Jis tylėjo, tarsi galvodamas, ką atsakyti, bet jo tylėjime buvo dar kažkas... kas? Vėlei tas neaiškus šnaresys čia pat, sakytum už plonos sienelės. Jis sujudėjo krėsle.
— Puiku, — tarė jis. — Ko taip žiūri? Manei, kad stosiu tau skersai kelio? Darysi kaip tinkamas, mielasis. Nieko sau būtų, jeigu mes, priedo prie visko, dar griebtumės prievartos. Neketinu tavęs įtikinėti, tik pasakysiu: stengiesi nežmoniškoje situacijoje elgtis kaip žmogus. Gal tai ir gražu, tačiau be naudos. Galop ir tuo grožiu abejoju. Argi kvailystė gali būti graži? Bet ne tai svarbu. Tu atsisakai tolesnių eksperimentų, nori pasitraukti, pasiėmęs ją. Taip?
— Taip.
— Bet čia irgi... eksperimentas. Nemanai?
— Kaip tu tai supranti? Ar ji... galės?.. Jeigu drauge su manim, tai nematau...
Aš kalbėjau vis lėčiau, paskui nutilau. Snautas atsiduso.
— Mes visi čia griebiamės stručio politikos, Kelvinai, tačiau bent žinome tai ir nesistengiame dėtis tauriais.
— Aš niekuo nesidedu.
— Gerai, nenorėjau tavęs įžeisti. Atsiimu, ką pasakiau apie taurumą, bet stručio politika lieka galioti. Tu vykdai ją ypatingai pavojinga forma. Apgaudinėji ir save, ir ją, ir vėl save.
Tu žinai sudarytos iš neutroninių medžiagų sistemos stabilizacijos sąlygas?
— Ne. Ir tu nežinai. To niekas nežino.
— Be abejo. Tačiau mes žinome, kad tokia sistema yra nepatvari ir gali egzistuoti tik esant nepaliaujamam energijos antplūdžiui. Man paaiškino Sartorijus. Tą energiją kuria sūkurinis stabilizacijos laukas. Taigi: ar šis laukas veikia ,,svečią” iš išorės? O gal šio lauko šaltinis yra jo kūne? Supranti skirtumą?
— Taip,—atsakiau iš lėto.—Jeigu jis išorinis, tai jinai, tai... tokia...
— Tai nutolusi nuo Soliario, tokia sistema suirs,— baigė jis už mane.—To numatyti negalima, bet juk tu esi padaręs eksperimentą. Toji raketa, kurią paleidai... ji vis tebesisuka, žinai. Atspėjamu laiku aš net apskaičiavau jos judėjimo duomenis. Tu gali nuskristi, išeiti į orbitą, prisiartinti ir patikrinti, kas atsitiko... keleivei...
— Pasiutai! — sušvokščiau aš.
— Manai? Na... o kad taip... prisitraukus ją čia... tą raketėlę? Taip galima padaryti. Ji yra valdoma distanciniu būdu. Išvesim ją iš orbitos ir...
— Liaukis!
— Irgi ne? Ką gi, yra dar vienas būdas, labai paprastas. Jai net nereikės nusileisti Stotyje. Kam? Tegu sau sukasi. Susijungsime su ja per radiją: jeigu ji gyva, tai atsilieps ir...
— Bet... betgi ten jau seniai nebėra deguonies! —pralemenau aš.
— O gal ji išsiverčia be deguonies. Na, pabandysiu?
— Snautai... Snautai...
— Kelvinai... Kelvinai...—piktai pamėgdžiojo jis.— Pagalvok, kas tu per žmogus? Ką nori padaryti laimingą? Ką išgelbėti? Save? Ją? Kurią? Šitą ar aną? Abiem jau pritrukai drąsos? Pats matai, kur tai veda! Sakau tau paskutinį kartą. Čia yra situacija, kuriai negalima taikyti moralės normų.
Ūmai išgirdau tą patį krebždesį, kaip pirmiau, tarsi kas nagais draskytų sieną. Nežinau, kodėl mane apėmė kažkoks pasyvus, valkšnus abejingumas. Tarsi būčiau į visą šią situaciją, į mudu abu žiūrėjęs iš didelio nuotolio pro apsuktą žiūroną: smulku, truputį juokinga, nelabai svarbu.
— Na gerai,— tariau aš.— O ką, tavo manymu, turėčiau daryti? Pašalinti ją? Ryt ateis tokia pat, tiesa? Ir dar kartą? Ir taip kasdien? Kiek kartų? Kam? Kas man iš to? O tau? Sartorijui? Stočiai?
— Ne, pirmiau tu man atsakyk. Išskrisi su ja, ir, sakykim, būsi liudininkas šitokios permainos. Po poros minučių pamatysi...
— Na, ką?— tariau kandžiai.— Pabaisą? Demoną, ką?
— Ne. Paprastą, paprasčiausią agoniją. Tu jau iš tiesų patikėjai jų nemirtingumu. Sakau, kad jie žūna... Ką tada darysi? Grįši... rezervo?
— Liaukis!!!—gniauždamas kumštį, riktelėjau aš.
Jis žiūrėjo į mane su atlaidžia pašaipa primerktose akyse.
— Aa, man liautis? Žinai, tavim dėtas, mesčiau tas kalbas. Jau verčiau daryk ką nors kita, gali, pavyzdžiui, pliekti rykštėmis iš keršto okeaną. Ko tu nori? Juk, jeigu...— jis žaismingai pamojavo ranka, lyg su kuo atsisveikindamas, ir pakėlė į lubas akis, tarsi stebėdamas kokią nutolstančią figūrą,— tai būsi niekšas? O šiaip tai ne? Jei šypsaisi, kai norisi staugti, apsimeti linksmu ir ramiu, kai tau norisi graužti pirštus, tada nesi niekšas? O jeigu čia negalima juo nebūti? Kas tada? Užsipulti Snautą, kuris viskuo kaltas, taip? Na, tuomet, dar esi ir idiotas, mielasis...
— Kalbi apie save,— tariau, panarinęs galvą.— Aš... myliu ją.
— Ką? Savo atsiminimus?
— Ne. Ją. Sakiau tau, ką ji norėjo pasidaryti. Šitaip nebūtų pasielgęs nė vienas... tikras žmogus.
— Pats pripažįsti, sakydamas...
— Nekibk prie žodžių.
— Gerai. Ji tave myli. O tu nori ją mylėti. Čia ne tas pats.
— Klysti.
— Kelvinai, man nemalonu, bet tu pats pradėjai kalbėti apie savo intymius reikalus. Nemyli. Myli. Ji pasiruošusi paaukoti gyvybę. Tu irgi. Labai jaudinantis dalykas, labai puikus, labai kilnus, visoks, koks tik nori. Bet visam tam čia ne vieta. Ne vieta. Supranti? Ne, tu nenori šito suprasti. Veikiamas jėgų, kurių mes negalime suvaldyti, tu esi įtrauktas į ciklinį procesą. Ji yra šio proceso dalelė. Fazė. Besikartojantis ritmas. Jeigu ji būtų... jeigu tave persekiotų viską tau pasiruošusi padaryti baidyklė, tu, nė akimirkos nesvyruodamas, jos atsikratytum. Tiesa?
— Tiesa.
— Tai gal ji kaip tik todėl n ė r a tokia baidyklė?! Tai suriša tau rankas? Bet juk ir svarbu, kad jos būtų surištos!
— Čia dar viena hipotezė, papildanti milijonus anų, bibliotekoje. Snautai, liaukis, ji yra... ne. Nenoriu šia tema su tavim kalbėti.
— Gerai. Pats pradėjai... Bet tik pagalvok, kad ji tėra veidrodis, kuriame atsispindi tavo smegenų dalis. Jeigu yra graži, tai todėl, kad gražūs buvo tavo atsiminimai. Tu davei receptą. Ciklinis procesas, nepamiršk!
— Tai ko tu iš manęs nori? Kad ja... kad ja atsikratyčiau? Jau klausiau tavęs: kodėl? Tu neatsakei.
— Tai dabar atsakysiu. Nesipiršau tau su šitom kalbom. Neliečiau tavo reikalų. Nieko tau neliepiu ir nedraudžiu ir nedaryčiau to, net jei galėčiau. Tai tu, tu pats atėjai čia ir išklojai viską, o žinai dėl ko? Ne? Dėl to, kad nuo savęs nusiimtum. Nusimestum. Žinau šia naštą, brangusis! Taip, taip, nepertrauk manęs! Aš tau nieko netrukdau, bet tu pats nori, kad sutrukdyčiau. Jei stočiau tau skersai kelio, gal man net galvą perskeltum, tada susidurtum su manim, su nulipintu iš to paties molio ir kraujo, kaip tu, ir pats jaustumeis kaip žmogus. O dabar... negali pats susidoroti ir todėl diskutuoji su manim... iš teisybės su pačiu savim! Pasakyk dar, kad raitytumeis iš skausmo, jeigu ji ūmai išnyktų, ne, nieko nesakyk.
— Na, žinai! Atėjau, skatinamas paprasto lojalumo, pasakyti tau, kad žadu palikti drauge su ja Stotį,— atrėmiau jo ataką, bet ir man pačiam tai skambėjo neįtikinamai.
Snautas gūžtelėjo pečiais.
— Labai galimas daiktas, kad darysi kaip nutaręs. Jeigu išvis tariau žodį šiuo reikalu, tai tik todėl, kad žengi vis aukštyn, o kristi iš aukštumos, pats supranti... Ateik ryt rytą apie devintą į viršų pas Sartorijų... Ateisi?
— Pas Sartorijų?—nustebau aš.— Juk jis nieko neįsileidžia, sakei, kad net paskambinti jam negalima.
— Dabar kažkaip susitvarkė. Mudu apie tai nekalbam, žinai... Tu esi... čia visai kas kita. Na, tiek to. Ateisi ryt?