— Taip. Nemyli manęs. Visą laiką tai jaučiu. Tik apsimečiau, kad nepastebiu. Maniau, gal man tik taip atrodo...
Bet ne. Tu elgiesi... kitaip. Nežiūri į mane rimtai. Tai buvo sapnas, tikrai, bet tu mane sapnavai. Bjaurėjaisi. Kodėl? Kodėl?!
Puoliau prieš ją ant kelių, apkabinau kojas.
— Vaikeli...
— Nenoriu, kad taip man sakytum. Nenoriu, girdi? Aš nesu vaikas. Aš...
Ji pratrūko verkti ir sukniubo ant lovos. Aš atsistojau. Iš ventiliacijos angų, tyliai šiušendamas, dvelkė vėsus oras. Man buvo šalta. Užsimečiau maudymosi chalatą, atsisėdau ant lovos ir paliečiau jos petį.
— Hare, paklausyk. Pasakysiu tau vieną dalyką. Pasakysiu tau tiesą...
Ji pasirėmė rankomis ir palengva atsisėdo. Mačiau, kaip po plona jos kaklo oda plaka pulsas. Mano veidas vėl ėmė stingti ir buvo taip šalta, tarsi stovėčiau speige. Galvoje buvo visiška tuštuma.
— Tiesą? — tarė Harė. — Šventas žodis?
Neatsakiau iš karto, mėšlungis suspaudė man gerklę. Tai buvo mūsų sena priesaika. Ištaręs tuos žodžius, nė vienas mudviejų nedrįsdavo ne tik meluoti, bet ir nutylėti ką nors. Buvo laikas, kai mudu kamuodavom kits kitą perdėtu atvirumu, naiviai tikėdami, kad jis mus išgelbės.
— Šventas žodis, — tariau rimtai. — Hare... Ji laukė.
— Tu irgi pasikeitei. Visi keičiamės. Bet aš ne tą norėjau pasakyti. Iš tikrųjų, atrodo... kad dėl mums abiems gerai nežinomos priežasties... negali manęs palikti. Bet tai net ir gerai, nes aš irgi negaliu tavęs...
— Krisai!
Pakėliau ją, susupęs į paklodę. Šlapias nuo ašarų paklodės kampelis gulėjo man ant peties. Vaikščiojau po kambarį ir sūpavau Harę. Ji paglostė man veidą.
— Ne, tu nepasikeitė!. Tai aš, — kuždėjo ji man į ausį. — Man kažkas yra. Gal tas?
Ji žiūrėjo į juodą tuščią stačiakampį vietoj durų, kurių likučius aš išnešiau į sandėlį. „Reiks įtaisyti naujas”, — pagalvojau aš. Pasodinau Harę ant lovos.
— Ar tu kada nors miegi? — paklausiau, stovėdamas prie jos.
— Nežinau.
— Kaip nežinai? Pagalvok, mieloji.
— Tai turbūt nėra tikras miegas. Gal aš sergu? Guliu taip
ir galvoju, ir žinai... Ji sudrebėjo.
— Ką? — paklausiau pakuždom, man trūkčiojo balsas.
— Tai labai keistos mintys. Nežinau, iš kur jos randasi.
— Pavyzdžiui?
„Privalau būti ramus kad ir ką išgirsčiau”, — pagalvojau ir pasiruošiau jos žodžiams it stipriam smūgiui. Ji bejėgiškai papurtė galvą.
— Tai kažkas tokio... aplinkui...
— Nesuprantu? . .
— Tarytum ne tik manyje, bet toliau, taip kažkaip... Nemoku pasakyti. Nėra tokių žodžių...
— Tai tikriausiai sapnai, — tariau, lyg neimdamas jos žodžių į galva, ir lengviau atsidusau. — O dabar užgesinsim šviesą ir ligi ryto neturėsim jokių rūpesčių, o rytą, jei panorėsim, pasiieškosim naujų. Gerai?
Ji paspaudė mygtuką, pasidarė tamsu, aš atsiguliau į ataušusį patalą ir pajutau jos artėjančio kvėpavimo šilumą. Apkabinau ją.
— Stipriau! — sukuždėjo ji. Ir ilgai palaukus: — Krisai?
— Ką?
— Aš myliu tave. Man norėjosi rėkti.
Rytas buvo raudonas. Didžiulis saulės rutulys kabojo žemai virš horizonto. Prie durų slenksčio gulėjo laiškas. Atplėšiau voką. Harė buvo vonioje, girdėjau ją niūniuojant. Kartas nuo karto iškišdavo pro duris aplipusį šlapiais plaukais veidą. Nuėjau prie lango ir perskaičiau:
„Kelvinai, įklimpome. Sartorijus linkęs veikti energingai. Jis tiki, kad jam pavyks destabilizuoti neutronines sistemas. Tyrimams jam reikia tam tikro kiekio plazmos, kaip pirminės F medžiagos. Jis siūlo, kad tu vyktumei į žvalgybą ir paimtumei truputį plazmos į konteinerį. Daryk, kaip pats išmanai, bet pranešk man, ką nutarsi. Aš neturiu savo nuomonės. Man atrodo, kad jau apskritai nieko nebeturiu. Norėčiau, kad taip padarytum tik todėl, jog tai būtų šioks toks žingsnis priekin, bent tariamas. Antraip tektų tik pavydėti G.
Šeškas
P.S. Neik į radijo stotį. Tą dar gali man padaryti. Verčiau paskambink.”
Širdį spaudė, skaitant šį laišką. Dar kartą atsidėjęs jį peržiūrėjau, suplėšiau ir įmečiau į kriauklę. Paskui ėmiau ieškoti kombinezono Harei. Jau vien tai buvo baisu. Visai kaip aną kartą. Bet ji nieko nežinojo, nes nebūtų galėjusi taip apsidžiaugti, kai pasakiau, kad turiu vykti į maža žvalgybą už Stoties ribų, ir prašiau, kad ji mane lydėtų. Mudu papusryčiavome mažoje virtuvėlėje (Harė vėl nurijo tik keletą kąsnių) ir nuėjome į biblioteką.
Prieš vykdydamas tai, ko pageidavo Sartorijus, aš norėjau peržvelgti literatūra, liečiančią neutroninių sistemų ir lauko problemas. Nutariau kontroliuoti jo darbą, nors dar nežinojau, kaip imsiuosi to. Man dingtelėjo, kad šitas kol kas dar neegzistuojantis neutroninis anihiliatorius galėtų išvaduoti Snautą ir Sartorijų, o aš pralaukčiau „operaciją” drauge su Hare kur nors už Stoties, pavyzdžiui, raketoje. Ilgokai kiurksojau prie didelio elektroninio katalogo, užduodamas jam klausimus, į kuriuos jis atsakinėjo arba išmesdamas kartotekines korteles su lakonišku užrašu „bibliografijoje nėra”, arba siūlydavo man leistis į tokias specialių fizikos darbų džiungles, kad nežinojau, nuo ko pradėti. Man kažkodėl nesinorėjo išeiti iš šito didelio, apskrito kambario lygiom sienom, išraižytom kvadratais stalčių su daugybe mikrofilmų ir elektroninių įrašų. Esanti pačiame Stoties centre biblioteka buvo be langų ir labiausiai izoliuota vieta metalinio kiaukuto viduje. Kas žino, gal todėl man joje buvo gera, nors ieškojimai buvo aiškiai nesėkmingi. Vaikštinėjau po erdvią salę, sustojau prie didžiulio ligi pat lubų stelažo, pilno knygų. Tai buvo gan abejotinos vertės knygos, laikomos čia veikiau kaip atminties ir pagarbos duoklė Soliario tyrinėjimų pionieriams. Lentynose gulėjo apie šeši šimtai tomų — visa soliaristikos klasika — pradedant monumentalia, nors gerokai pasenusia devynių tomų Gezės monografija. Aš ėmiau tuos tomus, nuo kurių sunkumo sviro ranka, ir varčiau be didelio susidomėjimo, atsisėdęs ant fotelio atramos. Harė irgi susirado kažkokią knygą — pro jos petį perskaičiau kelias eilutes. Tai buvo viena iš nedaugelio knygų, priklausančių pirmajai ekspedicijai, ar tik kitados ne paties Gezės nuosavybė — „Tarpplanetinis virėjas”... Nieko nepasakiau, matydamas, kaip atsidėjusi Harė studijuoja kulinarinius receptus, pritaikytus rūsčioms kosmonautikos sąlygoms, ir vėl ėmiau sklaidyti pagarbą pelniusią knygą, gulinčią ant mano kelių. „Dešimt Soliario tyrinėjimo metų” buvo išleista „Soliarianos” serijoje nuo ketvirtojo ligi tryliktojo leidinio, o dabartiniai leidiniai jau yra keturženkliai.
Gezė neturėjo didelės fantazijos, tačiau šis bruožas negali pakenkti Soliario tyrinėtojui. Turbūt niekur kitur vaizduotė ir sugebėjimas greit kurti hipotezes nėra toks pragaištingas dalykas. Pagaliau, šioje planetoje viskas įmanoma. Neįtikėtinai skambantys aprašymai žvaigždynų, kuriamų plazmos, yra vis dėlto autentiški, nors nepatikrinami, nes okeanas retai pakartoja savo evoliucijas. Tą, kuris stebi jas pirmąkart, jos ypač apstulbina savo mįslingumu, gigantišku dydžiu; jeigu jos rodytųsi mažesniame plote, kokioje nors baloje, tikriausiai būtų buvusios pripažintos dar viena „gamtos išdaiga”, atsitiktinumo reiškiniu ir aklu jėgų žaismu. Tai, kad vidutinybė ir genialumas yra vienodai bejėgiai prieš nesuskaičiuojamą soliarinių formų įvairovę, irgi nepalengvina bendravimo su gyvo okeano formomis. Gezė nebuvo nei vidutinybė, nei genijus. Jis buvo tik klasifikatorius pedantas, vienas tų, kurių išorinė ramybė slepia neišsenkančią, visą gyvenimą tveriančią darbo aistrą. Jis kur galėdamas vartojo aprašomąją kalbą, o kai pritrūkdavo žodžių, pasigelbėdavo sau, kurdamas naujus, dažnai nevykusius, neatitinkančius aprašomų reiškinių. Beje, jokie terminai neperteikia to, kas dedasi Soliaryje. Jo „kalnamedžiai”, ,,ilgūnai”, „grybainiai”, „mimoidai”, „simetriados” ir „asimetriados”, „stuburainiai”, „greituoliai” skamba baisiai dirbtinai, tačiau duoda šiokį tokį supratimą apie Soliarį net tiems, kurie nieko nėra matę, tik neaiškias fotografijas ir itin netobulus filmus. Be abejo, ir šis sąžiningas klasifikatorius yra ne kartą pasielgęs neapdairiai. Žmogus kuria hipotezes visados, netgi būdamas labai atsargus, netgi visai to nenumanydamas. Gezė manė, kad ,,ilgūnai” yra pagrindinė forma, ir lygino juos su keliskart padidintomis ir ant viena kitos suvirtusiomis jūrų potvynio bangomis žemėje. O kas skaitė pirmąjį jo veikalo leidimą, žino, kad iš pradžių jis ir pavadino tas formas „potvyniais”, įkvėptas geocentrizmo, kuris būtų juokingas, jei nebūtų toks bejėgis. Juk tai yra — jeigu ieškosime palyginimų Žemėje — formacijos, savo dydžiais viršijančios Didįjį Kolorado kanjoną, išmodeliuotos masėje, kuri viršuje turi drebutinių putų konsistenciją (toji puta sustingsta gigantiškais lengvai trupančiais festonais, mezginiais su didžiulėm akutėm ir kai kuriems tyrinėtojams ji net atrodė kaip „skeleto ataugos”) — o gilumoje virsta vis stangresne substancija, lyg įtemptu raumenimi, bet tas raumuo keliolikos metrų gylyje tampa kietesnis už akmenį, nors nepraranda elastingumo. Ant pabaisos keteros tarp įtemptų lyg plėvė sienų, į kurias įsikibę ,,skeletėliai”, nutįsęs per daugelį kilometrų tikrasis „Ilgūnas”, pažiūrėti savarankiškas tvarinys, nelyginant koks didžiulis pitonas, kuris prarijo ištisus kalnus ir dabar virškina juos tylėdamas, kartkarčiais iš lėto suvirpindamas savo suplotą it žuvies kūną. Bet šitaip atrodo „Ilgūnas” tik iš viršaus, iš skrendančios mašinos. O jeigu priartėji prie jo tiek, kad abi „tarpeklio sienos” iškyla per šimtus metrų virš lėktuvo, „pitono kūnas” pasirodo esąs ligi pat horizonto nutįsusi erdvė, judanti tokiu svaiginamu greičiu, jog atrodo lyg koks išpampęs cilindras. Iš pradžių atrodo tarsi suktųsi slidi pilkai žalsva masė, nuo kurios kauburių atsimuša stiprūs saulės blyksniai, bet kai mašina pakimba ties pačiu paviršium (o slepiančio savyje „ilgūną” tarpeklio kraštai tada pavirsta lyg kokiom viršukalnėm abipus geologinės rėvos), matyti, kad judesys yra kur kas komplikuotesnis. Jis daro koncentriškus apsisukimus, jame kryžiuojasi tamsesnės srovės, tarpais viršutinis „apsiaustas” pavirsta veidrodiniu paviršium, atspindinčiu dangų ir debesis, kurį su trenksmu perskrodžia sumaišyto su dujomis, pusiau skysto minkštimo erupcijos. Palengva imi suprasti, kad čia, po tavimi, yra jėgų veikimo centras, kuris palaiko praskėstus į šalis, iškilusius ligi padangės tingiai besikristalizuojančių drebučių šlaitus. Bet to, kas regima akiai, mokslas nenori taip lengvai pripažinti. Kiek jau metų vyko atkaklios diskusijos, kas gi iš tikrųjų dedasi gelmėse „ilgūnų”, kurių milijonai skrodžia gyvojo okeano platybes. Buvo manoma, kad tai kažkokie okeano organai, kad juose vyksta medžiagų apykaita, alsavimo procesai, maitinimo substancijų transportavimas ir tik pridulkėjusios bibliotekos žino, kas dar. Kiekvieną hipotezę galiausiai pavykdavo sugriauti tūkstančiais kruopščių, o kartais ir pavojingų tyrinėjimų. Ir visa tai liečia vien „ilgūnus”, pačią paprasčiausią, pastoviausią formą, nes jų egzistavimas skaičiuojamas savaitėmis.
Sudėtingesnė, keistesnė ir kelianti smarkiausią žiūrinčiojo pasipriešinimą (aišku, instinktyvų) forma yra mimoidai. Galima neperdedant pasakyti, kad Gezė pamilo juos ir jų tyrinėjimui, aprašinėjimui bei esmės aiškinimui atsidavė iki galo. Pavadinimu jis stengėsi perteikti tai, kas juose yra labiausiai įsidėmėtina žmogui: tam tikrą polinkį sekti juos supančias formas, visvien, ar jos būtų arti, ar toli.
Vieną dieną giliai po okeano paviršiumi pradeda tamsėti plokščias platus ratas apspurusiais pakraščiais ir tarsi derva aplietu paviršium. Po keliolikos valandų jis ima plaišioti, vis labiau skaidosi ir podraug veržiasi aukštyn, į paviršių. Stebėtojas galėtų prisiekti, kad po juo vyksta arši kova, kadangi iš visų pusių lekia it kokios perkreiptos lūpos, it gyvi raumenuoti užsiveriantys krateriai, nesibaigiančios virtinės žiedinių bangų virsta ant išskydusios gilumoje juodos svirduliuojančios pamėklės ir, stojusios piestu, griūva žemyn. Kiekvieną tokį šimtų tūkstančių tonų plazmos garmėjimą lydi kelias sekundes trunkantis lipnus, norėtųsi pasakyti, čiaukšnojantis trenksmas. Čia viskas vyksta gigantišku mastu. Tamsi pabaisa nustumiama gilumon, kiekvienas sekantis smūgis tarsi suploja ją ir suskaldo, nuo pavienių plakų, nukarusių it šlapi sparnai, atsiskiria pailgos kekės, jos susiaurėja ir pavirsta nelyginant ilgais karolių vėriniais, susilydo ir plaukia į viršų, tempdamos paskui save tarytum priaugusį prie jų suskaidytą embrioną. O tuo tarpu iš viršaus be paliovos į vis labiau gilėjančią įdubą krinta nauji bangų žiedai. Toksai žaidimas trunka kartais dieną, kartais mėnesį. Kitą kartą tuo viskas ir baigiasi. Sąžiningasis Gezė pavadino šį variantą „neišnešiotu mimoidu”, tarsi būtų tikrai žinojęs, kad galutinis kiekvienos tokios kataklizmos tikslas yra „subrendęs mimoidas”, atseit, toji polipo formos šviesių ataugų kolonija (paprastai didesnė už miestą Žemėje), kurios paskirtis yra pamėgdžioti aplinkos formas... Aišku, tuoj atsirado ir kitas soliarininkas, pavarde Ivensas, kuris pripažino šią paskutinę fazę degeneracine, išsigimimu, mirimu, o aibę sukurtų formų — akivaizdžiai pasireiškusiu atsiskyrusių dalių išsivadavimu iš „motinos” valdžios.
Tačiau Gezė, kuris, aprašinėdamas visus kitus Soliario darinius, yra atsargus it skruzdė, ropojanti užšalusiu kriokliu, ir niekad nenukrypsta nuo vienodos, sausos frazės, šiuo atveju taip buvo įsitikinęs savo teisumu, kad net sistematizavo atskiras mimoido formavimosi fazes pagal didėjančio tobulumo laipsnį.
Iš aukštai stebimas mimoidas atrodo panašus į miestą, tačiau tai yra iliuzija, kurią sukelia kokios nors analogijos su mums pažįstamais reiškiniais ieškojimas. Kai dangus būna giedras, visas daugiaaukštes ataugas ir jų viršutines pakopas gaubia įšilusio oro sluoksnis, ir tada atrodo, kad visos ir taip jau sunkiai apibrėžiamos formos siūbuoja bei linguoja. Pirmasis slenkantis žydryne debesis (sakau taip iš papratimo, nes toji „žydrynė” būna ruda raudonąją dieną ir akinamai balta žydrąją dieną) tuojau pat sukelia reakciją. Prasideda staigus skaidymasis. Į viršų išmetama kone visiškai atsiskyrusi nuo pamato tąsi išsipūtusi panaši į kalafiorą plėvė, kuri beregint ima blykšti ir po kelių minučių kuo tiksliausiai imituoja kamuolinį debesį. Tas milžiniškas darinys meta raudonoką šešėlį, vienos mimoidų viršūnės užleidžia vietą kitoms, šis judėjimas visad vyksta priešinga tikrųjų debesų judėjimo kryptim. Manau, jog Gezė būtų leidęs nukirsti sau ranką, kad galėtų sužinoti, kodėl taip dedasi. Bet tokie „vieniši” mimoido produktai yra niekas, palyginus su gaivalinga veikla, kokią jis parodo „suerzintas” formų ir daiktų, kurie atsiranda virš jo ateivių iš Žemės valia.
Atkuriama viskas, kas yra ne toliau kaip už aštuonių—devynių mylių. Dažniausiai mimoidas produkuoja padidintus atvaizdus, kartais sudarkydamas juos ir paversdamas karikatūromis ar groteskiškai supaprastindamas, ypač mašinas. Aišku, medžiaga visad būna ta pati greit blykštanti masė. Išmesta į viršų, ji, užuot nukritusi, pakimba ore, sujungta lengvai plyštančiom bambagyslėm su pamatu, kuriuo slenka iš lėto ir, susitraukdama, trumpėdama arba išsipūsdama, plastiškai formuojasi įmantriausiomis konstrukcijomis. Lėktuvą, santvarą ar stiebą mimoidas sukuria vienodai greit. Jis nereaguoja tik į pačius žmones, tikriau tariant, į jokias gyvas būtybes, taip pat ir į augalus, nes ir juos nenuilstami tyrinėtojai atgabeno į Soliarį eksperimentiniais tikslais. O manekenas, lėlė, šuns ar medžio statulėlė, išskaptuota iš bet kokios medžiagos, būna tučtuojau nukopijuojami.
Ta proga, reikia, deja, pasakyti, kad tas mimoido „paklusnumas” tyrinėtojų norams kartais prapuola. Ir labiausiai subrendęs mimoidas turi tokių „tingių dienų”, kada pulsuoja tik labai iš lėto. Beje, tas pulsavimas visiškai nepastebimas akiai, jo ritmas, atskira „pulso” fazė trunka virš dviejų valandų ir reikia specialaus filmavimo, kad tas pulsavimas būtų užfiksuotas.
Tokiais periodais mimoidą, ypač seną, labai lengva aplankyti, nes tiek panarintas į okeaną atsparinis diskas, tiek ir virš jo iškilusios formos teikia pakankamai tvirtą atramą kojai. Galima, aišku, pabuvoti mimoido gelmėse ir jo „darbo” dienomis, bet tada matomumas lygus nuliui, kadangi išpampusios formas kopijuojančios masės ataugos be paliovos beria purią balzganą it smulkus sniegas koloidinę suspensiją, paliekančią nuosėdas. Beje, tų formų net neįmanoma iš arti aprėpti dėl milžiniško sulig kalnais dydžio. Be to, „dirbančio” mimoido pamatas pasidaro klampus nuo koloidinio sniego, kuris tik po keliolikos valandų pavirsta kieta keliskart lengvesne už pemzą pluta. Pagaliau be reikalingų prietaisų galima lengvai paklysti tarp didžiulių konstrukcijų, panašių lyg į persimetusias kolonas, lyg į pusiau skystus geizerius, gali paklysti netgi skaisčiai šviečiant saulei, kadangi jos spinduliai nepajėgia pramušti suspensijos dangos, kurią „pseudoeksplozijos” be paliovos išmeta į atmosferą.
Mimoido stebėjimas laimingosiomis dienomis (tiksliau tariant, tai yra laimingosios virš jo esančio tyrinėtojo dienos), gali būti neišdildomų įspūdžių šaltinis. Mimoidas turi savo „kūrybinių skrydžių”, kai prasideda kažkokia priešgamtiška hiperprodukcija. Tada jis kuria arba savus išorinių formų variantus, arba jų komplikuotus atvaizdus, arba net „formalius tęsinius”, ir gali šitaip žaisti valandų valandas, didžiam dailininko abstrakcionisto džiaugsmui ir didžiam sielvartui mokslininko, kuris veltui stengiasi bent kiek suprasti vykstančius procesus. Kartais mimoido veikloje pasireiškia tiesiog vaikiško primityvumo bruožų, kartais pasitaiko „barokinių nukrypimų”, tada viskas, ką jis kuria, yra paženklinta paaštrėjusios dramblialigės. Ypač dažnai seni mimoidai kuria figūras, galinčias sukelti nuoširdų juoką. Aš, tiesą sakant, niekad iš jų nesijuokiau, mane per daug šokiruoja reginio paslaptingumas.
Suprantama, kad pirmaisiais tyrinėjimų metais mokslininkai įniko į mimoidus, laikydami juos išsvajotais Soliario okeano centrais, vietomis, kur įvyks trokštamas dviejų civilizacijų kontaktas. Tačiau labai greit paaiškėjo, kad apie jokį kontaktą negali būti nė kalbos, nes viskas prasideda ir baigiasi formų imitavimu, kuris niekur toliau nebeveda.