Bertonas: Kai nusileidau ligi trisdešimties metrų, išlaikyti aukštį pasidarė sunku, nes toje apskritoje be rūko erdvėje gūsiais pūtė vėjas. Turėjau visą dėmesį sukaupti į vairus ir todėl kurį laiką — gal 10 ar 15 minučių — negalėjau pažvelgti iš kabinos. Todėl nenorom patekau į rūką, mane ten sviedė stiprus vėjo gūsis. Tai nebuvo paprastas rūkas, bet lyg kokia suspensija, atrodo, koloidinė, ji aptraukė man visus langus. Turėjau daug vargo, kol juos nuvaliau. Suspensija buvo labai lipni. Tuo tarpu apsisukimai sumažėjo trisdešimt procentų, nes propeleris nepajėgė įveikti šito ruko pasipriešinimo, ir aš nebegalėjau išlaikyti aukščio. Nusileidau labai žemai ir, bijodamas užkliūti už bangų, paleidau variklius visu greičiu. Mašina išsilaikė tame pačiame aukštyje, bet į viršų nekilo. Turėjau dar keturis raketinių greitintuvų patronus. Nepavartojau jų, galvodamas, kad padėtis gali pablogėti ir tada man jų tikrai prireiks. Propeleriui sukantis visu smarkumu, prasidėjo labai didelė vibracija; numaniau, kad propeleris apsitraukia ta keista suspensija; kėlimo jėgos matuoklė vis teberodė nulį, ir čia aš nieko negalėjau padaryti. Kai tik patekau į rūką, saulės nebemačiau, bet ten, kur ji buvo, rūkas fosforizavo raudonai. Sukiojausi, vildamasis, kad pagaliau man pavyks pakliūti į viena tų rūko neaptrauktų vietų, ir tikrai po kokio pusvalandžio man tas pavyko. Įskridau į laisvą kone visiškai apskritą kelių šimtų metrų skermens erdvę. Jos ribas žymėjo smarkiai kunkuliuojantis rūkas, tarsi kilnojamas stiprių konvekcinių srovių. Todėl stengiausi laikytis kuo arčiausiai ,,skylės” vidurio — ten oras buvo ramiausias. Tada pastebėjau, kad okeano paviršius pasikeitęs. Bangos kone visiškai išnyko, o viršutinis šio skysčio — to, kas sudaro okeaną — sluoksnis pasidarė pusiau permatomas, vietomis drumzlinas, bet drumzlės palengva nyko, ir neilgai trukus paviršius visiškai praskaidrėjo, aš galėjau pro keleto metrų storumo sluoksnį žiūrėti į gilumą. Ten tvenkėsi tarsi koks geltonas dumblas, kuris plonom, statmenom srovelėm kilo aukštyn ir, išplaukęs į paviršių, sublizgėdavo kaip stiklas, imdavo glermėti ir putoti, o paskui sustingdavo; tada jis darėsi panašus ir labai tirštą, prisvilusį cukraus sirupą. Tasai dumblas, ar gleivės, rezgėsi į storus mazgus, kilo panašiais į kalafiorus gauburiais virš okeano ir palengva formavo įvairius pavidalus. Mane ėmė traukti prie rūko sienos, todėl turėjau porą minučių kovoti su šiuo judesiu posūkiais ir vairu, o kai vėl galėjau pažvelgti apačion, išvydau po savim kažką, kas man priminė sodą. Taip, sodą. Mačiau žemaūgius medelius ir gyvatvores, ir takelius, netikras — viskas iš tos pačios substancijos, kuri jau buvo visiškai sustingusi lyg geltonas gipsas. Šitaip viskas atrodė; okeano paviršius smarkiai blizgėjo. Aš nusileidau kuo žemiausiai, kad galėčiau gerai apžiūrėti.
Klausimas: Ar tie medžiai ir kiti augalai, kuriuos matei, buvo su lapais?
Bertono atsakymas: Ne. Tai buvo tik toks bendras pavidalas, tarsi sodo modelis. Na, taip! Modelis. Šitaip atrodė. Modelis, bet, rasi, natūralaus dydžio. Paskui viskas ėmė sproginėti ir lūžinėti, pro plyšius, kurie buvo visiškai juodi, bangomis skverbėsi į paviršių tirštas dumblas ir stingo, dalis varvėjo, o dalis likdavo, ir viskas ėmė vis smarkiau kunkuliuoti, apsidengė puta, ir aš jau daugiau nieko nebemačiau, tik tą putą. Podraug rūkas ėmė spausti mane iš visų pusių, tat padidinau apsisukimus ir pakilau į 300 metrų aukštį.
Klausimas: Ar esi įsitikinęs, jog tai, ką matei, buvo panašu į sodą, o ne į ką kita?
Bertono atsakymas: Taip. Juk aš pastebėjau ten visokių smulkmenų, pavyzdžiui, kad vienoj vietoj stovėjo išrikiuotos kažkokios kvadratinės dėželės. Paskui man dingtelėjo galvoje, kad tai galėjo būti bitynas.
Klausimas: Tau dingtelėjo paskui? Bet ne tada, kai pamatei?
Bertono atsakymas: Ne, nes viskas buvo lyg iš gipso. Mačiau ir kitokių dalykų. Klausimas: Kokių dalykų?
Bertono atsakymas: Tiksliai nepasakysiu, nes nesuspėjau jų gerai apžiūrėti. Man rodėsi, kad po kai kuriais krūmais guli kokie įrankiai. Jie buvo pailgos formos su išsikišusiais dantimis, tarsi gipsiniai mažų sodininkystės mašinų liejiniai. Bet tuo aš nesu visiškai tikras. Visu kitu — taip. Klausimas: Ar nepagalvojai, kad tai haliucinacija? Bertono atsakymas: Ne. Galvojau, kad tai fatamorgana. Kad haliucinacija, negalvojau, nes jaučiausi visai gerai, ir dar todėl, kad niekad kaip gyvas nebuvau ko panašaus matęs. Kai pakilau ligi trijų šimtų metrų, rūkas po manim buvo išakytas, atrodė kaip sūris. Vienos skylelės buvo tuščios ir pro jas mačiau, kaip banguoja okeanas, o kitose kažkas kunkuliavo. Nusileidau į vieną tokią kiaurymę ir iš keturiasdešimties metrų aukščio pamačiau, kad po okeano paviršiumi, bet visiškai negiliai, guli siena, tarsi kokio didžiulio pastato siena; ji aiškiai prasišvietė pro bangas ir joje buvo eilės tolygiai išdėstytų stačiakampių angų, panašių į langus. Man net pasirodė, kad kai kuriuose languose kažkas juda. Bet dabar nesu tuo įsitikinęs. Paskui siena ėmė palengva kilti aukštyn ir išniro iš okeano. Nuo jos ištisais kriokliais varvėjo dumblas ir kažkokie gleimėti padarai, tokie gysloti sutirštėjimai. Staiga ji perlūžo pusiau ir nugrimzdo gilyn taip greit, kad beregint dingo. Aš vėl pavariau mašiną į viršų ir skridau virš pat rūko, kone liesdamas jį važiuokle. Išvydau kitą tuščią piltuvo pavidalo vietą — ji buvo gal keliskart didesnė už pirmąją.
Jau iš tolo pamačiau kažką plaukiojantį. Kadangi daiktas buvo šviesus, kone baltas, man pasirodė, kad tai Fechnerio skafandras, juoba kad jo forma buvo lyg žmogaus. Labai staigiai pasukau mašiną — bijojau, kad galiu praskristi pro tą vietą ir jau nebesurasiu jos. Tada toji figūra lengvai kilstelėjo ir atrodė, tarsi plaukiotų ar stovėtų ligi juosmens bangoje. Skubėjau ir nusileidau taip žemai, jog pajutau, kaip važiuoklė atsitrenkė į kažką minkštą, gal į bangos keterą, nes ji toje vietoje buvo didelė. Tas žmogus, taip, žmogus, buvo be skafandro. Ir vis tiek judėjo.
Klausimas: Ar matei jo veidą?
Bertono atsakymas: Taip.
Klausimas: Kas jis buvo?
Bertono atsakymas: Tai buvo vaikas.
Klausimas: Koks vaikas? Ar buvai jį kada anksčiau matęs?
Bertono atsakymas: Ne. Niekad. Bent neprisimenu. Kai prisiartinau, — mane nuo jo skyrė kokie keturiasdešimt metrų, gal kiek daugiau — pastebėjau, kad čia kažkas ne taip.
Klausimas: Ką nori pasakyti?
Bertono atsakymas: Tuoj paaiškinsiu. Iš pradžių pats nežinojau, kas čia yra, tik vėliau susivokiau: jis buvo nepaprastai didelis. Maža pasakyti — milžiniškas. Jis buvo gal kokių keturių metrų. Gerai pamenu, kad kai trinktelėjau važiuokle į bangą, jo veidas buvo aukštėliau manojo, nors aš sėdėjau kabinoje, taigi buvau kokie trys metrai virš okeano paviršiaus.
Klausimas: Jeigu jis buvo toks didelis, tai iš kur žinojai, kad tai vaikas?
Bertono atsakymas: Nes tai buvo labai mažas vaikas.
Klausimas: Ar nemanai, Bertonai, kad tavo atsakymas nelogiškas?
Bertono atsakymas: Ne. Nėmaž. Todėl, kad aš mačiau jo veidą. Ir kūno proporcijos buvo vaikiškos. Man atrodė, kad tai... kone naujagimis. Ne, perdedu. Jis buvo gal kokių dvejų ar trejų metų. Jo plaukai buvo juodi ir mėlynos akys, didžiulės! Ir buvo nuogas. Visiškai nuogas, it ką tik užgimęs. Jis buvo šlapias, veikiau slidus, taip žvilgėjo jo oda. Tas reginys labai mane paveikė. Jau nebetikėjau jokia fatamorgana. Pernelyg aiškiai mačiau tą vaiką. Jis kilojosi drauge su banga, bet nepriklausomai nuo to dar ir judėjo. Tai buvo šlykštu!
Klausimas: Kodėl? Ką gi jis darė?
Bertono atsakymas: Atrodė, na, kaip kokiame muziejuje, kaip lėlė, bet kaip gyva lėlė. Jis prasižiodavo ir užsičiaupdavo ir darė visokius šlykščius judesius. Taip, nes tai buvo ne jo judesiai.
Klausimas: Kaip tai suprasti?
Bertono atsakymas: Nebuvau priartėjęs prie jo daugiau kaip per keliolika metrų. Dvidešimt metrų gal bus tiksliausias nuotolis. Bet jau esu sakęs, koks jis buvo milžiniškas, ir todėl mačiau jį nepaprastai aiškiai. Jo akys blizgėjo ir išvis jis atrodė kaip gyvas vaikas, tik tie judesiai... tarsi kas būtų bandęs... tarsi kas būtų norėjęs jį išbandyti...
Klausimas: Pasistenk tiksliau paaiškinti, ką tai reiškia...
Bertono atsakymas: Nežinau, ar sugebėsiu. Man taip pasirodė. Intuityviai. Aš negalvojau apie tai. Tie judesiai buvo nenatūralūs.
Klausimas: Ar nori pasakyti, kad, tarkim, rankos judėjo taip, kaip negali judėti žmogaus rankos, kadangi sąnarių judamumas yra ribotas?
Bertono atsakymas: Ne. Visai ne. Tik... Tie judesiai neturėjo jokios prasmės. Kiekvienas judesys juk ką nors reiškia, yra skirtas kam nors...
Klausimas: Taip manai? Naujagimio judesiai gali nieko nereikšti.
Bertono atsakymas: Žinau. Bet naujagimio judesiai yra netvarkingi, nekoordinuoti. Apibendrinti. O anie buvo, a, žinau! Buvo metodiški. Jie vyko paeiliui, grupėmis ir serijomis. Tarsi kas būtų norėjęs ištirti, ką tas vaikas sugeba padaryti rankomis, o ką liemeniu ir burna. Baisiausias buvo veidas — manau todėl, kad veidas labiausiai išraiškus, o anas buvo, kaip... ne, nemoku to pasakyti. Jis buvo gyvas, tačiau tai nebuvo žmogaus veidas. Tai yra, bruožai visai žmogiški, ir akys, ir oda, ir viskas, bet išraiška, mimika — ne.
Klausimas: Ar jis darė grimasas? Ar žinai, kaip atrodo epilepsijos priepuolio ištikto žmogaus veidas?
Bertono atsakymas: Taip. Esu matęs tokį veidą. Suprantu. Ne, čia buvo kas kita. Epilepsijos priepuolyje būna traukuliai ir spazmai, o čia buvo lygūs, ištisai grakštūs judesiai, ar, jei taip galima pasakyti, melodingi. Kitaip apibrėžti nemoku. Veidas taip pat. Veidas negali atrodyti taip, tarsi viena jo pusė būtų linksma, kita liūdna, tarsi viena jo pusė grasintų ar bijotų, o kita — triumfuotų ar panašiai; o to vaiko veidas buvo šitoks. Be to, tie visi judesiai ir mimika vyko nepaprastai greit. Aš buvau ten labai trumpai. Gal dešimtį sekundžių, gal dar mažiau.
Klausimas: Ir nori pasakyti, kad suspėjai viską pamatyti per tokį trumpą laiką? O iš kur žinai, kiek tai truko. Žiūrėjai į laikrodį?
Bertono atsakymas: Ne. Į laikrodį nežiūrėjau, bet aš skraidau nuo šešiolikos metų. Mano profesijoje privaloma numanyti laiką sekundės tikslumu. Tai refleksas. Jis reikalingas nusileidžiant. Pilotas, kuris nesugeba bet kokiom aplinkybėm susiorientuoti, ar koks reiškinys trunka penkias sekundes, ar dešimt, ne ko tevertas. Tas pats pasakytina ir apie stebėjimą. Žmogus metų metus mokosi viską suvokti pačiu trumpiausiu laiku.
Klausimas: Daugiau nieko nematei?
Bertono atsakymas: Mačiau. Bet kitko taip aiškiai neatsimenu. Reikia manyti, dozė man buvo per stipri. Mano smegenys tarsi užsikimšo. Rūkas ėmė kristi, ir turėjau kilti aukštyn. Turėjau, bet neatsimenu, kaip ir kada tai padariau. Pirmąkart gyvenime vos neužsimušiau. Rankos man taip drebėjo, kad negalėjau kaip reikiant nulaikyti vairo. Berods, kažką rėkiau ir šaukiau bazę, nors žinojau, kad nėra ryšio.
Klausimas: Ar bandei tada grįžti?
Bertono atsakymas: Ne. Pakilęs į aukštį, pagalvojau, kad gal kurioje tų skylių yra Fechneris. Žinau, tai skamba absurdiškai. Bet aš taip galvojau. Jeigu dedasi tokie dalykai, — pagalvojau aš, tai gal man pavyks ir Fechnerį surasti. Todėl nutariau nusileisti į tiek skylių, kiek tik bus galima. Bet trečiąkart pamačiau tokį dalyką, jog, pakilęs į viršų, supratau, kad čia ne mano jėgom. Negalėjau. Privalau pasakyti, nors tai jau yra žinoma. Man pasidarė bloga ir aš vėmiau laive. Ligšiol nežinau, ką tai reiškia. Manęs niekad nepykindavo.
Klausimas: Tai buvo apsinuodijimo reiškinys, Bertonai.
Bertono atsakymas. Gali būti. Nežinau. Bet to, ką pamačiau trečiąkart, neišgalvojau, to nepaaiškinsi apsinuodijimu.
Klausimas: Iš kur tu žinai?
Bertono atsakymas: Tai nebuvo haliucinacija. Juk haliucinacija yra tai, ką sukuria mano paties smegenys, taip?
Klausimas: Taip.
Bertono atsakymas: Taigi. O to smegenys negalėjo sukurti. Niekad tuo nepatikėsiu. Jos nesugebėtų šito padaryti.
Klausimas: Verčiau pasakyk, kas tai buvo, gerai?
Bertono atsakymas: Pirmiausia turiu sužinoti, kaip bus traktuojama, ką ligšiol esu pasakęs.
Klausimas: Kokią tai turi reikšmę?
Bertono atsakymas: Man — principinę. Sakiau, kad išvydau tokį dalyką, kurio niekad nepamiršiu. Jeigu komisija pripažins, jog tai, ką pasakiau, yra bent vienu procentu įtikima, vadinasi, reikia pradėti šito okeano tyrinėjimus. Tada pasakysiu viską. O jeigu komisija tars, jog čia tik mano svaičiojimai, nesakysiu nieko.