėdamas parodyti šių ateičių gausybę. — Iš visų įmanomųjis arba ji stebėti pasirenka vieną.
Ir tai supratau — tačiau tai mane pribloškė. Kai „Deep Blue” kompiuteris šachmatais nugalėjo Garį Kasparovą, jis tą padarė, matydamas visus įmanomus figūrų derinius, galinčius susidaryti ne tik po vieno ėjimo, bet ir po kito, ir dar po kito, ir taip toliau.
Jei Dievas egzistuoja, ar jis mato visus galimus figūrų, su kuriomis žaidžia, ėjimus? Ar dabar jis mato, kad aš galiu žengti žingsnį pirmyn arba nusikosėti ar pasikasyti užpakalį, arba pasakyti tai, kas visiems laikams sugriautų žmonių ir rydų santykius? Ar jis tuo pat metu mato einančią mažą mergaitę Kinijoje, kuri gali pasukti į kairę arba į dešinę ar pakelti galvą ir pažvelgti į mėnulį? Ar jis taip pat mato senolį Afrikoje, galintį duoti berniukui patarimą, kuris visiems laikams pakeis vaiko gyvenimą, arba jo neduoti, leisdamas jaunikliui pačiam viską suvokti?
Lengvai galime parodyti, kad visata iš tiesų skyla, bent jau trumpai, svarstydama, kurį iš daugelio kelių pasirinkti: atskiri fotonai sąveikauja su savo pačių alternatyvių visatų variantais vienu metu pereidami pro daugelį plyšių ir sukeldami interferentinius vaizdus. Ar šie fotonų veiksmai yra Dievo mąstymo ženklas, jo visų galimų ateičių svarstymo liekanos? Ar Dievas mato visus įmanomus visų sąmoningų gyvybės formų — šešių milijardų žmonių, aštuonių milijardų forhilnorų (ką man yra pasakęs Holusas), penkiasdešimt septynių milijonų rydų plius, matyt, nesuskaičiuojamų kitų mąstančių būtybių, išsibarsčiusių po visatą, — veiksmus — ir ar jis apskaičiavo žaidimą, tikrąjį Gyvybės žaidimą, įvertindamas kiekvieno žaidėjo galimus veiksmus?
— Jūs teigiate, — tariau, — kad Dievas paeiliui pasirenka, kurią tikrovę nori stebėti, ir šitaip elgdamasis kruopelė po kruopelės kuria konkrečią istoriją?
— Taip turėtų būti, — pasigirdo vertimas.
Žiūrėjau į keistą rydą su daugeliu pirštų ir stambų, panašų į vorą, forhilnorą, stovinčius prieš mane, nuplikusią (labiau už kitus) dvikoję beždžionę. Spėliojau, ar Dievas yra patenkintas tuo, kaip vyksta jo žaidimas.
— O dabar, — kreipėsi į mane per vertiklį T’kna, — apklausų abipusiškumas.
Jo eilė klausti. Ką gi, gana sąžininga.
— Nesivaržykite, — paraginau.
Rangyta oda abipus jo priekinės rankos kilstelėjo aukštyn ir nusileido; spėjau, kad šiuo „ausų trūktelėjimu” rydas norėjo pasitikslinti: „Atleiskite?”
— Turiu omenyje, prašau. Klauskite.
— Tas pat atvirkščiai, — pasakė rydas.
— Jis nori pasakyti… — pradėjo Holusas.
— Jis nori paklausti, ar aš tikiu Dievą, — pertraukiau Holusą, supratęs, kad rydas manęs nori paklausti to paties. Trumpam nutilau, po to atsakiau:
— Esu įsitikinęs, kad, net jei Dievas egzistuoja, jam visiškai nerūpi, kas atsitiks bet kuriam iš mūsų.
— Klystate, — paprieštaravo T’kna. — Savo gyvenimą turėtumėte kurti remdamiesi Dievo egzistavimu.
— Hm, ir ką būtent reikėtų daryti?
— Pašvęsti savo būdraujantį gyvenimą bandymams su juo ar su ja bendrauti.
Holusas sulenkė keturias priekines kojas, liemeniu pasvirdamas į mane.
— Dabar galite suprasti, kodėl neįmanoma dažnai matyti rydų, — tyliai paaiškino jis.
— Yra žmonių, kurie šitiek daug laiko skiria maldoms, — pasakiau, — tačiau aš nesu vienas jų.
— Maldos yra ne tai, — atšovė vertimo prietaisas. — Mes iš Dievo netrokštame nieko materialaus; mes tik norime su juo ar su ja kalbėtis. Ir jūs turėtumėte taip pat elgtis; tik kvailys neskirs pakankamai daug laiko bandydamas bendrauti su Dievu, kurio buvimas yra įrodytas.
Esu ir anksčiau susidūręs su karštai propaguojančiais savo tikėjimą žmonėmis — galbūt net daugiau nei derėtų, — nes mano viešos paskaitos apie evoliuciją dažnai sukeldavo šių žmonių rūstybę. Kai buvau jaunesnis, kartkartėm su jais ginčydavausi, o dabar paprastai mandagiai nusišypsau ir pasišalinu.
Tačiau Holusas atsakė už mane:
— Tomas serga vėžiu.
Supykau; tikėjausi, kad Holusas šią žinią laikys konfidencialia, tačiau, antra vertus, nuomonė, kad medicininiai dalykai yra privatus reikalas, gali būti būdinga tik žmonėms.
— Liūdesys, — pareiškė T’kna, paliesdamas diržo sagtį su raudonu vėjo malūnėliu.
— Yra daugybė pasišventusių religingų žmonių, mirusių siaubinga mirtimi nuo vėžio bei kitų ligų. Kaip jūs tai paaiškinsite? Po velnių, kaip jūs paaiškinsite, kad vėžys yra? Koks dievas galėjo sukurti tokią ligą?
— Jis arba ji galėjo šios ligos ir nesukurti, — atsakė gilus išverstas balsas. — Vėžys galėjo spontaniškai atsirasti viename iš daugybės galimų laiko tarpsnių. Tačiau ateitis nevyksta paeiliui. Taip pat nėra ir begalinio galimybių skaičiaus, iš kurio Dievas galėtų rinktis. Konkretus realybės įgyvendinimas, kurio metu atsirado tikriausiai nepageidaujamas vėžys, taip pat turėjo savyje kažką labai geidžiamo.
— Vadinasi, gėrį reikia priimti kartu su blogiu, — pasakiau.
— Įsivaizduojamai, — atsakė T’kna.
— Man tai nieko gera nesako, — atšoviau.
— Žmonės yra unikalūs savo tikėjimu, kad dievybė yra visagalė ir visažinė, — tęsė T’kna. — Tikrasis Dievas nėra idealizuota forma; jis arba ji yra tikras, todėl savaime netobulas; tik abstrakcija būna be klaidų. O kadangi Dievas yra netobulas, kančių išvengti neįmanoma.
Turėjau sutikti, jog tai įdomi mintis. Iš rydo pasigirdo barškėjimas, ir vėl prabilo vertiklis:
— Forhilnorus nustebino, jog mūsų kosmologinis mokslas yra modemus. Tačiau mes visada žinojome, kad tame, ką jūs vadinate vakuumu, vyksta virtualių dalelių atsiradimas ir irimas. Lygiai kaip klaidingas įsitikinimas, kad Dievas yra tobulas, trukdė jūsų teologijai, taip ir klaidinga idealaus vakuumo sąvoka trukdė jūsų kosmologijai, nes įrodinėti, kad vakuumas yra niekas, ir šis niekas yra tikras, reiškia teigti, jog egzistuoja kažkas, ko visiškai nėra. Nėra idealaus vakuumo; nėra idealaus Dievo. O jūsų kančias galima paaiškinti tiesiog neišvengiamu netobulumu.
— Tačiau netobulumas tik paaiškina, kodėl kančios prasideda, — prieštaravau. — Kai jūsų Dievas sužino, kad kažkas kenčia, ir jei turi galią šias kančias nutraukti, tai, būdamas moralus, jis tikrai turėtų tai padaryti.
— Jei Dievas iš tiesų žino apie jūsų ligą ir nieko nepadarė, — atsakė T’kna kompiuteriu sukurtas balsas, — vadinasi, kiti rūpesčiai privertė jį arba ją palikti viską savieigai.
Šito man buvo per daug.
— Po velnių, — piktai išpyškinau. — Aš vemiu krauju. Turiu šešerių metų berniuką, kuris yra beprotiškai išgąsdintas — vaiką, kuris užaugs be tėvo. Turiu žmoną, kuri taps našle, nesulaukusi kitos vasaros. Kokie dar kiti rūpesčiai galėtų būti svaresni už šiuos?
Atrodė, kad rydas susijaudino, nes ėmė lankstyti kojas, tarsi ruoštųsi bėgti. Matyt, tai buvo instinktyvi reakcija į grėsmę. Tačiau, žinoma, jo čia iš tiesų nebuvo; T’kna saugiai sėdėjo savo pagrindiniame erdvėlaivyje. Netrukus jis nusiramino.
— Ar tiesioginio atsakymo geidžiate jūs? — paklausė T’kna.
Garsiai iškvėpiau orą, stengdamasis nusiraminti; buvau pamiršęs kameras ir dabar jaučiausi gana nejaukiai. Matyt, netinku būti Žemės ambasadoriumi. Pažvelgiau į Holusą. Jo akių stiebeliai liovėsi siūbavę; mačiau, kaip jie virpėjo prieš tai, kai forhilnoras buvo apstulbęs — mano protrūkis jį taip pat nuliūdino.
— Atleiskite, — atsiprašiau. Giliai įkvėpiau ir lėtai iškvėpiau. — Taip, — tariau, nežymiai linktelėdamas galvą, — noriu išgirsti nuoširdų atsakymą.
Rydas pasisuko 180 laipsnių kampu, atsukdamas man nugarą — būtent tada pirmą kartą išvydau jo užpakalinę ranką. Vėliau sužinojau, kad rydas atsisuka į jus priešinga puse tik tada, kai nori pasakyti kažką ypač atvirai. Ant geltono ateivio diržo nugaroje buvo lygiai tokia pat sagtis, ir T’kna ją palietė.
— Tai simbolizuoja mano religiją, — paaiškino jis. — Kraujo ir gyvybės galaktika. — Rydas trumpam nutilo. — Jei Dievas tiesiogiai nesukūrė vėžio, tai plūsti jį ar ją už vėžio buvimą yra neteisinga. O jei Dievas jį sukūrė, tai šitaip pasielgė, nes buvo būtina. Jūsų mirtis galbūt nepasitamaus jokiam jūsų ar jūsų šeimos tikslui. Tačiau ji tarnauja kažkokiam kūrėjo plano tikslui, todėl jūs turėtumėte būti dėkingas, kad, nepaisant skausmo, kurį galbūt jaučiate, esate kažko, kas turi prasmę, dalis.
— Nesijaučiu dėkingas, — atkirtau. — Jaučiuosi prakeiktas.
Ir tada rydas mane nustebino. Jis vėl apsisuko ir ištiesė savo ranką su devyniais pirštais. Pajutau dilgčiojimą odoje, kai jėgų laukai, sudarantys įsikūnijimo ranką, palietė manąją. Devyni pirštai ją švelniai suspaudė.
— Kadangi jūsų vėžio neįmanoma išvengti, — tarė sintezuotas balsas, — galbūt jūs rasite daugiau paguodos tikėdamas tuo, kuo tikiu aš, o ne jūs.
Nežinojau, ką į tai atsakyti.
— O dabar, — tarė T’kna, — privalau išsijungti; vėl atėjo metas pamėginti pabendrauti su Dievu.
Rydas suplazdeno ir išnyko.
Aš tik suvirpėjau.