Jau buvo dešimta valanda vakaro, ir miesto centre eismas beveik liovėsi. Holuso kosminis keltas tyliai išniro iš dangaus ir nusileido ne ten, kur pirmą kartą, prie planetariumo, o už muziejaus, palei Toronto universiteto nedidelį, žole apžėlusio parko Filosofų taką, kuris nuo universiteto stadiono vingiavo Harto pastato link. Nors kosminio kelto nusileidimą neabejotinai kas nors pastebėjo, laivo bent jau nesimatė iš gatvės.
Kristina Dorati primygtinai panoro būti muziejuje, kai atkeliaus ateiviai iš kosmoso. Mes tarėmės, kaip geriau užtikrinti apsaugą, ir nusprendėme, jog logiškiausia bus viską atlikti patyliukais; jei prašytume policijos ar armijos paramos, tai tik sutrauktų minias žmonių. Dabar prie muziejaus jau būriuodavosi tik saujelė bepročių, o vėlai vakare jų nesimatydavo nė vieno — visi žinojo, kad Holusas laikosi įprastų darbo valandų.
Nuo to laiko, kai Kristina bandė mane išguiti, tarp mūsų atsirado įtampa, tačiau iš to, kaip ji žiūrėjo įmanė šiandien, įtariau, kad Kristina žino, jog artėja pabaiga. Vis dar vengiau veidrodžių, tačiau mačiau, kaip į mane reaguoja kiti žmonės: priverstinės, nenuoširdžios pastabos, kad gerai atrodau, silpni rankų paspaudimai, baiminantis, jog mano kaulai sutrupės, nevalingai ir vos pastebimai linguojamos galvos žmonių, nemačiusių manęs kelias savaites, ir išvydusių, kokios būklės esu dabar. Kristina netrukus pasieks savo.
Stovėdami gatvelėje tarp KOM ir planetariumo, stebėjome nusileidžiantį kosminį keltą; sutemus Filosofų taku vaikštinėti nebuvo saugu. Holusas, kitas forhilnoras ir du rydai skubiai išlipo iš juodo pleišto formos laivo. Holusas dėvėjo tą pačią ryškiai mėlyną audeklo atraižą, kuria buvo pasidabinusi, kai susitikome pirmą kartą; kitas forhilnoras buvo susisupęs į juodai auksinį audeklą. Visi keturi ateiviai iš kosmoso nešėsi įmantrią tecliniką. Priėjau prie jų pasisveikinti ir skubiai nusivedžiau gatvele visą grupę prie muziejaus tarnybinio įėjimo. Įėjimas buvo gatvės lygyje, nors iš tiesų tai buvo muziejaus rūsys (prie paradinio įėjimo vedė lauko laiptai, ir jis buvo visu aukštu aukščiau nei gatvės lygis). Prie tarnybinio įėjimo stovėjo apsaugos darbuotojas, kuris skaitė žurnalą, užuot stebėjęs besikeičiančius stebėjimo kamerų juodai baltus vaizdus.
— Geriau išjunkite signalizaciją, — paliepė Kristina apsaugininkui. — Jei čia būsime visą naktį, tikrai klaidžiosime po įvairias pastato dalis.
Apsaugos darbuotojas linktelėjo ir paspaudė kelis prietaisų skydelio mygtukus.
Patraukėme į muziejų, kurio didžioji dalis skendėjo tamsoje. Abu rydai segėjo įrankiams laikyti skirtus diržus, juos jau buvau matęs, tačiau jie taip pat dėvėjo kažką kita: keistus pakinktus, einančius kryžmai per jų keturias rankas.
— Kas tai? — paklausiau Holuso, rodydamas į pakinktus.
— Atstumiančio lauko generatorius, padedantis rydams čia vaikščioti. Žemėje gravitacija yra didesnė nei rydų planetoje.
Liftu pasikėlėme į pirmą aukštą — visus nugabenti prireikė dviejų kartų, nes į kabiną tilpo tik po vieną forhilnorą. Kėliausi su pirmąja grupe; Holusas, kuri ne kartą matė, kaip aš naudojuosi liftu, atvyko su antrąja grupe (ji sakė, jog pamėginti rydams išaiškinti, kad skaičiai gali reikšti aukštus, užtruktų per ilgai). Dviem rydams ypač didelį įspūdį padarė vakarietiško raudonojo kedro totemų stulpai. Jie greitai nudūmė į trečią aukštą laiptais, besivejančiais apie totemų stulpus, ir sugrįžo į pagrindinį aukštą. Tada visus per rotondą nusivedžiau į Garfildo Vestono parodų salę. Mums beeinant, abi Holuso burnos dainavo gimtąja kalba. Matyt, ji ėmėsi gidės kitam forhilnorui bei dviem rydams vaidmens.
Mane sudomino antrasis forhilnoras, vardu, kaip man buvo pasakyta, Barbulkanas. Jis buvo didesnis už Holusą, o viena jo galūnė buvo bespalvė.
Spynos buvo dvigubų stiklinių durų apačioje; niurnėdamas pasilenkiau ir savo raktu jas atrakinau, traukdamas duris į šalis, kol jos visiškai atsidarė. Tada įžengiau vidun ir įjungiau šviesas. Visi paskui mane sugužėjo į salę. Du rydai tyliai kalbėjosi tarpusavyje. Atrodo, jog netrukus jie susitarė. Rydams nereikia atsisukti į stovintį už jų nugaros, bet vienas dabar kažką sakė Holusui; pasigirdo akmenų traiškymą primenantis garsas, kuris netrukus buvo išverstas į melodingą forhilnorų kalbą.
Holusas priėjo prie manęs.
— Jie yra pasirengę išdėstyti įrengimus.
Priėjęs prie ekspozicinės spintos, kitu raktu ją atrakinau ir atidengiau stiklinį dangtį. Vyriai užsifiksavo, visiškai atidarydami dėžę. Stiklinis dangtis niekaip negalėjo užkristi ant dirbančių dėžės viduje žmonių — anksčiau muziejai gal ir nesiimdavo visų priemonių, užtikrinančių savo darbuotojų saugą, tačiau dabar tuo buvo rūpinamasi.
Skeneris buvo didelis metalinis stovas su maždaug dešimčia iš jo kyšančių sudėtingų šamyrinių rankų, kurių kiekviena baigėsi skaidria maždaug teniso kamuoliuko dydžio sfera. Vienas rydų dėstė rankas — vienas virš dėžės, kitas po ja, dar kitas iš abiejų pusių, — o antras derino apšviestą prietaisų skydelį, pritvirtintą prie stovo. Jam, matyt, nepatiko prietaisų parodymai, tad rydas vis krapštėsi.
— Tai labai kruopštus darbas, — paaiškino Holusas. Jos tėvynainis tylėdamas stovėjo šalia. — Skenuojant tokia skiriamąja geba, reikia pasirūpinti, kad vibracijos būtų kuo mažesnės. — Ji nutilo. — Tikiuosi, jog metro traukiniai mums nesukels sunkumų.
— Netrukus jie nebekursuos, — nuramino Kristina. — Nors apačioje, KOM teatre, galima pajusti pravažiuojančius traukinius, niekada nepastebėjau, kad jie priverstų vibruoti likusią muziejaus dalį.
— Tikriausiai viskas bus gerai, — sutiko Holusas. — Tačiau kol skenuosime, taip pat reikėtų nesinaudoti liftais.
Kitas forhilnoras kažką sudainavo, ir Holusas atsisuko į mus su Kristina:
— Atleiskite, — atsiprašė ateivė.
Abu forhilnorai nurūko per galeriją, kad padėtų atgabenti kitą įrenginį. Matėsi, jog Holusas nemoka dirbti skeneriu, tačiau ji buvo naudinga talkininkė.
— Nuostabu, — žavėjosi Kristina, stebėdama galerijoje besisukinėjančius ateivius.
Nebuvau nusiteikęs tuščiai su ja plepėti, bet Kristina juk buvo mano viršininkė, tad ne per daug jausmingai pritariau:
— Iš tiesų.
— Žinai, — prisipažino Kristina, — niekada iš tiesų netikėjau, kad egzistuoja nežemiškos būtybės. Žinau, ką jūs, biologai, sakote: Žemė nėra ypatinga, gyvybė gali būti visur ir taip toliau. Tačiau širdies gilumoje buvau įsitikinusi, kad visatoje mes esame vieninteliai.
Nusprendžiau su ja nesiginčyti dėl mūsų planetos išskirtinumo.
— Džiaugiuosi, jog jie čia, — atsakiau. — Esu laimingas, kad jie mus aplankė.
Kristina plačiai nusižiovavo — tai buvo vertas dėmesio vaizdas, nors Kristina ir bandė atžagaria ranka pridengti savo arklišką burną. Jau buvo vėlu, o mes dar tik pradėjome.
— Atsiprašau, — teisinosi ji, kai baigė žiovauti. — Kaip norėčiau, kad Holusas čia viešai pakalbėtų. Galėtume…
Tuo metu prie mūsų priėjo Holusas.
— Jie pasiruošę atlikti pirmąjį skeną, — pranešė ji. — Įranga veiks automatiškai, tad būtų geriau, jei mes visi išeitume iš patalpos ir nekeltume vibracijų.
Linktelėjau, ir mes visi šeši patraukėme rotondos link.
— Kiek užtruks skenavimas?
— Pirmąją dėžę skenuosime apie keturiasdešimt tris minutes, — atsakė Holusas.
— Na, — įsiterpė Kristina, — nėra jokios prasmės tuščiai stovinėti. Kodėl mums neapžiūrėjus artefaktų iš Tolimųjų Rytų?
Šios galerijos taip pat buvo pirmame aukšte, gana netoli nuo mūsų.
Holusas pasitarė su trimis kitais ateiviais, matyt, norėdama išgirsti jų pritarimą.
— Puiku, — tarė ji, atsisukdama į mus.
Leidau Kristinai eiti pirmai; kad ir kaip ten būtų, čia jos muziejus. Mes vėl įstrižai perkirtome rotondą, praėjome pro totemų stulpus ir įžengėme į T. T. Tsui kinų meno galerijas (pavadintas Honkongo verslininko, už kurio aukas šios galerijos įrengtos, vardu); KOM turėjo puikiausią Vakarų pasaulyje kinų artefaktų kolekciją. Perėjome galerijas su pilnomis keramikos, bronzos bei nefrito dėžėmis ir priėjome prie kiniško mauzoliejaus. Ištisus dešimtmečius mauzoliejus stovėjo lauke, veikiamas Toronto oro, tačiau dabar jis atsidūrė čia, KOM terasos galerijų pirmame aukšte. Išorinė siena buvo iš stiklo, pro ją matėsi slidi, šlapia Biuro gatvė; priešingoje jos pusėje stovėjo „Pizza Hut” picerija ir „Makdonaldas”. Virš mauzoliejaus buvo tamsinto stiklo stogas, į kurį barbeno lietaus lašai.
Mauzoliejaus elementai — dvi milžiniškos arkos, du akmeniniai kupranugariai, dvi milžiniškos žmonių figūros ir didžiulis pilkapio kupolas — nebuvo atitverti velvetinėmis virvėmis. Antrasis forhilnoras, Barbulkanas, ištiesė savo šešiapirštę ranką, kad paliestų arčiau esančios arkos raižinius. Įsivaizduoju, jog, dažnai dirbant per atstumą, ypatingąjaudulį teikia galimybė nuosavais pirštais liesti daiktus.
— Šiuos mauzoliejaus elementus, — aiškino Kristina, stovėdama prie vieno iš akmeninių kupranugarių, — muziejus 1919 ir 1920 metais nupirko iš Džordžo Kroftso, britų kailių bei meno dirbinių pirklio, įsikūrusio Tiandžinyje. Manoma, kad jie yra iš Fengtaižuango mauzoliejaus komplekso, esančio Hebėjaus provincijoje, ir teigiama, jog tai garsaus Mingų dinastijos generolo Zu Dašou, mirusio 1656 metais, kapo fragmentai.
Ateiviai ėmė kažką murmėti tarpusavyje. Aiškiai matėsi, kad jie yra sužavėti; galbūt savo mirusiesiems jie nestato paminklų.
— Tuo metu kinų bendruomenėje vyravo mintis, jog visatoje viešpatauja griežta tvarka, — tęsė Kristina. — Čia esantis kapas bei jo figūros atspindi šią struktūriškai apibrėžto kosmoso idėją ir…
Iš pradžių pamaniau, jog tai griaustinis.
Tačiau tai buvo ne jis.
Mauzoliejumi nusirito garsas, triukšmingu aidu atsispindėdamas nuo sienų.
Šį garsą tebuvau girdėjęs per televiziją ir kino filmuose.
Automato šūvių serijų garsą.
Tarsi kvailiai pasileidome bėgti iš mauzoliejaus šūvių garso link. Forhilnorai be vargo pralenkė žmones, rydai bėgo iš paskos. Per T. T. Tsui galerijas nuskubėjome į tamsoje skendinčią rotondą.
Garsas sklido iš Garfildo Vestono parodų salės — Burgeso skalūnų ekspozicijos. Neįsivaizdavau, į ką ten galėjo šaudyti: be apsaugos darbuotojo, budinčio prie tarnybinio įėjimo, mes buvome vieninteliai žmonės pastate.
Kristina turėjo mobilųjį telefoną; ji jau buvo jį atidariusi ir, matyt, rinko „911”. Dar viena salvė sudrebino orą, ir čia, arčiau, aš pajėgiau išskirti kitą, pažįstamesnį, skylančių akmenų garsą. Staiga supratau, kas vyksta. Kažkas šaudė į neįkainojamas pusės milijardų metų amžiaus Burgeso skalūnų fosilijas.
Šaudymas liovėsi kaip tik tuo metu, kai rydai pasiekė rotondą. Mes elgėmės gana triukšmingai: Kristina kalbėjo mobiliuoju telefonu, mūsų žingsniai aidėjo galerijose, o visiškai apstulbę rydai — matyt, jie nebuvo sukūrę šaunamųjų ginklų — susijaudinę kalbėjo tarpusavyje, nepaisydami mano bandymųjuos nutildyti.
Net ir iš dalies apkurtę nuo savo pačių šūvių, žmonės, šaudę į fosilijas, tikrai išgirdo mūsų keliamą triukšmą. Iš parodų salės išniro vienas, po to kitas. Išėjęs pirmasis buvo aplipęs medžio skiedromis ir akmenų nuolaužomis, rankose jis laikė kažkokį pusiau automatinį šautuvą — tikriausiai automatą. Vyras nusitaikė į mus.
Tai pagaliau privertė mus protingai pasielgti. Mes sustingome vietoje. Tačiau aš pažvelgiau į Kristiną ir nebyliai paklausiau, ar jai pavyko prisiskambinti 911 tarnybos operatoriui. Kristina tai patvirtindama linktelėjo galvą ir nežymiai kilstelėjo mobilųjį telefoną, kad iš švytinčio ekrano galėčiau suprasti, jog ji vis dar palaiko ryšį. Ačiū Dievui, kad pagalbos tarnybos operatorius susiprato nutilti, vos tik nutilo Kristina.
— Dieve švenčiausias, — tarė laikantis šautuvą vyras. Jis pusiau atsisuko į savo jaunesnį trumpai apsikirpusį partnerį. — Dieve švenčiausias, pažvelk į šias būtybes.
Vyriškis kalbėjo su pietinių JAV valstijų akcentu.
— Ateiviai, — atsakė trumpaplaukis vyras, tarsi matuodamasis šį žodį lyg drabužį; jis kalbėjo su panašiu akcentu. Po akimirkos, tarsi būtų nusprendęs, jog šis žodis jam tinka, ryžtingiau pakartojo: — Ateiviai.
Žengiau žingsnį į priekį.
— Čia tik jų projekcijos, — paaiškinau. — Iš tiesų ateivių čia nėra.
Forhilnorai bei rydai gal ir skiriasi nuo žmonių, tačiau jie bent jau nebuvo kvailiai ir manęs neužginčijo.
— Kas jūs? — paklausė vyras su šautuvu. — Ką čia veikiate?
— Aš Tomašas Džerichas, — atsakiau. — Esu paleontologijos skyriaus vedėjas čia, — kalbėjau kiek pajėgdamas garsiau, vildamasis, kad 911 operatorius išgirs mano žodžius, jei Kristina dar jam ar jai nepasakė, kur mes esame, — Karališkajame Ontarijo muziejuje.
Žinoma, muziejaus naktinis sargas jau turėjo suprasti, jog kažkas vyksta, ir galbūt taip pat paskambino policijai.
— Šiąnakt čia neturėjo nieko būti, — pastebėjo vyras trumpai kirptais plaukais.
— Mes fotografuojame, — pasakiau. — Norėjome tą padaryti, kai muziejus būna tuščias.
Mūsų grupelę nuo dviejų įsibrovėlių skyrė gal dvidešimt metrų. Parodų salėje galėjo būti trečias, o gal ir ketvirtas, tačiau aš nepastebėjau jokių jų buvimo ženklų.
— Gal galiu paklausti, ką jūs čia veikiate? — įsiterpė Kristina.
— Kas jūs? — paklausė vyras su šautuvu.
— Daktarė Kristina Dorati. Esu muziejaus direktorė. Ką jūs čia veikiate?
Abu vyrai susižvalgė. Ežiuku kirptas vyrukas gūžtelėjo pečiais.
— Naikiname šias melagingas fosilijas.
Jis pažvelgė į ateivius.
— Jūs, ateiviai, atvykote į Žemę, bet klausotės ne tų žmonių. Šie mokslininkai, — šį žodį jis ištarė tarsi spjaudytųsi, — jums meluoja su savo fosilijomis ir visu kitu. Šiam pasauliui šeši tūkstančiai metų, Viešpats jį sukūrė per šešias dienas, ir mes esame jo išrinktieji.
— O Dieve, — atsidusau, šaukdamasis to, kuriuo jie tikėjo, o aš ne. Pažvelgiau į Kristiną. — Tai sukūrimo teorijos šalininkai.
Vyras su automatu pradėjo nekantrauti.
— Pakaks, — pareiškė jis, nusitaikydamas į Kristiną, — meskite tą telefoną.
Kristina padarė kaip liepiama; telefonas žvangėdamas atsitrenkė į marmurines grindis, ir jo atlenkiamas dangtelis atitrūko.
— Mes čia atvykome įvykdyti užduotį, — paaiškino vyras su šautuvu. — Jūs sugulsite ant grindų, o aš baigsiu šią užduotį. Kuteri, saugok juos.
Vyras grįžo į galeriją.
Kitas vyriškis iš švarko kišenės išsitraukė pistoletą. Jis nusitaikė į mus.
— Girdėjote, ką sakė tas vyras. Gulkitės ant grindų.
Kristina nusileido ant grindų. Holusas ir antrasis forhilnoras susirangė taip, kaip dar nebuvau matęs, nuleisdami savo sferinius kūnus taip, kad liestų žemę. Abu rydai stovėjo kaip įbesti, arba apstulbę, arba fiziologiškai nepajėgdami atsigulti.
Aš taip pat neatsiguliau. Nėra jokių abejonių, kad buvau išsigandęs. Širdis daužėsi, jaučiau, kaip suprakaitavo kakta. Tačiau šios fosilijos buvo neįkainojamos, po velnių — vienos svarbiausių visame pasaulyje. Ir būtent aš pasirūpinau, kad jos visos būtų vienoje vietoje viešai eksponuojamos.
Žengiau žingsnį pirmyn.
— Klausykite, — kreipiausi į įsibrovėlį.
Iš galerijos vėl pasigirdo šūvių serija. Atrodė, jog tos kulkos varpo mane; įsivaizdavau, kaip skyla skalūnai ir opabinia, wiwaxia, anomalocaris bei canadia liekanos, išsilaikiusios 500 milijonų metų, sprogdamos virsta dulkių debesiu.
— Nedarykite to, — nuoširdžiai maldavau.
— Nesiartinkite, — įsakė trumpaplaukis vyras. — Likite ten, kur esate.
Įkvėpiau pro burną; nenorėjau mirti, tačiau vis tiek netrukus teks. Ar tai įvyks dabar, ar po kelių mėnesių, taip vis tiek bus. Žengiau dar vieną žingsnį pirmyn.
— Jei vadovaujatės Biblija, — kreipiausi, — tada privalote laikytis Dešimt įsakymų. Ir vienas jų, — žinojau, kad mano argumentas būtų įtikinamesnis, jei žinočiau kuris, — skelbia: „Nežudyk”. — Žengiau dar porą žingsnių vyro link. — Jūs galbūt norite sunaikinti fosilijas, tačiau negaliu patikėti, kad nužudysite mane.
— Nužudysiu, — pareiškė vyras.
Vėl pasigirdo šūviai, lydimi dūžtančio stiklo ir skylančių akmenų garso. Atrodė, jog mano krūtinė tuoj sprogs.
— Ne, — atkirtau, — jūs nenužudysite. Dievas jums šito neatleis.
Vyrukas nukreipė pistoletą į mane; mus skyrė gal penkiolika metrų.
— Aš jau nužudžiau, — pareiškė jis. Jo žodžiai skambėjo kaip išpažintis, ir balse girdėjosi nuoširdus sielvartas. — Toji klinika; tas gydytojas…
Vėl šūviai ir jų garso aidas.
Dieve, pagalvojau. Abortų klinikos sprogdintojai…
Nurijau seiles.
— Tai įvyko atsitiktinai, — bandžiau spėti. — Jūs negalite manęs nušauti šaltakraujiškai.
— Aš tai padarysiu, — pakartojo vyrukas, kurį kitas pavadino Kuteriu. — Tik pastūmėkite mane, ir aš tai padarysiu. Likite savo vietoje!
Jei tik čia nebūtų gyvo Holuso. Jei čia būtų tik jos holografinė projekcija, Holusas galėtų manipuliuoti kietais daiktais nesibaimindama, kad kulkos ją sužalos. Tačiau ji buvo per daug tikra bei pažeidžiama — kaip ir kiti nežemiškieji ateiviai.
Staiga pajutau artėjančius sirenų garsus, kurie muziejaus viduje buvo vos girdimi. Kuteris taip pat privalėjo juos išgirsti. Jis pasuko galvą ir šūktelėjo partneriui:
— „Farai”!
Antrasis vyras išniro iš laikinųjų parodų galerijos. Spėliojau, kiek fosilijų jam pavyko sunaikinti. Vyras pakėlė galvą ir sukluso. Atrodo, jog iš pradžių jis neišgirdo sirenų; be jokios abejonės, šūviai dar tebeaidėjo jam ausyse. Tačiau netrukus jis linktelėjo ir mostelėjęs automatu davė ženklą mums judėti. Kristina atsistojo, du forhilnorai pakėlė savo kūnus nuo grindų.
— Mes iš čia išeisime, — paaiškino vyras. — Susidėkite rankas už galvos.
Pakėliau rankas; Kristina padarė tą patį. Holusas susižvalgė su kitu forhilnorų ir abu taip pat pakėlė savo dvi rankas. Rydai pakartojo mūsų veiksmus truputį vėluodami, jie iškėlė visas keturias rankas ir išskėtė visus dvidešimt tris pirštus. Vyras, kuris buvo ne Kuteris — aukštesnis ir vyresnis — nuvedė mus gilyn į tamsoje skendinčią rotondą. Iš ten aiškiai matėsi stiklinės vestibiulio durys. Penki uniformuoti ypatingų situacijų būrio pareigūnai plušėjo ant laiptų prie stiklinių muziejaus durų. Du turėjo sunkiuosius šautuvus, vienas garsiakalbį.
— Čia policija, — šaukė „faras” su garsiakalbiu. Praėjęs pro du stiklo sluoksnius, garsas buvo iškraipytas. — Pastatas apsuptas. Išeikite pakeltomis rankomis.
Vyras su automatu rankose mostelėjo mums, kad eitume toliau. Keturi ateiviai žengė gale, sudarydami sieną tarp mūsų, esančių viduje, ir lauke susibūrusių policininkų. Dabar pasigailėjau, kad patariau Holusui nusileisti kosminiu keltu Filosofų take. Jei „farai” pastebėtų keltą, jie galbūt suprastų, jog čia ne holografinės ateivių projekcijos, apie kurias skaitė laikraščiuose, o tikri svečiai iš kosmoso. Nes kuris nors karštakošis gali nutarti, jog nukautų du ginkluotus vyrus, stovinčius už ateivių, šaudamas per projekcijas.
Išėjome iš rotondos, pakilome keturiais laipteliais į marmurinę aikštelę, esančią tarp dviejų laiptų, supančių totemų stulpus, ir tada…
Ir tada viskas nuėjo velniop.
Iš rūsio dešinėje esančiais laiptais tyliai sėlino uniformuotas ypatingųjų situacijų būrio pareigūnas, dėvintis apsauginę liemenę ir nešinas koviniu šautuvu. „Farai” gudriai pasielgė, viešai išstatę būrelį prie paradinio įėjimo ir tuo pat metu pasiuntę savo kontingentą pro tarnybinį įėjimą, esantį gatvelėje tarp KOM bei planetariumo.
— J. D.! — sušuko ežiuku kirptas vyras, išvydęs „farą”, — žiūrėk!
J. D. atsuko savo šautuvą ir paleido seriją. „Farą” nubloškė atgal; jis nuriedėjo plačiais akmeniniais laiptais, apsauginė liemenė nuo kulkų įplyšo daugelyje vietų, ir išjos kyšojo balto kamšalo kuokštai.
Kol J. D. dėmesys buvo nukreiptas kitur, ant paradinių laiptų esantiems „farams” kažkaip pavyko atrakinti vienerias duris — tas kurios buvo pačiame krašte iš kairės, žiūrint iš policininkų pusės, skirtas patekti į vidų lankytojams su invalidų vežimėliais; galbūt apsaugininkas davė jiems raktą. Dabar vestibiulyje atsirado du „farai”, besislepiantys už skydų. Vidinės durys nebuvo rakinamos — nebuvo reikalo. Vienas iš pareigūnų ištiesė ranką ir, matyt, paspaudė raudoną mygtuką, atidarantį duris neįgaliems lankytojams. Jos iš lėto atsivėrė. „Farų” siluetus apšvietė gatvės žibintai ir besisukantys raudoni jų automobilių prožektoriai.
— Nejudėti — sušuko J. D. per rotondą, kurios platesnysis skersmuo skyrė mūsų margą grupę nuo policininkų. — Mes turime įkaitus.
„Faras” su garsiakalbiu dabar jau buvo viduje ir jautė poreikį įsakinėti.
— Mes žinome, kad ateiviai netikri, — šaukė jis. Policininko žodžiai aidu atsimušė nuo tamsoje skendinčios rotondos. — Iškelkite rankas ir išeikite.
J. D. nukreipė savo šautuvą į mane.
— Pasakyk jiems, kas esi.
Turint omenyje mano plaučių būklę, rėkti buvo sunku, tačiau pridėjau delnus prie burnos ir iš visų jėgų sušukau:
— Aš esu Tomašas Džerichas, muziejaus saugotojas, — mostelėjau ranka Kristinos pusėn. — O čia Kristina Dorati. Ji yra muziejaus direktorė ir prezidentė.
— Arba mums leisite iš čia saugiai išeiti, arba tiedu mirs, — sušuko J. D.
Du policininkai susigūžė už skydų. Po neilgo pasitarimo iš garsiakalbio vėl pasigirdo:
— Kokios jūsų sąlygos?
Net ir aš supratau, kad policininkas stengiasi laimėti, laiko. Kuteris pažvelgė iš pradžių į pietinius laiptus, vedančius aukštyn, po to į šiaurinius, kurie ir kilo aukštyn, ir leidosi žemyn. Matyt, jam pasirodė, jog ten kažkas juda — tai galėjo būti pelė; tokiame milžiniškame pastate kaip muziejus jų yra gausybė. Kuteris šovė į šiaurinius laiptus. Kulka pataikė į akmeninius laiptus, pažiro nuolaužos, ir…
Ir viena jų pataikė į Barbulkaną, antrąjį forhilnorą.
Ir iš kairės Barbulkano burnos pasigirdo „Ai!”, o iš dešinės „Oi!”
Ir iš vienos jo kojų ištryško ryškiai raudonas kraujas, o į pūslėtą vyniojamą plėvelę panašios odos skiautė atplyšo toje vietoje, kur pataikė atskilęs akmenukas…
Ir Kuteris sudejavo: „O Dieve švenčiausias!”
Ir J. D. atsisukęs aiktelėjo: „Jėzau Kristau”.
Ir jie abu, matyt, tai suprato vienu metu. Ateiviai buvo ne projekcijos; čia ne hologramos.
Jie buvo tikri.
Ir staiga įsibrovėlis suprato, jog užgrobė vertingiausius pasaulio istorijoje įkaitus.
J. D. pasitraukė atgal už mūsų grupelės; matyt, jis suprato, kad į šaudymo lauką patenka ne visi keturi ateiviai.
— Ar jūs tikri? — paklausė J. D.
Ateiviai tylėjo. Mano širdis daužėsi. J. D. nukreipė savo automatinį šautuvą į kairę vieno iš rydų koją.
— Vienas šio šautuvo šūvis visiškai nuneš tavo koją.
Jis luktelėjo, kad rydas suvoktų šiuos žodžius.
— Dar kartą klausiu: ar jūs tikri?
Čia prabilo Holusas:
— „Jie” „tikri”. „Mes” „visi” „esame” „tikri”.
Pasitenkinimo šypsena sušvito J. D. veide.
— Tai ne ateivių projekcijos, — sušuko jis policininkams. — Jie tikri. Mes turime šešis įkaitus. Noriu, kad jūs, „farai”, pasitrauktumėte. Jei tik pastebėsiu, jog bandote apmulkinti, nušausiu vieną įkaitą — ir tai bus ne žmogus.
— Tu nenori būti žmogžudys, — per megafoną sušuko policininkas.
— Aš ir nebūsiu žmogžudys, — atšovė J. D. — Žmogžudystė yra nužudyti kitą žmogų. Tau nepavyks rasti nė vieno, kuris mane tuo apkaltintų. O dabar visiškai pasitraukite, kitaip šie ateiviai žus.
— Pakaks ir vieno įkaito, — įkalbinėjo tas pats policininkas. — Paleisk penkis, ir mes pasikalbėsim.
J. D. ir Kuteris susižvalgė. Šešių įkaitų grupė buvo neparanki; jiems bus lengviau kontroliuoti padėtį, jei nereikės rūpintis tokiu dideliu skaičiumi. Antra vertus, jei šeši įkaitai sustotų rateliu, o J. D. ir Kuteris būtų jo viduryje, jie galėtų apsisaugoti nuo snaiperių, šaudančių beveik iš bet kurio kampo.
— Ne, — sušuko J. D. — Jūs, vyručiai, esate lyg ir specialusis būrys, tiesa? Tad čia tikriausiai atvykote mikroautobusu. Norime, kad pasitrauktumėte toli nuo muziejaus ir paliktumėte tą mikroautobusą užvestu varikliu ir su rakteliais viduje. Mes juo važiuosime į oro uostą su tiek ateivių, kiek jų tilps į mikroautobusą, ir norime, jog ten mūsų lauktų lėktuvas, kuris nuskraidins, — čia J. D. užsikirto, — kuris nuskraidys ten, kur mes nuspręsime.
— Mes negalime to padaryti, — per megafoną atsakė policininkas.
J. D. gūžtelėjo pečiais.
— Jei jūs visi dar čia būsite, kas šešiasdešimt sekundžių nužudysiu po vieną ateivį.
Jis atsisuko į ežiuku kirptais plaukais vyrą:
— Kuteri?
Kuteris linktelėjo, pažvelgė į savo laikrodį ir pradėjo skaičiuoti atvirkščia tvarka:
— Šešiasdešimt. Penkiasdešimt devyni. Penkiasdešimt aštuoni.
Policininkas su megafonu atsigręžė su kažkuo pasitarti. Mačiau, kaip jis kažkur rodo ranka, matyt, kryptį, kuria turėtų pėsčiomis pasitraukti jo pajėgos.
— Penkiasdešimt šeši. Penkiasdešimt penki. Penkiasdešimt keturi.
Holuso akių stiebeliai liovėsi lingavę ir sustingo didžiausiu nuotoliu vienas nuo kito. Jau anksčiau buvau ją matęs šitaip elgiantis, kai Holusas išgirsdavo kažką įdomaus. Kad ir kas tai būtų, aš dar negirdėjau.
— Penkiasdešimt du. Penkiasdešimt vienas. Penkiasdešimt.
Policininkai ėjo laukan iš stiklinio vestibiulio, tačiau darė tai labai triukšmingai. Tas, kuris buvo su megafonu, be paliovos kartojo:
— Gerai. Gerai. Mes pasitraukiame.
Jo sustiprintas balsas aidėjo visoje rotondoje.
— Mes išeiname.
Ir tuo metu aš išgirdau garsą, kurį pirma išgirdo Holusas: tylų dundesį. Kairėje esantis liftas šachtoje leidosi žemyn; kažkas iškvietė liftą į rūsį. Policininkas su megafonu specialiai stengėsi užgožti šį garsą.
— Keturiasdešimt vienas. Keturiasdešimt. Trisdešimt devyni.
Tam, kuris įlips į liftą, tai reikš savižudybę, pagalvojau; J. D. ištaškys keleivį, kai tik metalinės durys prasiskirs ir pradės slinkti į šalis.
— Trisdešimt vienas. Trisdešimt. Dvidešimt devyni.
— Mes išeiname, — šaukė „faras”, — jau einame.
Liftas vėl ėmė kilti aukštyn. Virš durų buvo kvadratinių aukšto rodiklių eilė — B, 1,2,3 — rodanti, kuriame aukšte šiuo metu yra liftas. Išdrįsau vogčiomis dirstelėti į ją. Tik ką sumirksėjo „1” ir užsidegė „2”. Puiku! Arba tas, kuris buvo lifte, žinojo, kad antrame aukšte yra balkonai, išeinantys į rotondą, arba KOM apsaugos darbuotojas, įleidęs policininkus, jam tą pasakė.
— Aštuoniolika. Septyniolika. Šešiolika.
Kai užsidegė „2”, aš pasistengiau nuslopinti atsidarančių durų garsą, triukšmingai nusikosėdamas; jei šiuo metu man kas nors gerai pavykdavo, tai buvo kosulys.
Skaičius „2” vis dar tebedegė, durys jau privalėjo atsidaryti, tačiau J. D. ir Kuteris to neišgirdo. Tikriausiai vienas ar daugiau ginkluotų policininkų dabar išlipo antrame aukšte, kuriame buvo Dinozaurų ir Atradimų galerijos.
— Trylika. Dvylika. Vienuolika.
— Gerai, — šaukė specialiojo būrio pareigūnas su megafonu, — gerai. Mes išeiname.
Iš tokio nuotolio negalėjau įžiūrėti, ar jis akimis ieško aptemdytame balkone esančių pareigūnų. Mes vis dar buvome prie lifto; nedrįsau pakelti akių, kad neišduočiau vienu aukštu aukščiau esančių žmonių.
— Devyni. Aštuoni. Septyni.
Raudonos šviesos ant policijos automobilių stogų, kurios sklaidėsi rotondoje, ėmė trauktis; vienas prožektorių komplektas — tikriausiai specialiosios paskirties būrio mikroautobuso — vis dar tebesisuko.
— Trys. Du. Vienas.
Žvilgtelėjau į Kristiną. Ji beveik nepastebimai linktelėjo; Kristina taip pat suprato, kas čia vyksta.
— Nulis! — sušuko Kuteris.
— Gerai, — tarė J. D. — Išeikime.
Didžiąją laiko dalį per pastaruosius septynis mėnesius praleidau galvodamas, kaip reikės mirti, tačiau nemaniau, jog prieš mirdamas pamatysiu, kaip miršta kažkas kitas. Širdis dunksėjo tarsi kūjiniai grąžtai, kuriais mes šaliname suakmenėjusias apnašas. Supratau, jog J. D. liko gyventi tik kelios sekundės.
Jis mus sustatė pusračiu, kad sudarytume biologinį skydą jam ir Kuteriui.
— Judinkitės, — įsakė J. D.
Nors buvau atsisukęs į jį nugara, neabejojau, kad J. D. mojuoja savo dideliu šautuvu į kairę ir į dešinę, pasiruošęs, jei prireiks, šaudyti lanku.
Ėmiau žingsniuoti pirmyn; man iš paskos sekė Kristina, forhilnorai ir rydai. Išėjome iš nuosvyros, atkertančios erdvę prie lifto, ir keturiais laipteliais nulipome į pačią rotondą. Aš pradėjau eiti plačiomis marmurinėmis grindimis, vedančiomis įėjimo link.
Prisiekiu, jog iš pradžių palei savo pliką galvą pajutau tekštelėjimą ir tik po to išgirdau iš viršaus atsklidusį kurtinantį šūvį. Apsisukau. Sunku buvo ką nors įžiūrėti; šviesa į rotondą sklido iš Džordžo Vestono galerijos, iš gatvės pro stiklines vestibiulio duris bei vitražo langus virš jo. J. D. galva buvo perskelta tarsi melionas, o kraujas išsitaškęs visur, taip pat ir ant manęs bei ateivių. Jo lavonas truktelėjo į priekį, link manęs, o automatinis šautuvas tarškėdamas nuriedėjo grindimis.
Antrasis šūvis beveik sutapo su pirmuoju, tačiau jis nebuvo visiškai sinchroniškas; galbūt tamsoje skendinčiame balkone viršuje du pareigūnai — atrodo, kad jų buvo ne mažiau kaip du — nematė vienas kito. Trumpaplaukis Kuteris laiku spėjo patraukti galvą ir staiga puolė pirmyn, bandydamas nutverti J. D. šautuvą.
Jam kelią pastojo rydas; Kuteris jį parvertė. Snaiperis tikriausiai negalėjo aiškiai matyti Kuterio, nes jam trukdė išsikėtojęs ant grindų ir besiblaškantis ateivis.
Mane apėmė šokas; jaučiau, kaip per kaklą laša J. D. kraujas. Staiga rydas, kuris vis dar tebestovėjo, pakilo į orą. Žinojau, kad jis segi prietaisą, leidžiantį patogiai vaikščioti, veikiant Žemės gravitacijos jėgai; nežinojau, jog šis prietaisas yra toks galingas, kad leistų ateiviui skraidyti.
Kitas forhilnoras paspyrė šautuvą, ir tas sukdamasis nuskriejo gilyn į rotondą. Kuteris tebebandė iki jo nuropoti. Pargriuvęs rydas stojosi ant kojų. O skraidantis jo tėvynainis buvo pakilęs nuo žemės tris metrus.
Kuteriui pavyko sučiupto šautuvą ir jis, pargriuvęs ant šono, ėmė šaudyti į tamsoje skendinčius balkonus. Jis be paliovos spaudė gaiduką, skleisdamas švino lankus. Kulkos pataikė į devyniasdešimties metų akmens raižinius, ir skeveldros nuo jų pažiro ant mūsų.
Antrasis rydas taip pat pakilo į orą. Pabandžiau pasislėpti už vieno iš sienos fragmentų, apibrėžiančių rotondos kraštus. Holusas irgi nuskubėjo, tačiau į priešingą pusę, ir netrukus, didžiai mano nuostabai, pasiekė aukštesnįjį totemo stulpą. Ji sulenkė savo šešias kojas ir nuo laiptų peršoko ant stulpo, apsivydama aplink jį įvairiomis savo galūnėmis. Tada Holusas ėmė sparčiai ropštis totemu. Netrukus ji dingo iš akių; Holusas stulpu galėjo užsiropšti iki pat trečio aukšto. Džiaugiausi, kad ji pagaliau saugi.
— Gerai, — suriko Kuteris savo pietietišku akcentu ir paeiliui nukreipė automatą į Kristiną, antrąjį forhilnorą ir mane. Jo balsas iš panikos skambėjo aštriai. — Gerai, jūs visi. Niekas nejudėkite.
Į vestibiulį vėl sugrįžo „farai”, jų taip pat buvo balkone, du rydai tarsi patrakę angelai skraidė po rotondą, vienas forhilnoras stovėjo šalia manęs, o iš J. D. lavono kraujas sruvo ant rotondos marmurinių grindų dulkių, dėl ko grindys pasidarė slidžios.
— Liaukitės, — sušuko Kristina Kuteriui, — ar nematote, kad esate apsuptas?
— Užtilk! — atkirto Kuteris. Buvo akivaizdu, kad be J. D. vyrukas yra sutrikęs. — Užtilk, po velnių!
Ir tada labai nustebau išgirdęs pažįstamą dvitonį pypsėjimą. Holoforminis projektorius, kurį visą laiką nešiojausi kišenėje, davė ženklą, kad netrukus įsijungs.
Kuteris pasitraukė po balkono atbraila; jis nebegalėjo matyti snaiperių, tačiau ir snaiperiai nematė jo. Visu dydžiu išniro Holuso atvaizdas, jo buvo beveik neįmanoma atskirti’nuo tikro ateivio. Kuteris atsisuko; jį buvo apėmusi panika, ir atrodo, jog vyrukas nepastebėjo, kad staiga vėl atsirado dingęs forhilnoras.
— Kuteri, — kreipėsi forhilnoro atvaizdas, drąsiai žengdamas pirmyn. — Aš esu Holusas.
Kuteris akimirksniu nukreipė į ją savo automatą, bet forhilnoras vis labiau priėjo artinosi. Mes visi pradėjome trauktis. Mačiau, kaip sutriko vestibiulyje esantys policininkai; Holusas įsiterpė tarp jų ir Kuterio.
— Jūs dar nieko nenušovėte, — aiškino Holusas, kurios žodžiai skambėjo kaip širdžių-dvynių dūžiai. — Matėte, kas atsitiko jūsų draugui; neleiskite, kad ir jus ištiktų toks pat likimas.
Mojavau rankomis, tikėdamasis, kad kiti tamsoje tai pamatys; norėjau, jog visi išsisklaidytų, ir nė vienas iš mūsų nebūtų linijoje, jungiančioje Kuterį ir Holusą.
— Atiduokite man ginklą, — paprašė Holusas. Dabar ji buvo už keturių metrų nuo Kuterio. — Paleiskite jį iš rankų, ir mes visi iš čia išvyksime gyvi.
— Pasitrauk! — suriko Kuteris.
Holusas tebesiartino.
— Atiduok man ginklą, — pakartojo ji.
Kuteris įnirtingai papurtė galvą.
— Mes tik norėjome jums, ateiviams, parodyti, kad tai, ką sako šie mokslininkai, nėra tiesa.
— Aš tą suprantu, — pritarė Holusas, žengdama dar vieną žingsnį į priekį. — Ir noriai jus išklausysiu. Tik atiduokite ginklą.
— Žinau, kad jūs tikite Dievą, — tęsė Kuteris, — tačiau dar nesate išganyti.
— Išklausysiu viską, ką man norite pasakyti, — užtikrino Holusas, sėlindama į priekį, — bet tik tada, jei paleisite iš rankų ginklą.
— Įsakykite visiems „farams” išsinešdinti, — pareikalavo Kuteris.
— Jie iš čia neišeis, — atšovė Holusas, šešiomis savo kojomis dar priartėdama prie vyro.
— Nesiartink arba šausiu, — perspėjo Kuteris.
— Jūs nenorite nieko nušauti, — atkirto Holusas, vis dar tebesiartindama, — juo labiau tikinčiojo.
— Prisiekiu, kad nužudysiu tave.
— Nenužudysite, — ginčijosi Holusas, dar labiau sumažindama juos skiriantį atstumą.
— Nejudėk! Perspėju!
Šešios apvalios pėdos dar truputį pajudėjo į priekį.
— Dieve, atleisk man, — ištarė Kuteris ir…
…ir paspaudė gaiduką.
Ir iš šautuvo išlėkė kulkos…
Ir jos pervėrė Holuso atvaizdą…
Ir jėgų laukai, sudarantys imituojamą kūną, sulėtino kulkas, vis labiau jas stabdydami, kol kulkos išėjo kitoje atvaizdo pusėje. Kulkos tebeskriejo rotonda, paraboliškomis trajektorijomis nulėkė dar maždaug du metrus ir barškėdamos nukrito ant grindų.
Atvaizdas žengė į priekį, jėgų laukų rankomis pačiupo šautuvą už vamzdžio, kuris dabar buvo per karštas, ir joks gyvas kūnas nebūtų pajėgęs jo išlaikyti.
Tikrasis Holusas, esantis viršuje, greičiausiai trečiame aukšte, trūktelėjo rankas į save, ir jos atvaizdas čia, vestibiulyje, pakartojo tą patį judesį. Kuteris, apstulbęs, jog būtybė, kurią jis ką tik išvarpė kulkomis, tebėra gyva, paleido šautuvą. Atvaizdas apsisuko ir skubiai pasitraukė.
Policininkai įsiveržė į vestibiulį ir…
Dabar šito nebereikėjo. Visiškai nereikėjo.
Vienas iš „farų” iššovė.
Kuteris susvirduliavo atatupstas, o burna iš nuostabos susidėliojo idealia „O” raidės forma. Jis atsitrenkė į sienos fragmentą ir susmuko tamsoje. Kraujo dryžė tarsi paukščio pėdsakas nusidriekė grindimis jam iš paskos.
Ir jo galva nusviro į vieną pusę.
Ir jis iškeliavo susitikti su savo kūrėju.