— Taip.
— Beveik tikrai.
— Iš kur žinai, sakė tau?
— Ne. Aš radau pas jį vieną knygą...
— „Mažąjį Apokrifą”?! — sušukau, pašokdamas iš vietos.
— Taip. O iš kur tu gali tai žinoti? — staiga susierzinęs, paklausė jis, įbedęs akis man į veidą. Aš nuraminau jį mostu.
— Ramiau, — tariau aš. — Juk matai, kad esu apsvilęs ir visai neregeneruoju. Jis paliko man laišką.
— Ką sakai?! Laišką? Kas jame parašyta?
— Nedaug. Tiesą sakant, raštelis, ne laiškas. Bibliografinė soliaristinio priedo ir šito „Apokrifo” nuoroda. Kas tas „Apokrifas”?
— Senas dalykas. Gal jis ir turi ką nors bendro su visu tuo. Imk.
Jis išėmė iš kišenės aptrauktą oda nusitrynusiais kampais ploną tomelį ir padavė man.
— O Sartorijus?..— tarstelėjau, paėmęs knygą.
— Ką Sartorijus? Tokioj situacijoj kiekvienas elgiasi... kaip išmano. Jis stengiasi būti normalus, jam tai reiškia — oficialus.
— Na žinai!
— Ogi taip. Buvau kartą drauge su juo atsidūręs tokioje situacijoje, neminėsiu smulkmenų, kad mums aštuoniems liko penki šimtai kilogramų deguonies. Mes vienas po kito metėme kasdieninius užsiėmimus, galiausiai visi vaikščiojome apžėlę, jis vienas skutosi, valėsi batus; toksai jis žmogus. Žinoma, ką jis padarys dabar, bus apsimetimas, komedija ar nusikaltimas.
— Nusikaltimas?
— Na, gal ir ne nusikaltimas. Reikia tam sugalvoti kokį naują žodį. Pavyzdžiui, „reaktyvinės skyrybos”. Gėliau skamba?
— Esi nepaprastai sąmojingas, — tariau aš.
— Norėtumei, kad verkčiau? Pasiūlyk ką nors.
— Et, duok man ramybę.
— Ne, kalbu rimtai. Tu dabar žinai maždaug tiek, kiek aš. Turi kokį planą?
— Ką tu! Neturiu supratimo, ką darysiu, kai... ji vėl pasirodys. Turi pasirodyti?
— Veikiau taip.
— Pro kur gi jie patenka į vidų? Juk Stotis hermetinė. Gal šarvai...
Jis papurtė galvą.
— Šarvai tvarkoj. Neturiu supratimo kaip. Dažniausiai svečių susilaukiam pabudę, bet reikia nors retkarčiais pamiegoti.
— Uždarytį juos kur?
— Trumpam tepadeda. Lieka priemonės... žinai, kokios. Jis atsistojo. Atsistojau ir aš.
— Klausyk, Snautai... Tu turi galvoj Stoties likvidavimą. Ir norėtumei, kad iniciatyvos imčiausi aš?
Jis papurtė galvą.
— Tai ne taip paprasta. Aišku, mes visad galime pabėgti, kad ir į sateloidą, ir iš ten pasiųsti SOS. Žinoma, kolegos nuspręs, kad mes pamišėliai, — kokia nors sanatorija Žemėje ligi tol, kol viską gražiausiai paneigsime, — juk pasitaiko kolektyvinio pamišimo atvejų tokiose izoliuotose bazėse. Gal tai ir nebūtų užvis blogiausia. . . Sodas, ramybė, baltos palatos, pasivaikščiojimai su slaugais...
Jis kalbėjo visai rimtai, susibrukęs į kišenes rankas, įsmeigęs kambario kertėn nereginčias akis. Raudona saulė jau dingo už horizonto ir skiauterėtos bangos tirpo juodoje kaip rašalas dykumoje. Dangus liepsnojo. Virš šito dvispalvio neapsakomai niūraus peizažo plaukė violetiniais pakraščiais debesys.
— Vadinasi, nori bėgti? Ar ne? Dar ne? Jis nusišypsojo.
— Nepalaužiamas nugalėtojau... tu dar neparagavai šito, nes neklausinėtum taip prisispyręs. Svarbu ne tai, ko norim, o tai, kas galima.
— O kas?
— Šito nežinau.
— Vadinasi, liekame čia? Manai, kad atsiras priemonė... Snautas pažvelgė į mane, — nugeibęs, raukšlių išvagotu apsilupinėjusią oda veidu.
— Kas žino. Gal ir verta, — tarė galų gale. — Apie jį veikiausiai nieko nesužinosime, bet gal apie save. . .
Jis nusisuko, pasiėmė savo popierius ir išėjo. Norėjau jį sustabdyti, bet žodis neišsprūdo pro lūpas. Neturėjau ką veikti, tegalėjau laukti. Aš priėjau prie lango ir pažvelgiau į kruvinai juodą okeaną, beveik nematydamas jo. Toptelėjo, kad galėčiau užsidaryti kurioje nors raketoje, tačiau negalvojau rimtai, tas būtų buvę perdaug kvaila; juk visvien būčiau turėjęs išeiti. Anksčiau ar vėliau. Atsisėdau prie lango ir pasiėmiau knygą, kurią man davė Snautas. Šviesos dar pakako, ji nurausvino puslapius, visas kambarys švietė raudonai.
Knygoje buvo kažkokio filosofijos magistro Otono Ravintzero surinkti neginčijamos vertės straipsniai ir darbai. Kiekvieną mokslą visad lydi koks nors pseudomokslas, jo keisti iškraipymai tam tikro tipo protuose; astronomija karikatūrišku
būdu atsispindi astrologijoje, chemija — kitados alchemijoje, tad suprantama, kad soliaristikos gimimą lydėjo tikra minčių — išsigimėlių banga. Ravintzero knygoje buvo šitokios rūšies dvasios peno, nors, reikia atvirai pasakyti, įžangoje jis atsiribojo nuo šito panoptikumo. Jis paprasčiausiai ir visai teisingai galvojo, kad toks rinkinys galės būti vertingas epochos dokumentas tiek istorikui, tiek ir psichologui.
Bertono raportas užėmė knygoje deramą vietą. Jis buvo kelių dalių. Pirmąją sudarė jo labai lakoniško laivo žurnalo kopija.
Nuo keturioliktos ekspedicijos sutartinio laiko valandos ligi šešioliktos keturiasdešimt minučių užrašai buvo trumpi ir negatyvūs.
,,Aukštis 1000 arba 1200, arba 800 metrų, nieko nepastebėta — okeanas tuščias”. Tai kartojosi keletą kartų.
Paskui, 16,40: ,,Kyla raudonas rūkas. Matomumas 700 metrų. Okeanas tuščias.”
17.00: „Rūkas tirštėja, tyla, matomumas 400 metrų, su prošvaistėm. Leidžiuos į 200.”
17.20: „Esu rūke. Aukštis 200. Matomumas 20 — 40 metrų. Tyla. Kylu į 400.”
17.45: „Aukštis 500. Rūko lavina ligi horizonto. Rūke — piltuvo formos kiaurymės, pro kurias prasišviečia okeano paviršius. Kažkas vyksta jose. Mėginu patekti į vieną tokį piltuvą.”
17.52: „Matau lyg kokį sūkurį — išmeta geltonas putas. Jis apsuptas rūko sienos. Aukštis 100. Leidžiuosi į 20.”