Pro aukštus viršutinio koridoriaus langus švietė neapsakomai gražus saulėlydis. Tai nebuvo paprastas, rūškanas, pritvinkęs raudonis, o visi niuansai rožinės spalvos, tarsi nubertos smulkiausiom sidabro kruopelytėm. Sunki chaotiškai susiraukšlėjusi bekraštės okeano lygumos juoduma, rodėsi, atsakydama į šį malonų švytėjimą, žioruoja rusvai violetine švelnia atošvaiste. Tik prie pat horizonto dangus dar tebebuvo atkakliai rudas.
Ūmai sustojau vidury koridoriaus. Negalėjau nė pagalvoti, kad vėl lyg kalėjimo kameroj mudu užsidarysime kambaryje, iš kurio matyti tik okeanas.
— Hare,— tariau aš,— žinai... norėčiau užeiti į biblioteką... Ar tu nieko prieš?..
— O, mielai, aš pasiieškosiu ko paskaityti,— atsakė ji su kiek dirbtinu žvalumu.
Jutau, kad nuo vakar dienos tarp mūsų atsirado kažkoks neužlygintas plyšys ir kad privalau parodyti jai nors truputį nuoširdumo, bet mane apėmė visiška apatija. Nežinau, kas būtų galėjęs mane iš jos išjudinti.
Mudu grįžome atgal, paskui pandusu nuėjome ligi mažo prieangėlio. Čia buvo trejos durys, o tarp jų, nelyginant kokiose vitrinose, gėlės už krištolinių stiklų.
Viduriniosios į biblioteką vedančios durys buvo iš abiejų pusių apmuštos išsipūtusia dirbtine oda; verdamas duris, visad stengiausi jos nepaliesti. Viduje, didelėje apskritoje salėje su blyškiai sidabrinėmis lubomis, išdekoruotomis stilizuotomis saulėmis, buvo truputį vėsiau.
Perbraukiau ranka per soliaristinės klasikos tomų nugarėles ir jau norėjau pasiimti pirmąjį Gezės tomą su anuo graviūriniu jo portretu tituliniame lape, pridengtu plonu popierium, bet netikėtai pamačiau anąkart nepastebėtą storą aštuntojo formato Gravinskio tomą.
Atsisėdau į minkštą fotelį. Buvo visiškai tylu. Per žingsnį nuo manęs Harė vartė kažkokią knygą, girdėjau, kaip čeža jos sklaidomi puslapiai. Gravinskio žinynas, studentų dažniausiai vartojamas kaip šiaip sau „skaitalas”, buvo rinkinys alfabetine tvarka surašytų soliaristinių hipotezių, nuo abiologinės ligi išsigimėliškosios. Kompiliatorius, kuris, rasi, niekad net nėra matęs Soliario, išnaršė visas monografijas, ekspedicijų protokolus, atskirus straipsnius ir provizorinius pranešimus, kruopščiai išstudijavo netgi kitas planetas tyrinėjančių planetologų veikalus ir sudarė katalogą, kiek bauginanti formuluočių lapidariškumu, nes jos dažnai pavirsdavo trivialiomis, pražudydamos subtilų šias hipotezes pagrindusių minčių sudėtingumą. Be to, šis veikalas, numatytas tapti enciklopediniu, dabar buvo veikiau įdomus kaip kuriozas, jis buvo išleistas prieš dvidešimt metų, o per tą laiką priaugo kalnas naujų hipotezių, kurios jau nebe - sutilptų vienoje knygoje. Žiūrinėjau alfabetinį autorių sąrašą nelyginant žuvusiųjų registrą; retas kuris dar buvo gyvas, o aktyviai soliaristikoje turbūt jau nebedirbo nė vienas. Visas šis pačias įvairiausias kryptis apimantis minčių lobynas teigė, kad bent viena hipotezė turi būti teisinga; atrodė negalimas daiktas, kad tikrovė būtų visai skirtinga, dar kitokia, negu miriadai jai daromų pasiūlymų. Knygos įžangoje Gravinskis suskirstė periodais kone šešiasdešimt jam žinomų soliaristikos metų. Pirmajame, prasidedančiame nuo Soliario atradimo momento, niekas nekūrė hipotezių sąmoningai. Tada buvo pripažinta, kažkaip intuityviai, pasikliaujant „sveiku protu”, kad okeanas yra negyvas cheminis konglomeratas, pasibaisėtina aplink planetą telkšanti drebučių masė, kuri dėl savo kvazivulkaninės veiklos geba kurti keisčiausius tvarinius ir savotišku procesų automatiškumu stabilizuoja nepastovią orbitą taip, kaip švytuoklė laikosi vis toje pačioje švytavimo plokštumoje. Tiesa, jau po trejų metų Mažino pasisakė už gyvą ,,drebutinės mašinos” prigimtį, tačiau Gravinskis biologinių hipotezių pradžią datavo devyneriais metais vėliau, ir iki tol vieniša Mažino nuomonė sulaukė vis daugiau šalininkų. Kitais metais atsirado daugybė labai painių paremtų biomatematine analize teorinių gyvo okeano modelių.
Trečiasis periodas buvo kone monolitinių mokslininkų pažiūrų susiskaldymo periodas. Jame atsirado įvairių kartais atkakliai rungtyniaujančių mokyklų. Tai buvo Panmalero, Štroblio, Freihauzo, le Greilio, Osipovičiaus veiklos metas. Visas Gezės palikimas tada buvo žiauriai sukritikuotas. Atsirado pirmieji atlasai, katalogai, asimetriadų stereofotografijos; ligi tol jos buvo laikomos tvariniais, kurių negalima ištyrinėti; persilaužimas įvyko, kai į audringas, galinčias kas sekundę išsiveržti kolosų gelmes imta siuntinėti naujus distanciniu būdu valdomus aparatus. Tada, verdant diskusijoms, atsirado su panieka nutylimų minimalistinių hipotezių, skelbiančių, kad jeigu to išgarsintojo „kontakto” su „protinga pabaisa” ir nepasisektų užmegzti, tai ir tuo atveju tyrinėjimas stingstančių mimoidinių miestų bei rutulinių kalnų, kuriuos okeanas išmeta ir vėl praryja, duotų vertingų žinių chemijos ir fiziko - chemijos mokslui, naujų duomenų apie molekulių milžinių struktūrą. Tačiau su tokių tezių skelbėjais niekas net polemizuoti nebandė. Juk tai buvo periodas, kai atsirado ligšiol aktualūs tipinių metamorfozių katalogai ir bioplazminė Franko mimoidų teorija, kuri, kad ir pripažinta klaidinga ir atmesta, išliko puikus minties polėkio ir logikos pavyzdys.
Tie po trisdešimt kelerius metus turintys „Gravinskio periodai” buvo naivi jaunystė, gaivalingai optimistinis romantizmas, pagaliau — brandus soliaristikos amžius, paženklintas pirmųjų skeptiškų balsų. Jau baigiantis dvidešimtpenkmečiui, radosi hipotezių apie Soliario okeano apsichiškumą, tai buvo pirmųjų koloidinių ir mechaninių hipotezių pakraipos, jų vėlyvesnieji palikuonys. Visi bandymai rasti okeano sąmoningos valios apraiškų, procesų tikslingumo, vidinio poreikio motyvuojamos veiklos buvo kone visų pripažinti kažkokiu ištisos tyrinėtojų kartos iškrypimu. Įnirtinga aistra griauti jų teiginius paruošė dirvą blaiviems, analitiškiems į kruopštų faktų rinkimą sukoncentruotiems Holdeno, Eonido, Stolivos grupės tyrinėjimams. Tai buvo laikas, kai sparčiai pūtėsi ir didėjo archyvai, mikrofilmų kartotekos, daugėjo ekspedicijų, aprūpintų visokiausiais aparatais — automatiniais registratoriais, žymėtuvais, zondais, kokius tik begalėjo pasiūlyti Žemė. Būdavo metų, kai tyrinėjimuose dalyvaudavo iškart apie tūkstantis žmonių. Tačiau jau tada, kai nuolat kaupiamos medžiagos augimo tempas vis didėjo, mokslininkus įkvėpusi idėja darėsi bevaisė. Prasidėjo tos, šiaip ar taip, dar optimistinės Soliario tyrinėjimų fazės smukimo laikotarpis, kuriam sunku nustatyti aiškias laiko ribas. Būdinga šios fazės žymė buvo visų pirma didelės, drąsios individualybės — vienos teorine vaizduote, kitos savo neiginiais— Gezė, Štroblis ar Sevada, paskutinis iš didžiųjų soliarininkų, kuris žuvo paslaptingom aplinkybėm planetos pietinio ašigalio rajone, pasielgęs taip, kaip nebūtų pasielgęs netgi naujokas. Jis šimto stebėtojų akyse įvedė žemai ties okeanu sklandančią mašiną į greituolio gelmę, kuris, aiškiai buvo matyti, traukėsi jam iš kelio. Imta kalbėti apie kažkokį staigų silpnumą, apalpimą ar vairų defektus, o iš tikrųjų tai buvo, manding, pirmoji žmogžudystė, pirmasis ūmus, aiškus siaubo priepuolis. Pirmas, bet ne paskutinis. Tačiau Gravinskio tome nebuvo tokių duomenų, tad aš pats prisidūriau datas, faktus ir smulkmenas, žiūrėdamas į jo pageltusius smulkučiu šriftu išmargintus puslapius.
Tokių patetiškų pasikėsinimų į savo paties gyvybę vėliau jau nebebuvo, nebebuvo ir tokių didelių individualybių. Dar niekas neištyrė, kodėl vienu ir tuo pačiu metu atsiranda tiek daug tyrinėtojų, atsidėjusių vienai kuriai planetologijos sričiai. Didelių gabumų ir stipraus charakterio žmonės gimsta maždaug pastoviu dažnumu, o tai, kodėl jie pasirenka nevienodą veiklos sferą, ir vienoje mokslo srityje jų esama, o kitoje trūksta, matyt, apsprendžia tos srities atveriamos perspektyvos. Įvairiai vertinant soliaristikos klasikus, negalima paneigti jų talento, o kartais net genialumo. Ištisus dešimtmečius nebylus Soliario gigantas traukė geriausius matematikus, fizikus, biofizikus, informacijos teorijos, elektrofiziologijos garsenybes. Ir nei iš šio nei iš to ilgainiui tyrinėtojų armija sakytum neteko vadų. Liko pilka bevardė minia kantrių faktų rinkėjų, daugelio originalių eksperimentų kūrėjų, bet jau nebebuvo nei ekspedicijų visos planetos mastu, nei drąsių visus faktus ir reiškinius apibendrinančių hipotezių.
Soliaristika ėmė krikti, ir tarsi akompanimentas, tarsi jos slūgstančio polėkio paralelė masiškai priviso tik smulkmenom viena nuo kitos besiskiriančių hipotezių apie Soliario jūrų degeneraciją, involiuciją, regresą. Kada ne kada pasirodydavo drąsesnių, įdomesnių samprotavimų, tačiau apskritai okeanas buvo pripažintas galutiniu išsivystymo produktu, kuris seniai, prieš tūkstantmečius, pergyveno aukščiausios organizacijos periodą, o dabar, būdamas tik fiziškai vientisas, ima skaidytis į daugybę nereikalingų, beprasmiškų, merdinčių padarų. Taigi — monumentali, amžius trunkanti agonija: šitaip buvo žiūrima į Soliarį. Ilgūnuose ar mimoiduose buvo įžvelgiama išsigimimo žymių, skystą kūną graužiančiuose procesuose buvo ieškoma chaoso ir anarchijos apraiškų, galiausiai ši kryptis tapo puolimu, ir visa sekančių septynerių, aštuonerių metų mokslinė literatūra, nors, suprantama, neduodanti apibrėžimų, aiškiai rodančių jos autorių jausmus, yra tarsi ištisas šmeižtų kalnas — kerštas, kurį netekusios vadovų pilkos soliarininkų minios nukreipė į vis vienodai abejingą, ignoruojantį jų buvimą atkaklių tyrinėjimų objektą.
Aš buvau susipažinęs su keliolikos Europos psichologų originaliais darbais (šie darbai, rasi, be reikalo nebuvo įjungti į soliarinę klasiką), kurie tiek teturėjo bendro su soliaristika, kad ilgą laiką tyrinėjo viešosios nuomonės reakciją, kolekcionuodami pačius neįmantriausius pasisakymus, nespecialistų balsus, ir parodė, kaip glaudžiai siejosi tos nuomonės pasikeitimai su tais procesais, kurie tuo metu vyko mokslininkų aplinkoje.
Taip pat ir koordinacinėje Planetologijos Instituto grupėje, ten, kur buvo sprendžiamas materialios tyrinėjimų paramos klausimas, vyko permainos, buvo nuolat nors ir palaipsniui mažinamas soliaristinių institutų ir bazių biudžetas bei vykstančių į planetą ekspedicijų dotacijos.
Balsai, reikalaujantys mažinti tyrinėjimus, maišėsi su pasisakymais tų, kurie siūlė pavartoti energingiau veikiančias priemones. Bet turbūt niekas nenužengė toliau už administracinį Pasaulinio Kosmologijos Instituto direktorių, kuris atkakliai tvirtino, kad gyvasis okeanas anaiptol neignoruoja žmonių, tik jų nepastebi nelyginant dramblys vaikščiojančios jo sprandu skruzdėlės, ir, norint atkreipti jo dėmesį ir sukoncentruoti į mus, reikia panaudoti galingus impulsus ir mašinas - gigantus visos planetos mastu. Komiškas momentas čia buvo tas, jog (kaip su patyčia pažymėjo spauda) tokių brangių žygių reikalavo Kosmologijos, o ne Planetologijos Instituto direktorius, kuris finansavo Soliario tyrinėjimus. Taigi čia buvo dosnumas iš svetimos kišenės.
Ir vėl užvirė naujų hipotezių verpetas, atgimė senosios su neesminiais pakitimais — susiaurintos ar išplėstos. Dėl to aiški nors ir labai išsiplėtojusi soliaristika atsidūrė painiame pilname aklaviečių labirinte. Visuotinio abejingumo, stagnacijos ir atsibodėjimo atmosferoje Soliario okeano palydovu tapo kitas, bevaisis niekam nereikalingų popierių okeanas.
Prieš kokius dvejus metus, kai aš, Instituto absolventas, įžengiau į Gibariano dirbtuvę, buvo gauta Meto - Irvingo fundacija, skirianti dideles premijas tam, kas panaudos okeano dumblių energiją žmonių poreikiams. Jau ir anksčiau tai magėjo tyrinėtojams ir ne vieną plazminių drebučių krovinį atvežė Žemėn kosminiai laivai. Ilgai ir kantriai buvo ieškoma jų konservavimo metodų — taikoma aukšta ir žema temperatūra, dirbtinė panaši į Soliario mikroatmosfera ir mikroklimatas, sukuriantis radiaciją, tūkstančiai cheminių receptų, o naudos tiek, kad buvo galima stebėti daugiau ar mažiau vangų irimo procesą, taip pat ir visus kitus, daug kartų visose stadijose su didžiausiu tikslumu aprašytus — savęs naikinimo procesą, maceraciją, pirminį, arba ankstyvąjį, ir vėlyvąjį, antrinį, nykimą. Tokio pat likimo susilaukdavo ir pavyzdžiai, paimti iš visokių plazmos ataugų bei darinių. Skyrėsi tik budai, kuriais buvo pasiekiami rezultatai, tiksliau, lengva it pelenai, žvilganti lyg metalas autofermentacija atskiesta buiza. Jos sudėtį, elementų santykį ir chemines formules galėjo išvardinti kiekvienas iš miego pažadintas soliarininkas.
Bandymai išlaikyti gyvą — arba bent vegetacijos bei hibernacijos būklėje — kokią didelę ar mažą pabaisos dalelę, atskirtą nuo planetos organizmo, baigėsi visiška nesėkme. Tada kilo įsitikinimas (kurį išvystė Meinerio ir Prorocho mokyklos), kad liko įspėti tik viena mįslė, ir kai ją atrakinsime tinkamai parinktu interpretacijos raktu, viskas staiga paaiškės...
Ieškodami šio rakto, to filosofinio Soliario akmens, dažnai eikvojo laiką ir energiją žmonės, nieko bendro neturintys su mokslu, o ketvirtoje soliaristikos egzistavimo dekadoje tų kombinatorių maniakų, nepriklausančių mokslo sričiai, patrakėlių, užsidegimu pranokstančių savo senuosius pirmtakus, tokius, kaip „perpetuum mobile” ar „apskritimo kvadratūros” pranašai, tiek priaugo, kad pasiekė epidemijos mastą, ir net kai kurie psichologai susirūpino. Tačiau ši aistra po keleto metų užgeso, o kai aš ruošiausi kelionei į Soliarį, jau seniai apie tai nei buvo rašoma laikraščiuose, nei kalbama, kaip, beje, ir apie patį okeaną.
Dėdamas į lentyną Gravinskio tomą, pastebėjau šalimais — knygos buvo sustatytos alfabetine seka — mažutę, vos beįžiūrimą tarp storų nugarėlių Gratenštromo brošiūrėlę, itin originalų soliaristinės literatūros pumpurą. Tai buvo knyga, nukreipta — kovoje už supratimą užužmogiškų reiškinių — prieš pačius žmones, prieš žmogų, savotiškas paskvilis prieš mūsų giminę, pasiutiškai matematiškai sausas savamokslio darbas. Paskelbęs prieš tai nemaža keistokos medžiagos apie kai kurias itin smulkias ir, sakyčiau, antraeiles kvantinės fizikos šakas, šiame savo svarbiausiajame, nors tik keliolikos puslapių labai keistame veikale jis stengėsi įrodyti, jog net iš pažiūros kuo abstrakčiausi, labiausiai teoriški sumatematinti mokslo pasiekimai tėra tik per žingsni nutolę nuo priešistorinio, jutiminio, antropomorfinio mus supančio pasaulio supratimo. Ieškodamas reliatyvumo teorijose, jėgos laukų teoremos formulėse, tariamybėje, vieningo kosminio lauko hipotezėse kūno pėdsakų, atseit, viso to, kas yra ten kaip darinys ir pasekmė mūsų jausmų, mūsų organizmo sandaros, gyvuliškos žmogaus fiziologijos ribotumo ir fizinių defektų pasekmė,— Gratenštromas padarė galutinę išvadą, kad apie bet kokį žmogaus „kontaktą” su ne žmogiško pavidalo, ahumanoidine civilizacija negali ir niekad negalės būti kalbos. Šiame visai mūsų giminei taikomame paskvilyje nebuvo net užsiminta apie mąstantį okeaną, tačiau po tuo niekinamai triumfuojančiu nutylėjimu kone kiekviename sakinyje jautei jo buvimą. Taip bent aš jaučiau, pirmąkart susipažindamas su Gratenštromo brošiūra. Tas darbas, beje, buvo veikiau kuriozas, o ne soliariana normalia prasme. Tarp klasikos veikalų jis buvo todėl, kad jį ten padėjo pats Gibarianas, kuris ir davė man jį paskaityti.
Su keistu panašiu į pagarbą jausmu atsargiai kišau ploną net neįrištą brošiūrėlę į lentynas tarp knygų. Pirštų galais paliečiau žalsvai rudą „Soliario almanachą”. Vis dėlto reikia pripažinti, kad, nepaisant viso chaoso, kuris mus supo, ir viso mūsų bejėgiškumo, per keliolika dienų mums paaiškėjo pora pagrindinių klausimų, kuriuos sprendžiant, buvo išeikvota marios rašalo. Dėl savo neišsprendžiamumo jie buvo ilgą laiką bergždžių ginčų tema.
Ar okeanas yra gyva būtybė, ir toliau abejoti galėtų kas nors, mėgstantis paradoksus ir gerokai užsispyręs. Tačiau negalima buvo užginčyti, kad jis turi psichiką, kad ir kaip suprastumei tą žodį. Pasidarė aišku, kad jis net labai gerai pastebi mūsų buvimą virš jo... Tas vienas faktas nieku pavertė visą plačią soliaristikos atšaką, sakančią, kad okeanas yra „pasaulis savyje”, „būtis savyje”, neturinti kitados buvusių nūnai išnykusių jutimo organų, kad jis nieko nežino apie išorinių reiškinių ar objektų egzistavimą, yra užsisklendęs verpete gigantiškų minties srautų, kurių buveinė, guolis ir tvėrėjas yra jo dviejų saulių apskriejama praraja.
Daugiau: sužinojome, kad okeanas geba dirbtinai sintezuoti tai, ko mes patys nemokame — mūsų kūnus, ir net tobulinti juos, įvesdamas į jų atominę struktūrą nesuprantamų pataisų, matyt, suderintų su jo turimais tikslais.
Taigi okeanas egzistavo, gyveno, mąstė, veikė. Visam laikui atkrito šansas redukuoti „Soliario problemą” ligi beprasmybės ar ligi nulio, nebegaliojo teigimas, kad okeanas nėra gyva esybė, o tuo pačiu mūsų pralaimėjimas anaiptol nėra pralaimėjimas. Žmonės norom nenorom turėjo pripažinti kaimyną, kuris, nors už bilijonų kilometrų tuštumos, atskirtas ištisų šviesmečių tarpo, atsistojo jų ekspansijos kelyje, sunkiau aprėpiamas už visą Visatą.
„Gal mes atsidūrėme istorijos posūkio taške”,— galvojau aš. Gali paimti viršų nutarimas rezignuoti, atsitraukti — ar dabar, ar netolimoje ateityje. Net pačios Stoties likvidavimo aš nelaikiau negalimu ar neįtikimu dalyku. Bet netikėjau, kad šitokiu būdu galima būtų ką nors išgelbėti. Pats mąstančio koloso egzistavimas jau niekad neduos žmonėms ramybės. Nors ir išvaikščiotume Galaktiką, nors ir susisiektume su kitomis panašių į mus būtybių civilizacijomis, Soliaris amžinai bus žmogui mestas iššūkis.
Ir dar vienas nedidelis oda įrištas tomas užklydo tarp „Almanacho” komplektų. Prieš atskleisdamas, valandėlę žiūrėjau į patamsėjusius nuo pirštų viršelius. Tai buvo sena knyga, Muntijaus „Soliaristikos įžanga”. Prisiminiau tą naktį, kai ja skaičiau, ir Gibariano šypsnį, kuomet davė man tą savo egzempliorių, ir švintančią dieną už lango, kai perskaičiau paskutinį žodį „pabaiga”. Soliaristika,— rašė Muntijus,—yra kosminio amžiaus religijos pakaitalas, yra mokslo rūbais apvilktas tikėjimas; kontaktas, tikslas, kurio ji siekia, yra toks pat miglotas ir tamsus, kaip šventųjų bendravimas ar Mesijo nužengimas. Tyrinėjimai — tai metodologinėse formulėse egzistuojanti liturgika. Nuolankus tyrinėtojų darbas yra išsipildymo, apreiškimo laukimas, nes nėra ir negali būti tiltų tarp Soliario ir Žemės. Šią akivaizdžią tiesą, kaip ir kitas (stoką bendrų eksperimentų, stoką sąvokų, kurias būtų galima perteikti) soliarininkai atmeta, kaip kad tikintieji atmetė argumentus, kurie griovė jų tikėjimo pamatus. Ir ko gi laukia, ko gali tikėtis žmonės po „informacinių ryšių užmezgimo” su mąstančiomis jūromis? Registravimo pergyvenimų, susijusių su laike nesibaigiančia egzistencija, tokia sena, kad tikriausiai pati nebepamena savo pradžios? Aprašyti troškimus, aistras, viltis ir kentėjimus, kurie kyla per momentalius gyvųjų kalnų gimdymus, aprašyti, kaip matematika pavirsta būtim, vienatvė ir rezignacija — pilnatve? Bet juk tai yra neperteikiamos žinios, o jeigu mėgintume išversti jas į kokią žemės kalbą, tai visi vertybių ir reikšmių ieškojimai pražūtų, liktų anoje pusėje. Tačiau ne tokių labiau derančių poezijai, negu mokslui atradimų nori „išpažinėjai”, nes, patys to nenumanydami, jie laukia Apreiškimo, kuris atskleistų jiems pačio žmogaus prasmę! Taigi soliaristika yra seniai mirusių mitų epigonas, kvintesencija mistinio ilgesio, kurio atvirai, visu balsu žmonių lūpos jau nedrįsta pareikšti, o jos kertinis akmuo, giliai paslėptas pastato pamatuose, yra Atpirkimo viltis...
Tačiau negebantys pripažinti, kad taip iš tikrųjų yra, soliarininkai vengte vengia pasakyti ką nors aiškesnio apie kontaktą, taigi jų raštuose jis yra kažkas galutinis. Ir jeigu pirmaisiais metais, dar blaiviai samprotaujant, jis buvo laikomas pradžia, įvadu, įžengimu į naują, vieną iš daugelio kelių, tai įšventintas jis ilgainiui tapo jų amžinybė ir dangus...
Paprasta ir karti yra planetologijos „eretiko” Muntijaus analizė, stulbinanti savo neigimu, soliarinio mito ar veikiau Žmogaus Misijos sugriovimu. Pirmasis balsas, kuris išdrįso suskambėti dar kupinoje pasitikėjimo ir romantizmo soliaristikos fazėje, buvo sutiktas absoliutaus ignoruojančio tylėjimo. Ir tai suprantama, kadangi sutikti su Muntijaus žodžiais būtų buvę tas pats, kaip išbraukti soliaristika tokią, kokia ji yra. Kitokios, blaivios, rezignuojančios soliaristikos pradmenys ilgai laukė savo fundatoriaus. Praėjus penkeriems metams po Muntijaus mirties, kai jo knyga jau buvo tapusi bibliografine retenybe, balta varna, kurios negalėjai rasti nei soliarininkų rinkiniuose, nei filosofinių knygų saugyklose, atsirado jo mokykla, norvegų būrelis, kuriame ramų jo minčių dėstymą, individualiai traktuojamą perėmusių jo palikimą mąstytojų, pakeitė kandi, irzli Erlės Enesono ironija ir dar labiau suvulgarinta vartotojiška soliaristika, arba Felango „utilitaristika”. Jis reikalavo visą dėmesį skirti konkrečiai naudai, kurios galima pasisemti iš tyrinėjimų ir atsisakyti fantastiškų, tuščių vilčių pagimdytų norų užmegzti kontaktą tarp dviejų civilizacijų, siekti jų intelektualaus susivienijimo. Palyginus su negailestingu Muntijaus analizės aiškumu, visų jo mokinių raštai tėra tik priedėlis ar paprasta populiarizacija, išskyrus Enesono ir, rasi, Takatos veikalus. Beje, Muntijus jau pats viską padarė, pavadinęs pirmąją soliaristikos fazę „pranašų” periodu (prie jų jis priskyrė Gezę, Holdeną, Sevadą), antrąją—„didžiąja schizma” (vieningos soliarininkų bažnyčios suskilimą į daugybę kovojančių tikėjimų) ir pranašavo trečią fazę — dogmatizmo bei scholastinio sustabarėjimo, kuri ateis, kai bus ištirta viskas, kas yra tirtina. Tačiau taip neįvyko. Manding, Gibarianas buvo teisus, tardamas, kad likvidacinė Muntijaus išvada yra monumentalus suprastinimas, nutylintis viską, kas soliaristikoje prieštaringa religijos elementams, nes joje lėmė laikinas darbų pobūdis, kalbantis vien apie konkrečią, materialią aplink dvi saules skriejančią planetą.
Į Muntijaus knygą buvo įkištas dvilinkai sulenktas visiškai pageltęs atspaudas iš ketvirtinio leidinio ,,Parerga Solariana”, vienas pirmųjų darbų, kuriuos parašė Gibarianas, dar prieš imdamasis vadovauti Institutui. Po antrašte „Kodėl aš esu soliarininkas” buvo glaustai kone kaip dispozicija išvardinti konkretūs reiškiniai, motyvuojantys realią galimybę užmegzti kontaktą. Mat, Gibarianas priklausė tai bene paskutiniajai tyrinėtojų kartai, kuri turėjo drąsos grįžti į ankstyvuosius didybės bei optimizmo metus ir neišsigynė savotiško nužymėtas mokslo ribas peržengiančio tikėjimo, visiškai materialaus, pasikliaujančio, kad atkaklios ir nepaliaujamos pastangos duos gerų rezultatų.
Gibarianas rėmėsi taip gerai žinomais klasikiniais Eurazijos bioelektronikų Cho - En - Mino, Ngyalio ir Kavakazės tyrinėjimais. Jie įrodė, kad esama panašumo elementų tarp elektrinio smegenų darbo pobūdžio ir kai kurių plazmos ribose vykstančių išsikrovimų, kurie būna prieš pasirodant tokiems jos dariniams, kaip ankstyvosios stadijos polimoza ir suporintos soliaridės. Gibarianas atmetė pernelyg antropomorfines interpretacijas, visas tas mistifikuojančias psichoanalitinių, psichiatrinių, neurofiziologinių mokyklų tezes, kurios stengėsi priskirti dumblingam okeanui kai kurias žmogiškas ligas, kaip pavyzdžiui, epilepsiją (kurios analogai esantys mėšlungiški asimetriadų išsiveržimai), nes jis buvo vienas atsargiausių ir blaiviausiai mąstančių kontakto skelbėjų ir užvis labiausiai nekentė sensacijų. Jos, tiesą sakant, jau labai retai lydėdavo tą ar kitą atradimą.
Tokio pigiausio susidomėjimo bangą sukėlė ir mano diplominis darbas. Ir jis buvo čia, aišku, neišspausdintas, įkištas kažkur tarp mikrofilmų. Jame aš rėmiausi Bergmano ir Reinoldso atradimų studijomis; jiems pasisekė iš okeano plutos procesų mozaikos išskirti ir „išfiltruoti” sudėtinius procesus, lydinčius smarkiausias emocijas — sielvartą, skausmą, džiaugsmą; aš palyginau tuos įrašus su okeano srovių iškrova ir aptikau kreivių osciliaciją ir profiliavimą (tam tikrose simetriadų kupolo partijose, nepribrendusių mimoidų papėdėse ir kt.), rodančius įsidėmėtiną analogiją. To užteko, kad mano pavardė beregint pasirodytų bulvarinėje spaudoje po komiškom antraštėm, kaip antai: „Drebučiai sielvartauja” arba „Planetos orgazmas”. Tačiau tai išėjo man į naudą (taip bent maniau neseniai), nes Gibarianas, kuris, kaip ir kiekvienas soliarininkas, neskaitydavo visų tūkstančiais pasirodančių darbų, o ypač naujokų, atkreipė į mane dėmesį ir parašė laišką. Tas laiškas užvėrė vieną mano gyvenimo etapą ir atvėrė kitą.
Po šešių dienų, kai eksperimentas nedavė jokios reakcijos, mes pakartojome jį; ligi šiol ramiai kabanti keturiasdešimt trečiosios lygiagretės ir šimtas šešioliktojo meridiano susikirtime Stotis ėmė plaukti, laikydamasi keturių šimtų metrų aukštyje virš okeano, pietų kryptimi, kur, kaip rodė radariniai indikatoriai ir sateloido radiogramos, plazmos aktyvumas labai padidėjo.
Dvi paras mano encefalogramos sumoduliuotas rentgeno spindulių pluoštas nemaloniai kas kelios valandos suduodavo į kone visiškai lygų okeano paviršių.
Baigiantis antrajai parai, mes jau buvome taip arti ašigalio, jog kai beveik visas žydros saulės rutulys slėpėsi už horizonto, purpuriniai debesų pakraščiai kitoje jo pusėje pranašavo raudonosios saulės patekėjimą. Juodame okeano masyve ir tuščioje padangėje virš jo virė akinanti savo staigumu spalvų kova — kietų it metalas, tviskančių skaudžia žaluma, su blausiomis, prigesusiomis purpuro liepsnomis,— o patį okeaną skrodė atspindžiai dviejų kontrastingų diskų, dviejų skaisčių šviesos židinių, gyvsidabrio ir purpuro; kai tik zenite pasirodydavo mažiausias debesėlis, putotos bangų keteros sumirguliuodavo neregėtomis vaivorykštės spalvomis.
Nusileidus žydrajai saulei, pietų pusėje bematant pasirodė, tuojau pat signalizatorių atžymėta, simetriada. Kone susiliejusi su purpuru pasruvusia migla, ji išsiskyrė jos fone tik atskirais veidrodiniais atspindžiais, it gigantiška stiklinė gėlė, išaugusi ten, kur susiduria dangus ir plazma. Tačiau Stotis nekeitė kurso, ir po kokio ketvirčio valandos gigantas, mirgantis raudona šviesa lyg gęstanti rubininė lempa, vėl pasislėpė už horizonto. Po keleto minučių keletą kilometrų į atmosferą, be garso augdamas, iškilo aukštas, plonas stulpas, kurio pamatą nuo mūsų akių slėpė pakrypusi planeta. Tasai akivaizdus ženklas, kad mūsų pastebėtoji simetriada tuoj išnyks, vienoj pusėj kruvinai liepsnodamas, kitoj švytėdamas it gyvsidabrio stulpas, iškerojo į dvispalvį medį, paskui vis labiau brinkstančių jo šakų viršūnės susiliejo į vieną grybo pavidalo debesį, kurio viršutinė dviejų saulių nutvieksta dalis leidosi draug su vėju į tolimą kelionę, o apatinė su sunkiais, per trečdalį horizonto nusidriekusiais kekių formos likučiais labai iš lėto smuko žemyn. Po valandos dingo paskutinieji šio reginio pėdsakai.
Ir vėl praėjo dvi paros, eksperimentas buvo pakartotas paskutinį kartą, rentgeno dūriai jau apėmė geroką okeano dalį, pietuose pasirodė puikiai matomi iš mūsų aukštumos, nors nutolę per tris šimtus kilometrų Arenidai— uolėta tarsi sniegu nuklotų šešių viršukalnių grandinė, gaubiama debesų, charakteringų raudonajai dienai. Paskui išnyko ir kalnai. Nuo pirmojo eksperimento jau buvo praėję dešimt dienų.
Per visą tą laiką Stotyje nieko neatsitiko. Sartorijus vieną kartą sudarė eksperimento programą, o dabar ją kartojo automatinė aparatūra, aš net nesu tikras, ar kas nors kontroliavo jos darbą. Bet podraug Stotyje vyko kur kas daugiau, negu galėtumei norėti. Tiesa, žmonės čia buvo niekuo dėti. Aš būgštavau, kad Sartorijus vėl nepasineštų imtis anihiliatoriaus. Be to, laukiau, kaip reaguos Snautas, sužinojęs iš Sartorijaus, kad aš jį mažumą apgavau, perdėdamas pavojų, kurį galėjo sukelti neutroninės materijos sunaikinimas. Tačiau nieko tokio neįvyko dėl pradžioje man visai nežinomų priežasčių. Be abejo, aš galvojau ir apie kokią nors klastą iš jų pusės. Maniau, kad jie slapta ką nors ruošia. Todėl kasdien užsukdavau į belangę patalpą po didžiosios laboratorijos grindim, kur buvo anihiliatorius. Nė karto jų ten neaptikau, o dulkių sluoksnis, dengiantis aparatūros šarvus ir kabelius, bylojo, jog daugelį savaičių prie jos niekas nėra prisilietęs.
Snautas tuo metu pasidarė toks pat nematomas, kaip ir Sartorijus, ir dar labiau už jį nesugaunamas, nes net radijo stoties videofonas neatsiliepdavo. Stoties judėjimą kažkas, be abejo, valdė, bet negaliu pasakyti, kas, nes man tai nėmaž nerūpėjo, nors gal tai ir keistai skamba. Kad okeanas nerodo jokios reakcijos, man irgi buvo taip nesvarbu, jog po dviejų trijų dienų ne tik lioviausi jos tikėjęsis ir baiminęsis, bet net visai užmiršau ir okeaną, ir eksperimentą. Kiauras dienas sėdėdavau arba bibliotekoje, arba kambaryje su Hare, kuri it šešėlis slankiojo paskui mane. Mačiau, kad mudviejų reikalai negeri, ir kad ši apatiško ir beprasmiško atokvėpio būklė negali tęstis nepabaigiamai. Privalėjau pralaužti ją kaip nors, kažką pakeisti mudviejų santykiuose, tačiau kračiausi kiekvienos minties apie bet kokią permainą, neturėjau drąsos kam nors ryžtis. Nemoku to gerai paaiškinti, bet man rodėsi, kad viskas Stotyje, ypač tai, kas vyksta tarp Harės ir manęs, yra kažkokioje itin nepastovioje, baisiai įtemptoje pusiausvyros būklėje ir pažeidus ją galima viską paversti griuvėsiais. Kodėl? Nežinau. Keisčiausia, kad ir Harė jautė kažką panašaus. Kai galvoju dabar, man atrodo, kad visą šį netikrumo, laikinumo įspūdį, šį nerimą lyg prieš žemės drebėjimą sukėlė jokiu kitu būdu nepasireiškiantis, visas Stoties patalpas pripildantis kažkieno buvimas. Nors gal buvo ir kitas paaiškinimas: sapnai. Kadangi niekad nei prieš tai, nei po to neturėjau tokių regėjimų, nutariau užrašyti jų turinį ir tik todėl galiu dabar apie juos šį tą pasakyti. Tačiau tai tėra sapnų nuotrupos, nebetekusios kone visos savo siaubingos įvairovės. Kažkokiom man nesuprantamom aplinkybėm, erdvėje be dangaus, žemės, grindų, lubų ir sienų, aš tūnojau susirietęs, nugrimzdęs kažkokioje man visai svetimoje substancijoje, tarytum visas mano kūnas būtų įaugęs į sustingusį, nejudantį beformį luitą arba, veikiau, tarsi pats būčiau netekęs kūno ir pavirtęs luitu. Mane supo pradžioje neaiškios šviesiai rausvos dėmės, kyburiuojančios erdvėje, optiškai visai kitokioje, negu oras, taigi daiktai tik iš labai arti tapdavo aiškūs, netgi pernelyg ir nenatūraliai aiškūs, nes tuose sapnuose mane supanti aplinka konkretumu ir materialumu pranoko tikrovę. Bundant man rodėsi, nors tai paradoksalu, kad tikrovė, reali tikrovė, buvo mano sapnas, o tai, ką matau atmerkęs akis, tėra kažkokie išdžiūvę šešėliai.
Toksai buvo pirmasis reginys, pradžia, iš kurios vystėsi sapnas. Aplink mane kažkas laukė leidimo, mano sutikimo, vidinio pritarimo, o aš žinojau, tikriau tariant, žinojo kažkas manyje, kad aš neprivalau pasiduoti nesuprantamai pagundai, nes juo daugiau — be žodžių — žadama, tuo baisesnis bus galas. Bet iš tiesų aš to nežinojau, nes tada turbūt būčiau bijojęs, o baimės nejutau niekad. Aš laukiau. Iš mane supančio rausvo rūko išniro pirmas prisilietimas, o aš, bejėgis it trinka, įklimpęs kažkur giliai tame, kas mane tarsi laikė uždaręs, negalėjau nei pasitraukti, nei pajudėti, o anas tyrinėjo mano kalėjimą aklais ir podraug reginčiais prisilietimais, ir tai jau buvo nelyginant ranka, kuri kūrė mane. Ligi to momento aš netgi neturėjau regėjimo, bet jau mačiau — iš po apgraibom šliaužiojančių mano veidu pirštų išniro iš nieko mano lūpos, skruostai, ir, vis labiau plintant šiam suskaldytam į kuo smulkiausias dalelytes prisilytėjimui, atsirado mano veidas ir alsuojantis liemuo, sutverti to simetriško kūrimo akto. Nes ir aš, kuriamas, kūriau savo ruožtu, ir štai pasirodė veidas kokio dar niekad neregėjau, svetimas, pažįstamas. Stengiausi pažvelgti jam į akis, bet negalėjau to padaryti, nes viskas buvo sukeista proporcijomis, viskas kas sau, ir tik kažkokioje palaimingoje tyloje susiradę vienas kitą, žengėme į būtį, kits kitą kurdami, ir aš jau buvau gyvas, pats savimi, tik tarsi išplitęs ligi begalybės, o anoji būtybė — moteris?—tvyrojo drauge su manim nejudėdama. Mumyse plakė pulsas ir mudu buvome viena esybė. Ir tada ūmai į šią lėtą sceną, už kurios nieko nebuvo ir nieko negalėjo būti, ėmė sėlinti kažkas pasibjaurėtina, neįmanoma ir priešinga prigimčiai. Tas pats prisilietimas, kuris sukūrė mus ir nematomu auksiniu apsiaustu prigludo prie mūsų kūnų, pradėjo šiurpinti. Mūsų nuogi ir balti kūnai ėmė juoduoti, plaukti srovėmis besirangančių kirminų, kurie ėjo iš mūsų it oras, ir buvau — buvome — buvau blizganti, susiraizganti ir atsiraizganti, šlykščiai besiraitanti gliti masė, nesibaigianti, nepabaigiama, ir toje bekraštybėje — ne!—aš bekraštybėje, staugiau tylėdamas, trokšdamas, kad išnykčiau, kad viskas baigtųsi, bet kaip tik tada pasklidau iškart į visas puses, ir manyje tvino kančia, skaudesnė už bet kokią tikrovę, šimtąsyk padauginta, sukaupta juoduose ir raudonuose toliuose, čia stingstanti į uolą, čia kunkuliuojanti kažkur, kitos saulės ar pasaulio spinduliuose.
Tai buvo paprasčiausias iš sapnų, kitų nesugebu atpasakoti, nes trykštantys iš jų siaubo verpetai jau nebeturėjo jokio atitikmens sąmonėje. Juose nieko nežinojau apie Harės egzistavimą, bet negalėjau aptikti ir jokių atsiminimų bei dienos pergyvenimų.
Buvo ir kitokių sapnų, kai negyvai sustingusioje tamsoje jaučiausi esąs kažkokių kruopščių, lėtų tyrimų objektas, bet nejutau įrankių, kuriais mane tyrė. Kažkas smelkėsi į mane, trupino mane, sekino ligi visiškos tuštumos. Aukščiausia šitų nebylių naikinančių kankynių viršūnė buvo baimė, kurią prisiminus, net dienos metu man ima smarkiau plakti širdis.
O dienos, vienodos, tarsi išblukusios, slinko tingiai, kupinos baisaus nuobodulio, viskas man buvo atgrasu ir nemiela. Tik bijojau naktų ir nežinojau, kaip nuo jų išsigelbėti. Budėjau drauge su Hare, kuriai miegas nebuvo reikalingas, bučiavau ją ir glamonėjau, bet žinojau, kad man nerūpi nei jinai, nei aš pats, kad viską darau bijodamas užmigti, o ji, nors ir nesakiau nė žodžio, kokie košmarai mane kamuoja, matyt, kažką nuvokė, jaučiau, kad, būdama mano glėbyje, ji visad patiria pažeminimą, ir nieko negalėjau padaryti.
Esu sakęs, kad visą laiką nesimačiau nei su Snautu, nei su Sartorijum. Tiesa, Snautas kas kelios dienos duodavo kokį ženklą, kartais atsiųsdavo kortelę, bet dažniausiai skambindavo telefonu. Jis klausdavo, ar nepastebėjau kokio naujo reiškinio, kokio pasikeitimo, ko nors, ką galima būtų paaiškinti kaip reakciją, sukeltą tiek sykių pakartoto eksperimento. Aš jam atsakydavau nieko nepastebėjęs ir pats klausdavau jo to paties. Snautas tik purtė galvą ekrano gilumoje.
Penkioliktą dieną po eksperimentų nutraukimo pabudau anksčiau, negu kitais kartais, ir taip nukamuotas košmaro, tarsi būčiau atsipeikėjęs po stiprios narkozės sukelto alpulio. Pro atidengtą langą pamačiau, kaip, nušviesta raudonos tekančios saulės, kuri, begaliniai ištįsusi, kirto purpurinės ugnies srove okeano paviršių, toji ligšiol negyva plokštuma nepastebimai drumsčiasi. Jos juodumas staigiai išbluko, tarsi apsitraukė plonu miglos sluoksniu, bet toji migla buvo itin materialios konsistencijos. Kur ne kur joje radosi nerimasties židiniai, paskui kažkoks nenusakomas judėjimas apėmė visą regimą erdvę. Juoduma išnyko, ją praskiedė ir užgožė pienelės, šviesiai rausvos iškilimuose ir perlo rudumo įdubimuose. Spalvos iš pradžių
kaitaliojosi, paversdamos tą keistą okeano aptiesalą ilgomis sustingusių bangų eilėmis, paskui viskas susimaišė, ir visas okeanas jau buvo padengtas pūslėta puta, kylančia aukštyn didžiuliais skivytais ir po pačia Stotim, ir aplink ją. Beregint iš visų pusių į raudoną tuščią dangų nuskriejo plėviasparniai gulsčiai išsidriekę apgurgėjusiais pakraščiais putų debesys, visai nepanašūs į paprastus. Tie, kurie horizontaliais pluoštais užstojo žemą saulės diską, buvo, skirtingai nuo jos švytėjimo, juodi it anglis, kiti, arčiau saulės, priklausomai nuo kampo, kuriuo juos kliudė saulėtekio spinduliai, rusvėjo, liepsnojo vyšniniais, violetiniais, raudonais atspindžiais, ir šis procesas tęsėsi tarytum okeanas eižėtų kruvinais sluoksniais, čia apnuogindamas savo juodą paviršių, čia apsidengdamas nauju sukietėjusių putų apnašu. Kai kurie šių darinių pakildavo į viršų visiškai arti, čia pat už langų, skriedami pro juos vos per keletą metrų, o kartą vienas slystelėjo per stiklą savo šilkiniu paviršiumi. Spiečiai, pakilę į erdvę anksčiau, vos bebuvo matomi aukštai padangėje, nelyginant pasklidę paukščiai, ir vaiskiu ūku tirpo zenite.
Stotis buvo sustabdyta ir taip kabojo apie trejetą valandų, bet reginys nesikeitė. Pagaliau, kai saulė nusileido už horizonto, o okeaną po mumis apgaubė sutemos, tūkstantiniai lieknų rausvų siluetų spiečiai pakilo į dangų ir nesibaigiančios jų putos skriejo vis aukščiau ir aukščiau tarsi nematomomis stygomis, nejudančios, nesvarios, ir šis didingas sudraskytų sparnų dangun žengimas tęsėsi tol, kol visiškai sutemo.
Visas šis savo ramiu užmoju sukrečiantis reginys išgąsdino Harę, bet aš nieko negalėjau jai paaiškinti. Man, soliarininkui, jis buvo toks pat naujas ir nesuprantamas, kaip ir jai. Beje, jokiuose kataloguose neužregistruotas formas ir darinius galima pamatyti Soliaryje maždaug du tris kartus per metus, o jei žmogui sekasi, net dažniau. Kitą naktį, maždaug prieš valandą ligi žydrosios saulės patekėjimo, matėme kitą fenomeną — okeanas fosforescavo. Iš pradžių jo tamsoje nematomame paviršiuje pasirodė pavienės šviesos dėmės, gal veikiau balzganos, murzinos aušros dėmės, kurios ėjo pagal bangų ritmą. Jos plėtėsi susiliedamos, paskui spektrinė pašvaistė išplito ligi pat horizonto. Šviesos intensyvumas didėjo apie penkiolika minučių; reginys baigėsi stebėtinu būdu: okeanas ėmė blėsti, nuo vakarų gal šimto mylių frontu slinko tamsos ruožas, o kai jis pasiekė Stotį ir praėjo pro ją, pasimatė toji okeano dalis, kuri tebe - fosforescavo ir atrodė it vis labiau tolstanti į rytus, aukštai į sutemas nyranti atošvaistė. Pasiekusi horizontą, ji liko panaši į milžinišką šiaurės pašvaistę ir beregint išnyko. Kai netrukus patekėjo saulė, vėl plytėjo tuščia sustingusi plokštuma, raibuliuojanti smulkiom bangelėm, kurios siuntė sidabrinius blyksnius tiesiai į Stoties langus. Šis reiškinys, okeano fosforescencija, buvo jau aprašytas. Kaip taisyklė, jis būdavo pastebimas prieš asimetriadų atsiradimą, o šiaip tai buvo tipiškas sustiprėjusio lokalinio plazmos aktyvumo požymis. Tačiau per kitas dvi savaites nieko nenutiko nei už Stoties, nei pačioje Stotyje. Tik kartą, vidurnaktį, išgirdau tarsi iš niekur sklindantį ir podraug iš visur tolimą riksmą, nepaprastai aukštą, šaižų ir pratisą, kažkas baisiai klykė nežmonišku balsu. Pakirdęs iš košmaro, ilgai gulėjau klausydamasis, ne visai tikras, ar ir tas klyksmas nėra sapnas. Vakar laboratorijoje, kurios dalis yra virš mūsų kambario, girdėjosi prislopinti garsai lyg kas būtų stumdęs sunkius daiktus ir aparatus. Man rodėsi, kad tas klyksmas sklinda iš viršaus, tik nesupratau, kaip čia gali būti, nes abu aukštus skyrė garso nepraleidžiantis perdengimas. Tas agonijos klyksmas tęsėsi kone pusvalandį. Jis taip draskė man nervus, kad aš, visas išprakaitavęs, apdujęs, jau buvau bebėgąs į viršų. Bet galų gale klyksmas nutilo, ir vėl tebuvo girdėti sunkių daiktų stumdymas.
Po dviejų dienų, vakare, kai sėdėjome su Hare mažoje virtuvėlėje, netikėtai įėjo Snautas. Jis dėvėjo eilutę, tikrą žemišką eilutę, kuri jį visiškai pakeitė. Jis buvo tarsi pasenėjęs ir pasidaręs aukštesnis. Beveik nežiūrėdamas į mus, jis priėjo prie stalo, pasilenkė ties juo ir, net neatsisėdęs, ėmė valgyti mėsą tiesiai iš skardinės, užsikąsdamas duona. Valgydamas įkišo į skardinę rankovę ir ištaukavo ją.