Aš staigiai pakėliau galvą. Jis nežiūrėjo į mane.
— Iš kur žinai? Jis neatsakė.
— Gerai, — tariau aš, apsilaižęs lūpas. — Susibarėme. Tiesai sakant, ne. Tai aš jai pasakiau, žinai, kaip sakoma supykus... Susirinkau mantą ir išsikrausčiau, ji davė man suprasti, nepasakė tiesiai, bet kai gyveni su kuo ilgus metus, tai to nė nereikia... Buvau tikras, jog tai tik žodžiai, kad ji pabūgs ir nepadarys šito... Aš taip jai ir pasakiau. Kitą dieną prisiminiau, kad palikau stalčiuje tas... injekcijas. Ji žinojo, kad jos yra. Atsinešiau iš laboratorijos, buvo man reikalingos, pasakiau jai tada, koks jų veikimas. Išsigandau ir norėjau eiti jų pasiimti, bet paskui pagalvojau, kad gali atrodyti, jog rimtai žiūriu į jos žodžius, ir... viskas taip pasiliko. Bet trečią dieną vis dėlto nuėjau, labai man buvo neramu. Bet... kai atėjau, ji jau buvo mirusi.
— Ak tu, nekaltybe...
Man užvirė širdis. Bet kai pažvelgiau į Snautą, supratau, kad jis nesityčioja. Aš tarsi pirmąkart jį pamačiau. Jo veidas buvo papilkęs, neapsakomas nuovargis glūdėjo giliose skruostų raukšlėse, jis atrodė kaip sunkiai sergantis žmogus.
— Kodėl taip kalbi? — keistai susidrovėjęs, paklausiau aš.
— Todėl, kad ši istorija tragiška. Ne, ne, — skubiai pridūrė, matydamas, kad aš subruzdau,— tu vis dar nesupranti. Žinoma, gal labai kremtiesi, net laikai save žudiku, bet... tai nėra užvis blogiausia.
— Ką tu sakai! — tariau ironiškai.
— Džiaugiuosi, kad manim netiki. Tai, kas įvyko, gali būti baisu, tačiau baisiausia yra tai, kas... neįvyko. Niekad.
— Nesuprantu...— sukuždėjau. Tikrai nieko nesupratau. Jis palingavo galvą.
— Normalus žmogus, — tarė jis. — Kas yra normalus žmogus? Toks, kurs niekad nepadarė nieko šlykštaus? Taip, bet ar niekad to nepagalvojo? O gal netgi nepagalvojo, tik kažkas jame pagalvojo, išniro prieš dešimtį ar trisdešimtį metų, gal jis apsigynė nuo to ir užmiršo, ir nebijojo, nes žinojo, kad niekad nebūtų to padaręs. Na, o dabar įsivaizduok, kad staiga, dienos vidury, tarp kitų žmonių susitinki TAI įkūnyta, prikaustyta prie tavęs, nesunaikinama, kas tada? Kas bus tada?
Aš tylėjau.
— Stotis, — tarė jis tyliai.— Tai bus Stotis Soliaris.
— Bet... kas gi tai pagaliau galėtų būti? — tariau netvirtai. — Juk nei tu, nei Sartorijus nesat žudikai...
— Bet juk tu psichologas, Kelvinai! — nekantriai pertarė mane Snautas. — Kas gi nėra kada nors sapnavęs tokio sapno? Kliedesio? Pagalvok apie... apie fetišistą, kuris įsimylėjo, sakysim, nešvarų skudurą, kuris, rizikuodamas savo kailiu, grasindamas ir maldaudamas, įsigyja tą savo brangiausią, šlykštų skudurą... Komiška, tiesa? Kuris podraug bjaurisi savo geidimo objektu ir kraustosi iš galvos dėl jo, ir atiduotų dėl jo gyvybę, rasi prilygdamas jausmais Romeo ir Džiuljetai... Būna šitaip. Taip, bet jau turbūt supranti, kad egzistuoja poelgiai... situacijos... tokios, kad niekas neišdrįs jų realizuoti, nebent mintyse, kokią vieną sutrikimo, nuopuolio, pamišimo valandėlę, pavadink tai kaip nori. Paskui žodis tampa kūnu. Tai viskas.
— Tai... viskas, — pakartojau nesąmoningai, negyvu balsu. Man ūžė galvoje. — Bet, bet Stotis? Kuo čia dėta Stotis?
— Tu turbūt apsimetinėji, — murmtelėjo Snautas, atidžiai pažiūrėjęs į mane. — Juk visą laiką kalbu apie Soliarį, tik apie Soliarį, apie nieką kitą. Ne mano kaltė, jeigu tai taip labai skiriasi nuo to, ko tu tikėjaisi. Bet tu jau patyrei pakankamai daug, todėl bent išklausyk mane ligi galo.
Mes iškeliaujam i kosmosą, pasiruošę viskam: vienatvei, kovai, kančioms ir mirčiai. Kartais galvojame sau, kad esame nuostabūs, nors iš kuklumo nesakome to garsiai. O iš tikro tai ne viskas, ir mūsų pasiryžimas pasirodo esanti poza. Visai nenorime užvaldyti kosmoso, norime tik išplėsti Žemę ligi jo ribų. Vienos planetos dykos kaip Sachara, kitos apledėjusios kaip ašigalis arba tropinės kaip Brazilijos džiunglės. Esame humaniški ir taurūs, nenorime užkariauti kitų rasių, norime tiktai perteikti joms savo vertybes ir mainais perimti jų palikimą. Laikome save šventojo Kontakto riteriais. Tai antrasis melas. Mes nieko kito neieškome, tik žmonių. Nereikia mums kitų pasaulių. Mums reikia veidrodžio. Mes nežinome, ką veikti su kitais pasauliais. Užtenka to vieno, jau juo springstame. Mes norime surasti savo paties idealizuotą paveikslą — tai turėtų būti pasauliai, turintys tobulesnę už mūsų civilizaciją. Kitose tikimės atrasti mūsų primityvios praeities atvaizdą. O anoje pusėje esama kažko, ko nenorime priimti, nuo ko ginamės, nes atvežėme iš Žemės ne vien tik dorybių distiliatą, didvyrišką žmogaus monumentą! Atskridome čia tokie, kokie esame tikrovėje, o kai anoji pusė parodo mums tą tikrovę, tą jos dalį, kurią nutylime — negalime su tuo susitaikinti!
— Tai kas gi čia yra? — kantriai išklausęs Snauto, paklausiau aš.
— Tas, ko norėjome: kontaktas su kita civilizacija. Turime jį, šį kontaktą! Išdidintas lyg pro mikroskopą mūsų siaubingas bjaurumas, mūsų paikystė ir gėda!!!
Jo balsas virpėjo nuo įtūžio.
— Tu manai, kad tai... okeanas? Kad tai jis? Bet kodėl? Dabar jau nesvarbu mechanizmas, bet dėl dievo, kodėl?! Ar rimtai galvoji, kad jis nori pasismaginti mūsų sąskaita? Arba bausti mus?! Juk tai primityvi demonologija! Planeta, užvaldyta labai didelio velnio, kuris, tenkindamas savo šėtoniško humoro gyslelę, pakiša mokslinės ekspedicijos nariams succuby (Velnias moters pavidalu (angl.).)! Turbūt pats netiki tokiu begaliniu idiotizmu?!
— Tas velnias nėra toks jau kvailas, — iškošė pro dantis Snautas.
Nustebęs pažvelgiau į jį. Man toptelėjo, kad galėjo sutrikti jo nervai, netgi jei to, kas dėjosi Stotyje, nelaikytume beprotybe. „Reaktyvinė psichozė?..” — dingtelėjo man, kai Snautas ėmė tyliai kone be garso juoktis.
— Nustatinėji man diagnozę? Dar luktelk. Mat, tu patyrei tai tokia švelnia forma, kad dar nieko nežinai!
— Aha. Velnias pasigailėjo manęs, — tariau aš. Pokalbis man jau įkyrėjo.
— Tai ko gi tu nori? Kad pasakyčiau tau, kokią klastą mums ruošia iks metamorfinės plazmos bilijonai? Galimas daiktas, nieko.
— Kaip tai nieko? — paklausiau apstulbęs. Snautas vis tebesišypsojo.
— Turėtumei žinoti, kad mokslas rūpinasi vien tuo, kaip kas nors vyksta, o ne kodėl kas nors vyksta. Kaip? Ogi prasidėjo tai aštuntą ar devintą dieną po to eksperimento rentgenu. Gal okeanas atsakė į spinduliavimą kuriuo kitu spinduliavimu, gal išzondavo juo mūsų smegenis ir išgriebė iš jų kažkokias izoliuotas psichikos saleles.
— Psichikos saleles? Tai mane sudomino.
— Na taip, atplėštus nuo visų kitų procesus, užsisklendusius savyje, prislopintus, užgniaužtus, kažkokius įsižiebusius atminties židinėlius. Jis traktavo juos kaip receptą, kaip kažkokios konstrukcijos planą... Tu juk žinai, kokie panašūs į kits kitą asimetriniai kristalai chromosomų ir tų nukleininių cerebrozidų junginių, kurie sudaro įsiminimo procesų substraktą. Juk paveldimoji plazma yra ,,įsimenanti” plazma. Taigi okeanas išėmė tai iš mūsų, užfiksavo, o paskui... pats žinai, kas buvo paskui. Bet kodėl tai buvo padaryta? O! Tik jau ne tam, kad mus sunaikintų. Tą jis galėjo padaryti kur kas lengviau. Šiaip ar taip, esant tokiai technologinei laisvei, jis galėjo padaryti viską, pavyzdžiui, siuntinėti mums antrininkus.
— A! — sušukau aš. — Tai todėl taip išsigandai pirmąjį vakarą, kai aš atėjau!
— Taip. O pagaliau, — pridūrė Snautas, — gal jis taip ir padarė. Ką tu žinai, ar aš iš tikrųjų esu tas doras seniokas Šeškas, kuris atskrido čia prieš dvejus metus...
Jis ėmė tyliai juoktis, tarsi mano apstulbimas būtų jam padaręs dievaižin kokį malonumą, bet tuojau liovėsi.
— Ne, ne, — sumurmėjo jis, — užtenka ir be to... Gal esama ir daugiau skirtumų, bet aš žinau tik vieną: mane ir tave galima užmušti.
— O jų ne?
— Nepatariu mėginti. Klaikus vaizdas!
— Niekuo?
— Nežinau. Tik jau ne nuodais, peiliu, kilpa...
— Atomine bomba?
— Pabandytume!?
— Nežinau. Jeigu tai ne žmonės.
— O jeigu tam tikra prasme — žmonės? Subjektyviai jie žmonės. Jie visiškai nenutuokia, kaip yra atsiradę. Turbūt pastebėjai?
— Taip. Na ir... kaip tai vyksta?
— Regeneruoja neregėtu tempu. Neįmanomu tempu, akyse, sakau tau, ir vėl ima elgtis kaip... kaip...
— Kaip kas?
— Kaip kad mes įsivaizduojame, kaip tie atminties įrašai, pagal kuriuos...
— Tai tiesa, — patvirtinau aš, nepaisydamas, kad tepalas varva man nuo nudegintų skruostų ir laša ant rankų.
— Gibarianas žinojo?.. — staiga paklausiau aš. Snautas atidžiai pažvelgė į mane.