126658.fb2 Soliaris - читать онлайн бесплатно полную версию книги . Страница 29

Soliaris - читать онлайн бесплатно полную версию книги . Страница 29

— Manai, kad tai įmanoma? — ji išplėtė akis.

— O kodėl ne? Pagaliau nesu čia pririštas... Beje, tai priklausys ir nuo to, ką nutarsiu su Snautu. Kaip tau atrodo, ar ilgai pajėgsi būti viena?

— Tai priklauso... — tarė ji palengva ir nuleido galvą. — Jei girdėsiu tavo balsą, tai gal ištversiu.

— Būtų geriau, kad negirdėtumei, ką mudu kalbėsime. Ne todėl, kad turėčiau ką slėpti nuo tavęs, bet nežinau, negaliu žinoti, ką pasakys Snautas.

— Nereikia. Suprantu. Gerai. Aš atsistosiu taip, kad girdėčiau tik tavo balsą. To man užteks.

— Tai aš dabar paskambinsiu jam iš laboratorijos. Duris paliksiu atdaras.

Ji linktelėjo galvą.

Aš išėjau pro raudonos šviesos sieną į koridorių — kontrastas buvo toks didelis, kad koridorius man pasirodė kone juodas, nors ir degė lempos. Mažosios laboratorijos durys buvo atdaros. Blizgančios Diuavaro termoso šukės, gulinčios ant grindų po dideliais skysto deguonies rezervuarais, buvo paskutinis nakties įvykių pėdsakas. Kai nuėmiau ragelį ir susukau radijo stoties numerį, mažas ekranas nušvito. Paskui melzgana šviesos plėvė, tarsi aptraukusi iš vidaus matinį stiklą, plyšo, ir Snautas, šonu pasilenkęs per aukšto fotelio atramą, pažvelgė man tiesiai į akis.

— Sveikas, — tarė jis.

— Perskaičiau raštelį. Norėčiau su tavim pasikalbėti. Ar galiu ateiti?

— Gali. Dabar?

— Taip.

— Prašom. Ateisi su... ne vienas?

— Vienas.

Jo rudai įdegęs su giliom skersinėm raukšlėm kaktoje veidas, pakreiptas į šoną išgaubtame stikle (jis buvo panašus į keistą akvariume gyvenančią žuvį, žiūrinčią pro stiklinę sienelę) įgavo dviprasmišką išraišką.

— Na, na, — tarė jis.— Tai laukiu.

— Eime, mieloji, — tariau aš ne itin natūraliai žvaliu balsu, įeidamas į kabiną pro raudonus šviesos pluoštus, už kurių mačiau šmėžuojantį Harės siluetą.

Man užkando žadą. Ji sėdėjo, įsigūžusi į fotelį, perkišusi alkūnes per atramas. Ar per vėlai išgirdo mano žingsnius, ar negalėjo greit atpalaiduoti to baisaus gniaužto ir atgauti normalią pozą, bet mačiau ją kokią sekundę besigalynėjančią, sutelkusią tą nesuprantamą jėgą, kuri slypėjo joje, ir širdį man suspaudė pasiutęs persipynęs su gailesčiu pyktis. Mudu tylėdami nuėjome ilgu koridorium pro jo sekcijas, išklotas spalvota emale, kuri pagal architektų intenciją turėjo paįvairinti gyvenimą šiame šarvų kiaukute. Jau iš tolo pamačiau praviras radijo stoties duris. Pro jas į koridorių krito ilgas raudonos šviesos ruožas, nes ir čia įsigavo saulė. Pažvelgiau į Harę, kuri nė nesistengė nusišypsoti. Mačiau, kaip ji visą kelią susikaupusi ruošiasi kovai su pačia savim. Įtampa jau dabar pakeitė jos veidą, jis išblyško ir tarsi sumažėjo. Per keliolika žingsnių nuo durų Harė sustojo, aš atsisukau į ją, ji pirštų galiukais stumtelėjo mane, kad eičiau, ir akies mirksniu mano planai, Snautas, eksperimentas, visa Stotis, viskas pasirodė man nieko verta, palyginus su ta kančia, kuri jos čia laukė. Pasijutau esąs budelis ir jau buvau begrįžtąs, bet plačią atsimušusią koridoriaus sienoje šviesos juostą uždengė žmogaus šešėlis. Paspartinęs žingsnį, įėjau kabinon. Snautas stovėjo prie pat slenksčio, tarsi būtų ėjęs manęs sutikti. Raudona saulė liepsnojo tiesiog jam už nugaros, ir rodėsi, kad iš jo žilų plaukų sklinda purpurinis švytėjimas. Gerą valandėlę žiūrėjome į kits kitą, žodžio nepratardami. Jis tarsi tyrinėjo mano veidą. Šviesos apakintas, aš nemačiau jo akių. Apėjau jį ir atsistojau prie aukšto pulto, iš kurio kyšojo lankstūs mikrofonų stiebai. Jis iš lėto pasisuko, ramiai stebėdamas mane, savo įpratimu lengvai perkreipęs lūpas, ir toji grimasa, beveik nesikeisdama, kartais reiškė šypseną, o kartais nuovargį. Nenuleisdamas nuo manęs akių, Snautas priėjo prie metalinės spintos per visą sieną, kurios abiejose pusėse kūpsojo tarsi paskubom bet kaip suverstos šūsnys atsarginių radijo dalių, termoakumuliatorių ir įrankių, prisitraukė ten kėdę ir atsisėdo, nugara atsirėmęs į emaliuotas duris.

Mudu vis tebetylėjome, ir tai atrodė, šiaip ar taip, keista. Aš klausiausi, koncentruodamas dėmesį į tylą koridoriuje, kur buvo pasilikusi Harė, bet ten nesigirdėjo nė mažiausio krebždesio.

— Kada būsite pasiruošę?—paklausiau aš.

— Galėtume pradėti kad ir šiandien, tik įrašas dar sutrukdys.

— Įrašas? Turi galvoj encefalogramą?

— Na taip, juk tu sutikai. O ką?—tarė jis netvirtu balsu.

— Ne, nieko.

— Tai ką pasakysi?— atsiliepė Snautas, kai mudu vėl gerokai patylėjome.

— Jinai jau žino... apie save,— tariau tyliau, kone pakuždom.

Snautas kilstelėjo antakius.

— Taip?

Man pasirodė, kad jis nebuvo labai nustebintas. Tai kam apsimetinėja? Bemat man dingo noras kalbėti, bet suėmiau save į rankas. „Tebūnie tai lojalumas,— pagalvojau,— jeigu jau nieko daugiau.”

— Ji pradėjo nutuokti, atrodo, nuo mūsų pasikalbėjimo bibliotekoje, stebėjo mane, viską dėjosi galvon, paskui rado Gibariano magnetofoną ir išklausė juostą...

Jis nepakeitė pozos, vis tebesėdėjo, atsirėmęs į spintą, bet jo akys žybtelėjo. Aš, stovėdamas prie pulto, mačiau praviras duris į koridorių. Ėmiau kalbėti dar tyliau:

— Šiąnakt, man miegant, ji bandė nusižudyti. Skystomis dujomis...

Kažkas sučežėjo, tarsi popieriaus lapai skersvėjyje...

Aš nustėrau, klausydamasis, kas dedasi koridoriuje, tačiau šnaresys sklido iš arčiau. Suskrebeno nelyginant pelė... Pelė! Nesąmonė. Čia nebuvo jokių pelių. Dirstelėjau iš padilbų į sėdintįjį.

— Klausau,— tarė jis ramiai.

— Aišku, jai nepasisekė... šiaip ar taip, ji žino, kas ji yra.

— Kodėl man tai sakai?— staiga paklausė jis. Aš iškart nesumojau, ką atsakyti.

— Noriu, kad orientuotumeis... kad žinotumei, kaip yra,— bambtelėjau.

— Aš įspėjau tave.

— Nori pasakyti, kad žinojai...— nejučia pakėliau balsą.

— Ne. Be abejo, ne. Bet aiškinau tau, kaip čia yra. Kiekvienas „svečias”, kai pasirodo, yra kone fantomas, jis teturi chaotišką kratinį atsiminimų ir reginių, pasisemtų iš savojo... Adomo... o šiaip jis tuščias. Kuo ilgiau jis čia būna su tavim, tuo labiau sužmogėja. Ir darosi savarankiškesnis, žinoma, ligi tam tikrų ribų. Todėl, kuo ilgiau tai tęsiasi, tuo sunkiau...

Jis nebaigė. Pažvelgė į mane iš padilbų ir leptelėjo tarsi tarp kitko:

— Ji žino viską?

— Taip, juk sakiau tau.

— Viską? Ir tai, kad jau yra čia kartą buvusi ir kad tu...

— Ne!

Jis šyptelėjo.

— Kelvinai, klausyk, jeigu jau ligi to priėjom... ką ketini daryti? Palikti Stotį?

— Taip.

— Su ja?