— Juk žinai. Eikš dabar pas mane. Rašysime raportą. Eikš.
— Palauk. Tai ko gi tu nori? Turbūt neketini pasilikti Stotyje?..
— Noriu pasilikti. Taip.
Sėdėjau prie didelio lango ir žiūrėjau į okeaną. Neturėjau ką veikti. Per penkias dienas surašytas raportas dabar pavirto pundeliu bangų, lekiančių per tuštumą, kažkur už Oriono žvaigždyno. Pasiekęs tamsius dulkių ūkus, kurie driekiasi aštuonių trilijonų kubinių mylių plote ir sugeria kiekvieną signalą bei šviesos spindulį, jis susidurs su pirmuoju retransliatorium iš ilgos jų grandinės. Iš čia, nuo vieno radijo plūduro ligi kito, milijardų kilometrų ilgumo šuoliais jis lėks milžiniško lanko kreive, kolei paskutinis retransliatorius, metalinis luitas, prikimštas tankiai supakuotų precizinių instrumentų su pailgu kryptinės antenos snukiu, sukoncentruos jį dar kartą ir svies tolyn į erdvę, Žemės linkui. Paskui praeis mėnesiai, ir toks pat energijos pluoštas, iššautas iš Žemės, palikdamas paskui save gravitaciniame Galaktikos lauke smūgių sukeltų deformacijų ruožą, pasieks kosminio debesies kraštą, prasmuks pro jį palengva dreifuojančių plūdurų vėriniu ir, jų sustiprintas, nesumažinęs greičio, nuskries link dvigubų Soliario saulių.
Okeanas po aukšta raudona saule buvo juodesnis, negu kitais kartais. Rudas rūkas sulydė jį su dangumi. Diena buvo nepaprastai tvanki, ji tarsi pranašavo vieną iš tų itin retų ir neįsivaizduojamai smarkių audrų, kurios keliskart per metus aplanko planetą. Yra pagrindo manyti, kad vienintelis jos gyventojas kontroliuoja klimatą ir tas audras sukelia pats.
Dar keletą mėnesių man buvo likę žiūrėti pro šiuos langus, stebėti iš aukštumos antplūdžius balto aukso ir nuobodaus raudonio, kartas nuo karto atsispindinčio kokioje skystoje erupcijoje, sidabriniame simetriados pursle, sekti palinkusių prieš vėją liaunų ilgūnų kelionę, susidurti su apdūlėjusiais, apirusiais mimoidais. Vieną gražią dieną visi videofonų ekranai ims mirkčioti šviesomis, visa jau seniai nebeveikianti elektroninė signalizacija atgis, išjudinta impulso, pasiųsto iš užu šimtų tūkstančių kilometrų, pranešdama, kad artėja metalinis kolosas, kuris, pratisai riaumojant gravitoriams, nusileis virš okeano. Tai bus „Odisėjas” arba ,,Prometėjas”, arba koks kitas didelis tolimo plaukiojimo kreiseris. Kai trapu nulipsiu nuo plokščio Stoties stogo, pamatysiu deniuose išsirikiavusius baltus šarvuotus masyvius automatus, kurie neturi kaip žmogus pirmapradės nuodėmės ir yra tokie nekalti, kad vykdo kiekvieną įsakymą — galėtų net sunaikinti patys save arba kliūtis, kurios stotų jiems skersai kelią, jeigu šitaip būtų užprogramavusi jų kristalinė atmintis. O paskui žvaigždėlaivis tyliai pakils, pralenkdamas garsą, ir tik tada trenksmas, suskilęs bosinėmis oktavomis, pasieks okeaną, o visų žmonių veidus akimirka nušvies mintis, kad jie grįžta namo.
Bet aš neturėjau namų. Žemė? Galvojau apie jos didelius žmonių užtvindytus triukšmingus miestus, kuriuose pasimesiu, pradingsiu beveik taip, kaip kad būčiau pradingęs, jei būčiau padaręs tai, ką norėjau padaryti antrąją ar trečiąją naktį — pulti į sunkiai banguojantį tamsybės okeaną. Aš paskęsiu tarp žmonių. Būsiu nešnekus ir atidus, todėl pageidaujamas draugas, turėsiu daug pažįstamų, net bičiulių ir moterų, o gal netgi vieną moterį. Tam tikrą laiką turėsiu prisiversti, kad galėčiau šypsotis, sveikintis, keltis, atlikti tūkstančius smulkių veiksmų, iš kurių susideda žemės gyvenimas. Paskui viskas susinormuos. Atsiras naujų interesų, naujų užsiėmimų, tačiau aš neatsiduosiu jiems visas. Niekam ir nė vienam žmogui, jau niekados. Ir galbūt žiūrėsiu naktimis ten, kur danguje dulkių debesies ūkana it juoda skraistė uždengia dviejų Saulių šviesą, ir atsiminsiu viską, net tai, ką galvoju dabar. Su atlaidžiu šypsniu prisiminsiu savo paikybes ir viltis, ir bus tame šypsnyje truputis gailesčio, bet ir pranašumo. Aš visai nelaikiau to savęs, kuris bus, blogesniu už tą Kelviną, kuris būtų ryžęsis viskam dėl dalyko, vadinamo kontaktu. Ir niekas neturės teisės smerkti mane.
Į kabiną įėjo Snautas. Jis apsidairė, paskui pažvelgė į mane. Aš atsistojau ir priėjau prie stalo.
— Tau ko nors reikia?
— Atrodo, kad neturi ką veikti?..— paklausė jis mikčiodamas.— Galėčiau tau duoti kai kokių apskaičiavimų, tiesa, tai neskubu...
— Ačiū,— šyptelėjau aš,— bet nereikia.
— Tu taip manai?— paklausė jis, žvelgdamas pro langą.
— Taip. Mąsčiau apie įvairius dalykus ir...
— Verčiau mažiau mąstytumei.
— Tu nežinai, ką aš turiu galvoj. Sakyk, ar... tu tiki į dievą?
Jis dirstelėjo į mane.
— Ką tu? Kas gi šiandien tiki... Jo akyse spindėjo nerimas.
— Tai ne taip paprasta,— tariau tyčia nerūpestingu tonu,— nes aš nekalbu apie tradicinį žemiškų tikybų dievą. Nesu religijų žinovas ir nieko naujo nesugalvojau, bet gal tu kartais žinai, ar kada yra buvęs tikėjimas į... ydingą dievą?
— Ydingą?— pakartojo, kilstelėjęs antakius, Snautas.— Kaip tai suprasti? Tam tikra prasme kiekvienos religijos dievas buvo ydingas, nes jis buvo slegiamas žmogiškų silpnybių naštos, tik dar didesnės. Senojo Testamento dievas buvo, pavyzdžiui, prievartautojas, trokštantis vergavimo ir aukų, pavydintis kitų dievų... graikų dievai turėjo ne mažiau žmogiškų ydų — buvo valdingi, kliautingi šeimose...
— Ne,— nutraukiau aš, — kalbu ne apie dievą, kurio netobulumas išplaukia iš jį sukūrusių žmonių naivumo, o kuris yra jo esminis, imanentinis bruožas. Tai turėtų būti dievas, kurio visažinystė ir visagalybė ribota, kuris klaidingai numato savo kūrinių ateitį, kuriam gali sukelti siaubą jo suformuotų reiškinių eiga. Tai yra dievas... luošas, kuris visad trokšta daugiau, negu gali, ir ne iškart tą suvokia. Dievas, sukonstravęs laikrodžius, bet ne laiką, kurį jie rodo. Struktūras ar mechanizmus, tarnaujančius numatytiems tikslams, bet peraugusius tuos tikslus ir nepateisinusius jų. Jis sutvėrė begalybę, kuri, užuot buvusi, kaip turėjo būti, jo galybės mastas, tapo jo beribio pralaimėjimo mastu.
— Tai senovinis manicheizmas,— pratarė dvejodamas Snautas.
Dabar kalbėdamas su manim, jis nebebuvo toks įtariai atsargus, kaip kad pastaruoju metu.
— Bet tai neturi nieko bendro su gėrio ir blogio pradmenimis,— tuoj pat nutraukiau jį. — Tasai dievas neegzistuoja už materijos ir negali iš jos išsivaduoti, tiktai nori to...
— Tokios religijos aš nežinau,— tarė patylėjęs Snautas.— Tokia niekad nebuvo... reikalinga. Jeigu gerai tave suprantu,— ko gero, suprantu,— tai tu turi galvoj kažkokį evoliucionuojantį dievą, kuris vystosi laike ir auga, kildamas į vis aukštesnį galybės laipsnį, kolei įsitikina tos galybės bejėgiškumu? Tasai tavo dievas — tai būtybė, kuri įžengė į dieviškumą kaip į situaciją be išeities, o suvokusi tai, įpuolė į sielvartą. Taip, bet sielvartaujantis dievas — tai juk žmogus, mano mielasis! Tu kalbi apie žmogų... Čia ne tik prasta filosofija, čia netgi prasta mistika.
— Ne,— atšoviau atkakliai,— aš kalbu ne apie žmogų. Gal kai kuriais bruožais jis sutaptų su šia provizorine definicija, bet tik todėl, kad ji pilna spragų. Žmogus nepasirenka sau tikslo, nors taip ir atrodo. Jam jį primeta laikas, kuriame jis gimė.
Žmogus gali jam tarnauti ar maištauti prieš jį, tačiau tarnavimo ar maišto objektas jam duotas iš išorės. Kad galėtų visiškai laisvai susirasti tikslą, jis turėtų būti vienas, bet tai neįmanoma, nes žmogus, neišaugęs tarp žmonių, negali tapti žmogumi. Tai... manasis dievas — tai būtybė, neturinti daugiskaitos, supranti?
— Ak,— tarė Snautas,— kaipgi aš iš karto... Ir parodė ranka už lango.
— Ne,— užginčijau aš,— ir ne jis. Jis nebent galėtų būti tas, kas prarado šansus tapti dievybe besivystydamas, per anksti užsisklendęs savyje. Jis yra veikiau anachoretas, kosmoso atsiskyrėlis, o ne jo dievas... Jis kartojasi, Snautai, o tas, kurį turiu galvoje, niekad to nepadarytų. Gal jis gimsta dabar kur nors, kokiame Galaktikos užkampyje, ir ims, jaunatviško svaigulio pagautas, gesinti vienas žvaigždes ir degioti kitas; pastebėsime tai ilgainiui...
— Jau pastebėjome,— tarė rūgščiai Snautas.— Novae ir supernovae,.. ar tai, anot tavęs, jo altoriaus žvakutės?
— Jeigu tu viską, ką sakau, traktuoji taip paraidžiui...
— O gal Soliaris yra tavo dieviškojo kūdikio lopšys?—pridūrė Snautas. Jis šypsojosi, aplink jo akis susimetė smulkutės raukšlelės.— Gal jis, tavo supratimu, yra dievo sielvarto užuomazga, gemalas, gal jo vitalinis vaikiškumas dar visa galva pranoksta jo protą, o visa tai, ką mes turime apie soliaristiką savo bibliotekose, tėra didelis jo kūdikiškų refleksų katalogas...
— O mes tam tikrą laiką buvome jo žaisliukai,— baigiau aš.— Taip, galimas daiktas. Ir žinai, kas tau pavyko? Sukurti visiškai naują hipotezę Soliario tema, o tai išties ne menkniekis! Ir štai, jau turime paaiškinimą, kodėl negalima užmegzti kontakto, kodėl nesulaukiam atsakymo, turim paaiškinimą kai kurių, sakyčiau, ekstravagantiškų jo poelgių su mumis; mažo vaiko psichika...
— Aš atsisakau autorystės,— murmtelėjo prie lango stovintis Snautas.
Mudu ilgą laiką žiūrėjome į juodas okeano bangas. Rytiniame horizonte pro rūką ryškėjo blyški pailga dėmelė.
— Iš kur tu ištraukei šią ydingo dievo koncepciją?— staiga paklausė Snautas, neatitraukdamas akių nuo šviesa nutviekstos dykumos.
— Nežinau. Ji man pasirodė labai įtikėtina. Tai vienintelis dievas, kurį būčiau linkęs tikėti, kurio kančia nėra atpirkimas, kuris nieko neišgano, niekam netarnauja, tiktai yra, ir tiek...
— Mimoidas...— tarė visiškai tyliai, kitokiu balsu Snautas.
— Ką sakai? A, taip. Pastebėjau jį jau anksčiau. Labai senas.
Abu žiūrėjome į ruda ūkana aptrauktą horizontą.
— Skrisiu,— tariau aš netikėtai.— Juoba kad dar nebuvau išėjęs iš Stoties, o čia gera proga. Grįšiu po pusvalandžio...
— Ką sakai?—išplėtė akis Snautas.— Skrisi? Kur?
— Ten,— parodžiau rūke šmėkšančią kūno spalvos dėmę.— O kodėl gi ne? Paimsiu mažą malūnsparnį. Žinai, būtų juokinga, jei turėčiau kada nors Žemėje prisipažinti, kad, aš, soliarininkas, nesu niekad palietęs koja Soliario paviršiaus.
Priėjau prie spintos ir ėmiau raustis tarp kombinezonų. Snautas tylėdamas stebėjo mane, paskui tarė:
— Nepatinka man tas.
— Kas?— atsisukau, laikydamas rankose kombinezoną. Mane pagavo seniai bepatirtas susijaudinimas.— Ką tu kalbi? Kortas ant stalo! Bijai, kad aš ką nors... nesąmonė! Duodu žodį, kad ne. Net nepagalvojau šito. Ne, tikrai ne.
— Skrisiu kartu.
— Ačiū tau, bet man geriau vienam. Čia jau kažkas naujo, kažkas visiškai naujo, — skubiai kalbėjau, vilkdamasis kombinezoną.
Snautas dar kažką sakė, bet aš ne itin jo klausiausi, ieškodamas reikalingų daiktų.
Snautas nuėjo su manim į kosmodromą. Jis padėjo man išridenti mašiną iš bokso į starto aikštelę. Kai vilkausi skafandrą, jis staiga paklausė: