Iš visų psichologinių smūgių, kuriuos teko ištverti dvidešimtojo amžiaus mokslininkams, ko gero, užvis labiausiai triuškinantį — ir patį netikėčiausią — kirto atradimas, kad niekur kitur nesutiksi šitokios kamšaties, kaip „tuščioje” erdvėje.
Netikėtai paaiškėjo, kad senovinė Aristotelio doktrina, neva Gamta nepakenčianti vakuumo, yra visiškai teisinga. Netgi pašalinus iš tam tikro tūrio visus įmanomus vadinamosios kietos
materijos atomus, jame vis vien likdavo kunkuliuojantis energijų pragaras — ir dar tokio intensyvumo bei masto, kokio žmogaus protas neįstengia aprėpti. Palyginimui galime pasakyti, kad netgi užvis labiausiai suslėgta iš visų žinomų materijos formų — neutroninė žvaigždė, kur slėgis siekia šimtąmilijonų tonų į kubinį centimetrą— neįtikėtinai tankioje, bet vis vien putąprimenančioje „supererdvės” struktūroje būtų tik neapčiuopiamas vaiduoklis, vos juntamas trikdis.
Klasikiniai Lambo ir Rezenfordo darbai dar 1947aisiais pirmąsyk atskleidė, jog kosminė erdvė yra kur kas daugiau, nei byloja naivi intuicija. Tyrinėdami patį paprasčiausią elementą vandenilio atomą— šiuodu mokslininkai pastebėjo, kad, vienišam elektronui skriejant aplink branduolį, dedasi labai jau keisti dalykai. Užuot sklandžiai judėjęs taisyklinga apskrita trajektorija, elektronas mėtėsi į šalis, tarsi be paliovos blaškomas kažkokių nuolatinių, tiesa, subsubmikroskopinio lygio bangų. Nors protas sunkiai taikstėsi su šitokia prielaida, vis dėlto teko pripažinti, jognetgi pačiame vakuumevyksta kažkokios fliuktuacijos.
Nuo pat senovės graikų laikų mokslininkai buvo pasiskirstę į dvi pagrindines mokyklas: vieni tvirtino, esą Gamtoje viskas vyksta sklandžiai ir nuosekliai, kiti savo ruožtu ginčijo, kad šitoks įspūdis — tik iliuzija. Pastarųjų nuomone iš tikrųjų viskas vyksta pavieniais šuoliukais ar trūksniais, tokiais smulkučiais, kad kasdieniame gyvenime jųnė nepastebėsi. Atomo teorijos išvystymas buvo tikras antrosios minties pakraipos triumfas, o kai Planko kvantų teorija įrodė, jog net šviesa bei energija sklinda ne vientisais srautais, o neįtikėtinai mažais pliūpsniais, galutinai baigėsi visi ginčai.
Paskutiniųjų analizių duomenimis Gamtos pasaulis buvo pripažintas esąs grūdėtas — tai yra netolydus. Nors žmogui, žvelgiančiam plika akimi, vandens krioklys ir plytų griūtis — du labai skirtingi dalykai, vis dėlto iš esmės ir viena, ir kita — beveik tas pats. Mažulytės H20 „plytos” pernelyg smulkios, kad jas suvoktum paprasčiausiu regėjimu, tačiau specialiais instrumentais ginkluoti fizikai puikiausiai galėjo jas įžiūrėti.
Paskui tyrinėjimai pasistūmėjo dar per žingsnį pirmyn. Kosminės erdvės grūdėtumą įsivaizduoti buvo šitaip sunku ne vien dėl subsubmikroskopinių dydžių, bet dar ir dėl neįtikėtinos galios jossiautėjimo.Niekas iš tikrųjų negalėtų įsivaizduotimilijoninėscentimetro dalies, tačiau bent jau pats skaičius — tūkstantis tūkstančių neretai pasitaiko tokiuose žmogiškuose reikaluose kaip finansinės sąmatos ar gyventojų statistika. Pasakius, kad išrikiuoti greta vienas kito milijonas virusų sudarytų centimetro ilgumo eilutę, šitokį teiginį protas įstengtų aprėpti.
Tačiau jei pamėgintume įsivaizduoti milijoninę milįjoninės centimetro dalies dalį? Maždaug tokio dydžio yra elektronas — ir tas dydis jau gerokai per smulkus, kad su juo susidorotų vaizduotė. Protu jį dar gal ir įmanoma suvokti, bet tik ne emocionaliai.
Ir vis dėlto įvykių erdvės struktūroje mastas buvo netgi dar neįtikėtinai smulkesnis netgi už šitai — smulkesnis tiek, kad, palyginus su juo, skruzdė ir dramblys būtų tokio pat dydžio. Jeigu įsivaizduotume erdvę kaip burbuliuojančią, putąprimenančiąmasę (palyginimas kone beviltiškai klaidinantis, bet vis tik esantis arčiausiai tiesos), tuomet jos burbuliukai…
…yra tūkstantoji milijoninės milijoninės milijoninės milijoninės milijoninės…
…centimetro dalies dydžio.
O dabar pamėginkime įsivaizduoti juos be paliovos sproginėjančius — ir sprogimo metu išskiriančius tokį energįjos kiekį, kokį išskiria sprogusi branduolinė bomba; paskui tą energiją čia pat sugeriančius, vėl išspjaunančius, vėl sugeriančius — ir taip be galo, be krašto, per amžius.
Maždaug šitaip, tiesa, gerokai supaprastindami, galime perteikti dvidešimtojo amžiaus mokslininkų išsiaiškintąfundamentalią erdvės struktūrą. Tuo metu vien mintis, jog vidinę erdvės energiją įmanoma pažaboti, būtų pasirodžiusi mažų mažiausiai juokinga.
Kita vertus, vos vienu žmogaus gyvenimu anksčiau tokia pat neįtikėtina atrodė ir idėja atpalaiduoti galią, slypinčią neseniai aptiktame atomo branduolyje — ir vis dėlto, nepraėjus nė pusei amžiaus, tai buvo padaryta. Tuo tarpu įkinkyti „kvantines fliuktuacijas”, apjungiančias pačios erdvės energijų svyravimus, buvo nepalyginamai sudėtingesnė užduotis — bet ją įveikus ir nauda būtų atitinkamai didesnė.
Be kitų dalykų, pažabojus kvantinę fliuktuaciją, žmonijai atsivertų ir keliai laisvai klajoti po Visatą. Kosminis laivas galėtų kad ir visąamžinybę didinti greitį, kadangi jam išvis nebereikė tų jokio kuro. Kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų, bet vienintelė kliūtis, ribojanti kosminio laivo greitį, būtų ne kas kita kaip trintis su jį supančia terpe. Kosminėje erdvėje tarp žvaigždžių esama pakankamai vandenilio bei kitų atomų, galinčių sukelti nemaža rūpesčių gerokai anksčiau, nei laivas pasiektų galutinę greičio ribą, tai yra didžiausią įmanomą — šviesos — greitį.
Nuo pat dvidešimt šeštojo amžiaus pradžios kvantinis variklis galėjo būti sukurtas tiesiog bet kada — ir jei tai būtų įvykę, žmonių rasės istorija būtų visiškai kitokia. Deja, nutiko tai, kas ir anksčiau neretai įvykdavo vingiuotame mokslo raidos kelyje — iškraipyti stebėjimų duomenys ar klaidingos teorijos procesągerokai pristabdė ir galutinės atradimo formuluotės teko laukti dar tūkstantį metų.
Karštligės krečiamais Paskutiniųjų Dienų šimtmečiais sukurta daugybė išskirtinių — nors neretai ir dekadentiškų — meno kūrinių, tačiau reikšmingesnių mokslinių atradimų nebuvo gausu. Maža to, ilgąbandymųpažaboti kvantines fliuktuacijas istorijąlydėjo tokia įspūdinga nesėkmių virtinė, jog galų gale kone visi įtikėjo, kad įkinkyti kosminę energiją, panašiai kaip ir sukurti amžinąjį variklį, — neįmanoma netgi teoriškai, tad apie praktiką nėra ko nė kalbėti. Vis dėlto — čia ir slypėjo esminis skirtumas nuo amžinojo variklio — kol kas dar nebuvoįrodyta,kad tai iš tikrųjų neįmanoma, o neturint tvirtų, nė menkiausios abejonės nepaliekančių įrodymų, šiokia tokia vilties kibirkštėlė vis dar ruseno.
Kai iki visa ko pabaigos liko vos šimtas penkiasdešimt metų, grupė fizikiĮ, dirbusių nesvarumo sąlygomis Lagranžo Vienas mokslinių tyrimų palydove, paskelbė galų gale aptikę tokį įrodymą; jie pranešė, neva esama esminių, nepajudinamų priežasčių, dėl kurių panaudoti milžiniškų supererdvės energijos, nors ši iš tikrųjų realiai egzistuoja, išteklių visiškai neįmanoma. Tiesą sakant, niekas nė nesusidomėjo tuo, jog kažkas sumanė galų gale iškuopti tąbeviltiškai prišnerkštą, apsamanojusį mokslo užkaborį.
Vis dėlto po metų iš Lagranžo Vienas pasigirdo sutrikusių mokslininkųkrenkštelėjimas — jie aptiko įrodyme įsivėlusią visiškai nežymią klaidelę. Ir anksčiau taip atsitikdavo, netgi labai dažnai, bet šitokių kvapą gniaužiančių pasekmių nebūta dar niekad.
Vienas lyg ir visiškai nereikšmingas minuso ženklas per kažkieno žioplumą netyčia virto pliusu.
Klaida buvo ištaisyta — ir čia pasaulis apvirto aukštyn kojom. Nelauktai netikėtai atsivėrė kelias į žvaigždes — likus vos penkioms minutėms iki pusiaunakčio.