— Ne, ne, ne,— tankiai šūkčiojo ji su kiekvienu oro iškvėpimu, ir atrodė, kad kiekvienas bus paskutinis. Bet traukuliai pasikartojo dar sykį, ir ji vėl ėmė blaškytis mano rankose, trumpom pertraukėlėm įtraukdama orą su tokiom pastangom, kad net visi šonkauliai iššokdavo. Paskiau vokai pusiau pridengė jos atviras nereginčias akis. Ji visa nustėro. Maniau, kad tai jau galas. Net nebandžiau šluostyti rausvų putų nuo jos lūpų, stovėjau pasilenkęs, ausyse gaudė lyg koks tolimas didžiulis varpas, ir aš laukiau jos paskutinio atodūsio, kad galėčiau kristi ant žemės, bet ji tebealsavo, beveik nebešvokštė, vis tyliau, o krūties spenelis, kuris kone visai liovėsi virpėjęs, ėmė judėti plakančios širdies ritmu. Aš stovėjau susikūprinęs; jos veidas ėmė rausti. Dar nieko nesupratau. Tik abu mano delnai sudrėko ir atrodė, jog kurstu, jog kažkas minkštas, elastingas užkimšo man ausis, tačiau vis tebegirdėjau tą gaudžiantį varpą, dabar duslų, tarsi būtų įskilusi jo šerdis.
Ji atsimerkė, ir mudviejų akys susitiko.
,,Hare”,— norėjau ištarti, bet man atrodė, kad neturiu lūpų, veidas buvo it negyva sunki kaukė, ir aš tegalėjau žiūrėti.
Ji apžvelgė kambarį, jos galva sukrutėjo. Buvo visiškai tylu. Už manęs, lyg kokiame kitame tolimame pasaulyje, iš neprisukto čiaupo vienodai lašnojo vanduo. Harė kilstelėjo ant alkūnės. Atsisėdo. Aš žengiau atatupstas. Ji žiūrėjo į mane.
— Ką,— tarė ji,— ką?.. Ne... pasisekė? Kodėl?.. Ko tu taip žiūri?..
Ir ūmai klaikiai suriko:
— Ko taip žiūri!!!
Vėl pasidarė tylu. Ji pažvelgė į savo rankas. Pakrutino pirštus.
— Čia aš? . .— pasakė.
— Hare...— suvapėjau be kvapo, vien lūpom. Ji pakėlė galvą.
— Harė?..— pakartojo ji, palengva nuslinko ant grindų ir atsistojo. Ji susvyravo, atsitiesė, žengė keletą žingsnių. Visa tai darė it kokiam transe, žiūrėjo į mane tarsi nematydama.
— Harė?—palengva pakartojo ji.— Bet... aš... nesu Harė. O kas —aš?.. Harė? O tu, tu?!
Ūmai jos akys išsiplėtė, sublizgo ir begalinio nustebimo atspindys nušvietė jos veidą.
— Gal tu irgi? Krisai! Gal tu irgi?!
Aš tylėjau, prisišliejęs pečiais prie spintos, ten, kur buvau nublokštas baimės.
Jos rankos nusviro.
— Ne,— tarė ji.— Ne, nes tu bijai. Bet klausyk, aš jau nebegaliu. Negalima šitaip. Aš nieko nežinojau. Aš ir dabar, aš vis dar nieko nesuprantu. Juk to negali būti? Aš,— ji spaudė prie krūtinės sugniaužtas nubalusias rankas,— nieko nežinau, tik... tik vien, kad aš Harė! Gal manai, kad aš apsimetu? Neapsimetu, šventas žodis, neapsimetu.
Paskutiniai žodžiai perėjo į aimaną. Raudodama ji krito ant grindų, tas riksmas lyg sudaužė kažką manyje, vienu šuoliu puoliau prie jos, pagriebiau į glėbį, ji gynėsi, stūmė mane, kūkčiodama be ašarų, šaukdama:
— Leisk! Leisk! Tu bjauriesi!? Žinau! Nenoriu taip! Nenoriu! Juk matai, pats matai, kad čia ne aš, ne aš, ne aš...
— Nutilk!—surikau, purtydamas ją.
Mudu abu šaukėme it paklaikę, klūpodami prieš kits kitą. Harės galva maskatavo, atsidauždama man į petį, aš visom jėgom spaudžiau ją prie savęs. Vanduo vienodai lašėjo iš čiaupo.
— Krisai...— suvebleno Harė, įrėmusi galvą man į petį,— pasakyk, ką turiu daryti, kad manęs nebūtų, Krisai...
— Liaukis!—sušukau aš.
Ji pakėlė galvą. Atidžiai žvelgė į mane.
— Kaip?.. Tu irgi nežinai? Nieko negalima padaryti? Nieko?
— Hare... pasigailėk...
— Norėjau... juk matei. Ne. Ne. Leisk, nenoriu, kad mane liestumei. Tau bjauru!
— Netiesa.
— Meluoji! Tau turi būti bjauru. Aš... aš pati... irgi. Jei galėčiau. Jei tik galėčiau...
— Nusižudytumei?
— Taip.
— O aš nenoriu, supranti? Nenoriu, kad nusižudytumei. Noriu, kad būtum čia, su manim, ir nieko kito man nereikia F.
Didžiulės pilkos akys ryte rijo mane.
— Kaip tu meluoji...— tyliai tyliai tarė ji.
Aš paleidau ją ir atsistojau. Ji atsisėdo ant grindų.
— Sakyk, ką turiu daryti, kad patikėtum, jog sakau tai, ką galvoju? Kad tai tiesa. Kad kitos nėra.
— Tu negali sakyti tiesos. Aš nesu Harė.
— O kas esi?
Ji ilgai tylėjo. Jos smakras keliskart virptelėjo, paskui ji nuleido galvą ir sukuždėjo:
— Harė... bet... bet žinau, kad tai netiesa. Ne mane... mylėjai ten, seniau...
— Taip,— atsakiau aš,— to, kas buvo, nebėra. Mirė. Bet čia aš tave myliu. Supranti?
Ji papurtė galva.
— Tu geras. Nemanyk, jog nemoku įvertinti to, ką esi padaręs. Darei viską gerai, kaip mokėdamas. Bet čia nieko negalima padėti. Kai prieš tris dienas sėdėjau anksti rytą prie tavo lovos, laukdama, kol pabusi, aš nieko nežinojau. Man atrodo, tarsi tai būtų buvę labai labai seniai. Aš elgiausi lyg būdama ne pilno proto. Galvoje man buvo nelyginant kokia migla. Neprisiminiau, kas yra buvę anksčiau, o kas vėliau, ir niekuo nesistebėjau, sakytum, būčiau po narkozės ar po ilgos ligos. Ir net galvojau, kad gal sergu, tik tu nenori man to pasakyti. Bet paskui daugelis dalykų privertė mane susimąstyti. Žinai, kokie tie dalykai. Jau po ano tavo pasikalbėjimo ten, bibliotekoje, su tuo, kaip jis, su Snautu man ėmė kažkas aiškėti. O kadangi tu nenorėjai man nieko pasakyti, atsikėliau naktį ir paleidau tą magnetofoną. Pamelavau tau tą vienintelį kartą, aš jį paskui paslėpiau, Krisai. Tas, kuris kalbėjo, kaip jis vadinosi?
— Gibarianas.
— Taip, Gibarianas. Tada jau viską sužinojau, nors tiesą sakant, ir dabar nieko nesuprantu. Vieno dalyko nežinojau, kad aš negaliu... kad aš nesu... kad tas taip baigsis... be galo. To jis nesakė. O gal ir sakė, bet tu nubudai, ir aš išjungiau magnetofoną. Tačiau ir taip jau išgirdau pakankamai, kad sužinočiau, jog nesu žmogus, tik instrumentas.
— Ką tu kalbi?
— Taip. Ištyrimui tavo reakcijų ar kažko panašaus. Kiekvienas jūsų turi tokį... tokią kaip aš. Tai yra paremta prisiminimais arba vaizduote, prislopinta. Kažkas panašaus. Bet tu pats viską geriau už mane žinai. Jis kalbėjo tokius baisius, neįtikimus dalykus, ir aš turbūt nebūčiau patikėjusi, jei viskas nebūtų sutapę.
— Kas sutapę?
— Na, kad man nereikalingas miegas ir kad vis turiu būti prie tavęs. Dar vakar ryte galvojau, kad tu manęs neapkenti, ir todėl buvau nelaiminga. Dieve, kokia kvaila buvau! Bet pasakyk, pats pasakyk, argi aš galėjau įsivaizduoti! Juk jis nejautė neapykantos tai savajai, o kaip apie ją kalbėjo! Tik tada supratau, jog ką tik daryčiau, bus visvien, nes ar noriu, ar ne, tau tai bus kankynė. Ir net dar blogiau, nes kankinimo įrankiai yra negyvi ir nekalti, kaip akmuo, kuris gali kristi ir užmušti. O kad įrankis galėtų linkėti gero ir mylėti, šito negalėjau įsivaizduoti. Norėčiau tau papasakoti bent tai, kas man darėsi tada, paskui, kai supratau, kai klausiausi tos juostos. Gal bent iš to turėtumei kokios naudos. Net bandžiau užrašyti...