— Kaip kas? — paklausiau aš; man pasirodė, kad būsiu nenugirdęs.
— Kaip Pelvis, juk žinai, tas dručkis...
Betgi Harė be jokios abejonės negalėjo nei pažinti Pelvio, nei girdėti apie jį iš manęs dėl tos paprastos priežasties, kad jis grįžo iš savo ekspedicijos treji metai po jos mirties. Aš irgi ligi tol nebuvau su juo pažįstamas ir nežinojau, kad, pirmininkaudamas Instituto susirinkimuose, jis turėjo nepakenčiamą įprotį užtęsti posėdžius ligi begalybės. Jis vadinosi Pelė Vilis, iš čia ir atsirado sutrumpinta pravardė, taip pat nežinoma, kol jis nebuvo grįžęs.
Harė atsirėmė alkūnėmis į mano kelius ir pažvelgė man į veidą. Aš suėmiau ją už riešų ir palengva perbraukiau per jos rankas ligi pečių, kol mano pirštai kone susilietė ant jos pulsuojančio nuogo kaklo. Tai galėjo būti ir glamonė, ir sprendžiant iš jos žvilgsnio, ji taip ir suprato. Iš tikrųjų aš tik norėjau įsitikinti, kad jos kūnas yra paprastas, šiltas žmogaus kūnas ir kad po raumenimis yra kaulai ir sąnariai. Žiūrėdamas į jos ramias akis, pajutau baisų norą stipriai suspausti pirštus.
Jau buvau besugniaužiąs juos, tik staiga prisiminiau kruvinas Snauto rankas, ir paleidau ją.
— Kaip tu žiūri...— tarė ji ramiai.
Širdis man taip daužėsi, kad negalėjau žodžio ištarti. Valandėlę užsimerkiau.
Staiga man gimė veikimo planas, nuo pradžios ligi galo, su visom smulkmenom. Nedelsdamas nė valandėlės, atsistojau.
— Man jau reikia eiti, Hare, — tariau, — o jei būtinai nori, tai eikš su manim.
— Gerai. Ji pašoko.
— Kodėl tu basa? — paklausiau, eidamas prie spintos ir imdamas iš spalvotų kombinezonų krūvos du, sau ir jai.
— Nežinau... matyt, būsiu kur nudėjusi batelius...— pasakė ji netvirtu balsu.
Aš nuleidau jos žodžius negirdomis.
— Ant suknelės jo neužsivilksi, teks ją nusimesti.
— Kombinezono?.. O kam? — paklausė ji ir, nieko nelaukdama, ėmė tempti nuo savęs suknelę. Bet tada paaiškėjo keistas dalykas: jos negalėjai nusivilkti, nes nebuvo jokio užsegimo. Raudonos sagutės per vidurį tebuvo papuošimas. Niekur jokių kablelių ar užtrauktuko. Harė šypsojosi sumišusi. Aš, dėdamasis, jog tai yra paprasčiausias dalykas pasaulyje, paėmiau nuo žemės panašų į skalpelį instrumentą ir perrėžiau suknelę nugaroje ten, kur baigėsi iškirptė. Dabar Harė galėjo nusivilkti suknelę per galvą. Kombinezonas buvo jai didokas.
— Skrisime?.. Tu irgi? — klausinėjo Harė, kai mudu jau apsirengę ėjome iš kambario. Aš tik linktelėjau galvą. Baisiai bijojau, kad nesusitiktume Snauto, tačiau vedantis i pakilimo aikštelę koridorius buvo tuščias, o radijo stoties durys, pro kurias ėjome, uždarytos.
Stotyje viešpatavo mirties tyla. Harė žiūrėjo, kaip aš mažu elektriniu vežimėliu iš vidurinio bokso į laisvą kelią ridenu raketą. Patikrinau, kaip veikia mikroreaktorius, distanciniu būdu valdomi vairai ir tūtos, paskui drauge su startiniu vežimėliu nuridenau raketą į apskritą starto skydo plokštumą po centriniu kupolo kūgiu, prieš tai pašalinęs iš ten savo tuščią kapsulę.
Tai buvo maža raketa, skirta palaikyti ryšį tarp stoties ir sateloido, naudojama vežioti krovinius, o ne žmones, nebent išimtinais atvejais, nes jos nebuvo galima atidaryti iš vidaus. Tai kaip tik buvo man paranku ir sudarė plano dalį. Aš, žinoma, neketinau paleisti raketos, bet dariau viską, tarsi būčiau ruošęsis tikram startui. Harė, kuri daug kartų lydėjo mane kelionėse, truputį nusimanė apie tai. Dar kartą patikrinau vidaus kondicionierius ir deguonies aparatūrą, paleidau į darbą vieną ir kitą, o kai, įjungus pagrindinę grandinę, užsižiebė signalinės lempelės, išlindau iš ankštos raketos ir pasakiau stovinčiai prie kopėtėlių Harei:
— Lįsk vidun.
— O tu?
— Įlįsiu paskui tave. Paskutiniam reikia uždaryti liuką. Man neatrodė, kad ji būtų iš anksto įtarusi klastą. Kai
Harė kopėtėlėmis įėjo vidun, aš tuoj įkišau pro angą galvą ir paklausiau, ar ji patogiai įsitaisė, o kai išgirdau duslų ankštos erdvės slopinamą ,,taip”, atsitraukiau ir atsivedėjęs trenkiau liuką. Dviem judesiais įbedžiau abi sklendes į atramą ir paruoštu raktu ėmiau prisukinėti penkis pritvirtinimo varžtus šarvų grioveliuose.
Smaili raketa atsistojo statmenai, tarsi iš tikrųjų būtų bepakylanti į erdvę. Žinojau, kad uždarytai joje merginai neatsitiks nieko blogo — raketoje buvo pakankamai deguonies, ir net truputis maisto, be to, aš visai neketinau kalinti jos ten visą laiką.
Troškau žūt būt turėti bent porą valandų laisvės, kad galėčiau susidaryti planus tolesnei ateičiai ir susitikti su Snautu, dabar jau lygiom teisėm.
Kai baigiau sukti priešpaskutinį sraigtą, pajutau, kad metaliniai statramsčiai, kuriuose tūno raketa, lengvai virpa, bet pagalvojau, kad aš pats, smarkiai mosuodamas dideliu raktu, nenorom išjudinau švininį luitą.
Bet kai žengiau porą žingsnių atgal, pamačiau tai, ko nenorėčiau pamatyti dar kartą.
Visa raketa drebėjo, mėtoma serijomis iš vidaus trankomų smūgių, bet kokių smūgių! Jei vietoj juodaplaukės, lieknos merginos laive būtų buvęs plieninis automatas, tikriausiai nebūtų įstengęs taip konvulsingai sudrebinti aštuonių tonų masės!
Raketodromo lempų atspindžiai žaižaravo ir virpčiojo poliruotame raketos paviršiuje. Smūgių garso aš, tiesa, negirdėjau, raketos viduje buvo visiškai tylu, tik plačiai praskėstos atramos konstrukcijos, kurioje kabojo raketa, virpėdamos it stygos, neteko ryškių kontūrų. Šių virpesių dažnumas buvo toks didelis, jog būgštavau, ar išlaikys šarvas. Drebančiomis rankomis priveržiau paskutinį sraigtą, sviedžiau raktą ir nušokau nuo kopėtėlių. Palengva traukdamasis atatupstas, mačiau, kaip apskaičiuotų tik pastoviam spaudimui amortizatorių varžtai šokinėja savo lizduose. Man pasirodė, kad šarvo kevalas netenka savo monolitinio žvilgėjimo. Kaip patrakęs šokau prie distancinio valdymo pulto, abiem rankom pastūmiau į viršų reaktoriaus ir ryšio paleidimo svirtį. Ir tada iš garsiakalbio, kuris dabar buvo sujungtas su raketos vidumi, išsiveržė lyg koks klyksmas, lyg spiegimas, visiškai nepanašūs į žmogaus balsą, ir vis dėlto aš išgirdau jame besikartojantį kauksmą. ,,Krisai! Krisai! Krisai!!!”
Negaliu sakyti, kad būčiau aiškiai girdėjęs. Kraujas sruvo man iš apdraskytų rankų, taip chaotiškai ir karštai stengiausi paleisti raketą. Ant jos sienų krito melzgana šviesa. Iš starto aikštelės po išmetamosiomis angomis pliūptelėjo dulkių kamuoliai, pavirto nuodingų kibirkščių stulpu, ir visus balsus užgožė aukštas pratisas gausmas. Raketa pakilo ant trijų liepsnos stulpų, kurie beregint susiliejo į vieną ugnies koloną ir, palikdama paskui save virpančius įkaitusio oro plakus, išlėkė po atdarą starto šachtą. Sklendės tuoj užsidarė, automatiniai kompresoriai ėmė leisti šviežią orą į pilną aitrių dūmų salę. Aš nieko nesuvokiau. Rankomis atsirėmęs į pultą, degančiais veidais, nuo šiluminio smūgio susirangiusiais ir apsvilusiais plaukais, mėšlungiškai gaudžiau orą, pilną degėsių tvaiko ir charakteringo kaip ozonas jonų kvapo. Nors raketai startuojant instinktyviai užsimerkiau, plūstelėjusi liepsna apakino mane. Gerą valandą temačiau juodus, raudonus ir auksinius ratilus. Pamažėle jie išsisklaidė. Tirpo dūmai, dulkės ir migla, siurbiama pratisai vaitojančių ventiliacijos vamzdžių. Pirmas dalykas, kurį man pavyko pamatyti, buvo žalsvai šviečiantis radaro ekranas. Ėmiau ieškoti raketos, manevruodamas reflektorium. Kai galiausiai ją sugavau, ji jau buvo virš atmosferos. Kaip gyvas dar nebuvau paleidęs raketos taip aklai, šitokiu pašėlusiu būdu, neturėdamas supratimo, nei kokį greitį jai duoti, nei kur ją nukreipti. Pagalvojau, kad bus paprasčiausia, jeigu įvesiu ją į žiedinę orbitą aplink Soliarį maždaug tūkstančio kilometrų aukštumoje, o tada galėsiu išjungti variklius: jie buvo labai ilgai dirbę, ir nebuvau tikras, ar neįvyks kokia nenumatyta katastrofa. Tūkstančio kilometrų orbita buvo — kaip rodė tabelis — stacionarinė. Tiesa, ji irgi nieko negarantavo, tiesiog tai buvo vienintelė išeitis.
Neturėjau drąsos įjungti garsiakalbio, kurį buvau išjungęs tuojau pat po starto. Būčiau kažką padaręs, kad tik vėl neišgirsčiau to klaikaus balso, kuriame jau nebebuvo nieko žmogiško. Jau galėjau sau pasakyti, kad visos abejonės buvo išsklaidytos ir pro tariamąjį Harės veidą žvelgė kitas, tikrasis, ir dabar jau pamišimo alternatyva rodėsi išganymas. Kai išėjau iš raketodromo, buvo pirma valanda.
Mano veido ir rankų oda buvo nudeginta. Prisiminiau, jog ieškodamas Harei migdomųjų vaistų (kad būčiau galėjęs, būčiau nusijuokęs iš savo naivumo), mačiau vaistinėlėje stiklainį 60 tepalo nuo apsideginimo, tad nuėjau į savo kambarį. Atidariau duris ir raudonoje saulėlydžio šviesoje pamačiau, kad krėsle, prie kurio neseniai klūpojo Harė, kažkas sėdi. Baimė sukaustė mane, paniškai šoktelėjau atatupstas, pasinešęs bėgti; tai truko sekundės dalelę. Sėdintysis pakėlė galvą. Tai buvo Snau - tas. Jis sklaidė kažkokius popierius, užsidėjęs koją ant kojos, atsukęs man nugarą (vis tebemūvėjo tas pačias reaktyvų nudegintas drobines kelnes). Šūsnis popierių gulėjo šalimais ant staliuko. Pamatęs mane, atidėjo viską į šalį ir valandėlę žiūrėjo paniuręs, iš po ant nosies galiuko nuleistų akinių.
Žodžio netaręs, nuėjau prie praustuvo, paėmiau iš vaistinėlės skystoką tepalą ir ėmiau tepti labiausiai apdegintas vietas kaktoje ir skruostuose. Laimė, veidas nelabai ištino, o kadangi buvau stipriai užsimerkęs, akys liko sveikos. Keletą didesnių pūslių ant smilkinio ir žando perdūriau sterilia injekcijų adata ir išspaudžiau iš jų skystį. Paskui užsilipinau ant veido du suvilgytus marlės lopus. Visą laiką Snautas atidžiai stebėjo mane. Aš nekreipiau į jį dėmesio. Galiausiai baigiau šią procedūrą (veidas vis labiau peršėjo) ir atsisėdau į kitą fotelį, nuėmęs nuo jo Harės suknelę. Tai buvo paprasčiausia suknelė, tik be susegimo.
Snautas, pasidėjęs ant smailių kelių rankas, kritiškai stebėjo mano judesius.
— Na, tai ką, pasišnekėsim? — man atsisėdus, atsiliepė jis. Aš neatsakiau, tik prispaudžiau beslystantį nuo skruosto
marlės lopą.
— Turėjome svečių, a?
— Taip, — abejingai atsakiau. Nejaučiau nė mažiausio noro taikytis prie jo tono.
— Ir atsikratėme? Na, na, smarkiai griebeisi.
Jis palietė savo apsilupinėjusią kaktą, kurioje jau švietė rausvi šviežios odos lopeliai. Žiūrėjau į juos apdujęs. Kodėl ligšiol manęs neprivertė susimąstyti vadinamasis Snauto ir Sartorijaus įdegimas? Visą laiką maniau, jog tai nuo saulės, bet juk niekas nesikaitina Soliaryje...
— Bet turbūt pradėjai kukliai? — kalbėjo Snautas, nepaisydamas, jog aš staiga kai ką supratau. — Visokie narkotikai, nuodai, laisvosios kovos veiksmai, a?
— Ko tu nori? Galime pasikalbėti lygiom teisėm. Jei ketini krėsti komedijas, tai verčiau išeik.
— Kartais nenorom būni komediantas, — tarė jis ir pakėlė į mane primerktas akis. — Juk neimsi manęs įtikinėti, kad nepavartojai virvės ir plaktuko? Ar nesvaidei rašaline kaip Liuteris? Ne? Ė, — išsiviepė jis, — tai tu tikras šaunuolis! Net praustuvas sveikas, nemėginai nė sutraiškyti galvos, nieko, kambario nesujaukei, tik iš karto, šmaukšt braukšt, įgrūdai, iššovei, ir baigta?! — Snautas pažvelgė į laikrodį. — Todėl dabar turime kokias dvi, o gal ir tris valandas, — baigė jis.
Jis žiūrėjo į mane, žiūrėjo nemaloniai šypsodamasis, paskui tarė:
— Tai sakai, kad aš kiaulė?
— Paskutinė kiaulė, — pritariau piktai.
— Taip? O ar būtum patikėjęs, jei būčiau tau pasakęs? Bent vienu žodeliu?
Aš tylėjau.
— Pirmam taip atsitiko Gibarianui, — kalbėjo jis, vis taip pat dirbtinai šypsodamasis. — Jis užsidarė savo kabinoje ir kalbėjosi tik pro duris. O mes, žinai, ką manėme?
Aš žinojau, bet nutariau tylėti.