— Ne. Tai yra, pamačiau, kad tavęs nėra, labai persigandau ir...
— Ir ką?
— Ėmiau tavęs ieškoti, pagalvojau, kad gal esi vonioje... Tik dabar pamačiau, kad užstojanti vonios duris spinta nustumta į šalį.
— O paskui?
— Nubėgau prie durų.
— Ir ką?
— Nepamenu. Kažkas bus atsitikę.
— Kas?
— Nežinau.
— O ką atsimeni? Kas buvo paskui?
— Sėdėjau čia, lovoje.
— O kaip tave atnešiau, neatsimeni?
Ji abejojo. Lūpų kampučiai nusviro, veidas buvo įtemptas.
— Berods... Galbūt... Pati nežinau.
Ji nuleido kojas ant grindų ir atsistojo. Priėjo prie suskaldytų durų.
— Krisai!
Apkabinau ją per pečius. Ji drebėjo. Ūmai atsisuko ir pažvelgė man į akis.
— Krisai,— kuždėjo ji,— Krisai.
— Nurimk.
— Krisai, o jeigu... Krisai, gal aš sergu nuomariu? Nuomaris, dievuliau! Man norėjosi juoktis.
— Ką tu, brangioji. Čia žinai, durys, na, čia tokios durys...
Mudu išėjome iš kambario, išorinės langų sklendės, pratisai girgždėdamos, atsivėrė, parodydamos sėdantį į okeaną saulės diską.
Pasukome į mažą virtuvėlę kitame koridoriaus gale. Šeimininkavome abu su Hare, išgriozdėme visas spinteles ir šaldytuvus. Aš tuoj pastebėjau, kad valgio gaminimas jai ne itin sekasi ir kad ji ne ką daugiau tesugeba, kaip tik atidarinėti konservų skardines, žodžiu, tiek, kiek ir aš. Aš prarijau dviejų tokių skardinių turinį ir išgėriau nebežinau kiek puodukų kavos. Harė irgi valgė, bet taip, kaip kartais valgo vaikai — nenorėdami daryti nemalonumo suaugusiems, netgi ne prisiversdami, o mechaniškai ir abejingai.
Paskui mudu nuėjome į mažą operacinę šalia radijo stoties. Aš turėjau vieną planą. Pasakiau Harei, kad noriu ją dėl viso pikto ištirti, pasodinau į sudedamą fotelį ir paėmiau iš sterilizatoriaus švirkštą bei adatas. Žinojau kone atmintinai, kas kur yra, taip buvome išmuštruoti Žemėje, Stoties kopijoje. Paėmiau jai iš piršto kraujo lašą, padariau tepinėlį, išdžiovinau jį ekshausteryje ir apdulkinau sidabro jonais aukštame vakuume.
Šio darbo konkretumas veikė raminamai. Harė, gulėdama ant sudedamos kėdės pagalvių, dairėsi po prigrūstą aparatų operacinę.
Tylą nutraukė trūkčiojantis vidaus telefono signalas. Pakėliau ragelį.
— Kelvinas,— tariau, nenuleisdamas akių nuo Harės, kuri dabar buvo apatiška, tarsi nukamuota paskutiniųjų valandų pergyvenimų.
— Tu operacinėje? Pagaliau! — išgirdau palengvėjimo atodūsį.
Kalbėjo Snautas. Aš laukiau, prispaudęs prie ausies ragelį.
— Turi „svečią”, a?
— Taip.
— Ir esi užsiėmęs?
— Taip.
— Mažučiai tyrimai, hm?
— O ką? Nori sužaisti šachmatų partiją?
— Liaukis, Kelvinai. Sartorijus nori pasimatyti su tavim. Tai yra, su mumis.
— Tai bent naujiena,— atsakiau nustebęs.— O kaip su...— nutraukiau ir užbaigiau:
— Ar jis vienas?
— Ne. Blogai išsireiškiau. Jis nori pasikalbėti su mumis. Susijungsime visi trys videofonu, tik ekranus pridengsime.
— Ak šitaip? Tai kodėl tiesiai man nepaskambino? Gėdijasi?
— Kažkas panašaus,— neaiškiai burbtelėjo Snautas.— Tai kaip?
— Kaip susitarsim? Na, sakykim, už valandos. Gerai?
— Gerai.
Mačiau jį ekrane, tik jo veidą, ne didesnį už delną. Valandėlę, tyliai zvimbiant laidui, jis akylai žvelgė man į akis. Galiausiai prabilo, kiek dvejodamas:
— Kaip tau sekasi?
— Pakenčiamai. O tau?
— Manau, kad truputį blogiau, negu tau. Ar galėčiau...
— Nori ateiti pas mane? — atspėjau aš. Pažvelgiau pro petį į Harę. Atlošusi galvą ant pagalvės, ji gulėjo, užsidėjusi koją ant kojos ir nesąmoningai, nuobodžiaudama, mėtė sidabrinį bumbulą, karantį ant grandinėlės prie fotelio atramos.
— Neliesk to, girdi? Neliesk! — išgirdau piktą Snauto balsą. Pamačiau ekrane jo profilį. Daugiau nieko nebegirdėjau, jis uždengė ranka mikrofoną, bet mačiau jo krutančias lūpas.