Mozė Kaldoras nepaprastai mėgavosi tomis valandomis ir net ištisomis dienomis, kai, atsiplėšęs nuo kitų darbų, vienumoje nugrimzdavo į Pirmojo Nusileidimo šventovės ramybę. Čia jis tarytum vėl grįždavo į jaunystę, atsidūręs priešais neaprėpiamus žmonijos žiniųbei meno lobynus. Džiugaus jaudulio apimtas, jis vis tik jausdavosi ir prislėgtas: jo pirštų galiukų liečiama, vėrėsi ištisa visata, tačiau ta jos dalelytė, kuriąjis pajėgtų ištyrinėti kad ir per visą gyvenimą, buvo tokia neįsivaizduojamai menka, jog kitąsyk Mozė sunkiai nusikratydavo kaustančios nevilties. Jis buvo tarsi išbadėjęs vargeta, netikėtai atsidūręs puotoje, kur vaišėmis lūžtantis stalas tęsėsi tiek, kiek aprėpė akys — ir nuo tokios kvaitinančios gausos jam išvis prapuolė apetitas.
Vis dėlto visi šie išminties bei kultūros turtai tebuvo tik menka žmonijos palikimo dalelė. Čia trūko labai daug ko, ką Mozė Kaldoras pažinojo ir mėgo — ir šitą stoką, kąjis puikiai žinojo, lėmė ne koks nelemtas atsitiktinumas, o kruopšti ir apgalvota atranka.
Prieš tūkstantį metų genialūs ir gerų norų kupini žmonės perrašė istoriją ir peržiūrėjo ištisas Žemės bibliotekas spręsdami, kąreikėtų išgelbėti, o ką— palikti liepsnų valiai. Atrankos kriterijai buvo visai paprasti, nors kitąsyk — labai sunkiai pritaikomi.\sėklinių laivų atmintį turėjo pakliūti tik tie literatūros kūriniai ar praeities įrašai, kurie galėjo pasitarnauti išgyvenimui naujuose pasauliuose ir kuriant ten socialinį stabilumą.
Užduotis, savaime suprantama, buvo ir neįvykdoma, ir nepaprastai skausminga. Su ašaromis akyse atrankos grupės šlavė lauk Vedas, Bibliją, Tripitakąir Koraną, ir visą tą milžinišką grožinės ir negrožinės literatūros, sukurtos remiantis šiomis knygomis, sankaupą. Nepaisant visų šių veikalų grožio bei išminties perlų, nebuvo galima leisti, kad šitos knygos užkrėstų nelytėtas planetas religine neapykanta, tikėjimu antgamtiniais reiškiniais ir pamaldžiu veblenimu, kuo anais laikais guosdavosi nesuskaičiuojami milijardai vyrų bei moterų, tuo pačiu jaukdami sau protą.
Į didįjį naikinimo katiląpakliuvo ir kone visi didžiųjų rasytojų, poetų, dramaturgų veikalai, kurių šiaip ar taip neįmanoma suprasti be filosofinio bei kultūrinio konteksto. Homeras, Šekspyras, Miltonas, Tolstojus, Melvilis, Prustas — iškiliausias tų laikų, kol elektroninė revoliucija dar nebuvo prarijusi spausdinto žodžio, rašytojas… Visa, kas liko iš jų kūrybos, buvo keli šimtai tūkstančių kruopščiai atrinktų puslapių. Į Archyvus stengtasi neįsileisti nieko, kas būtų susiję su karais, nusikaltimais, smurtu bei destruktyviomis aistromis. Jeigu iš naujo perkurti — ir, kaip buvo tikimasi, geresni —Homo sapiensįpėdiniai patys atrastų tokius dalykus, jie, be jokios abejonės, patys prirašytų ir atitinkamos literatūros. Nebuvo jokio reikalo skatinti juos tam iš anksto.
Savo ruožtu muzikai — išskyrus operą — pasisekė labiau; taip pat ir vaizduojamiesiems menams. Ir vis tiek vien medžiagos apimtis buvo tokia, kad atranka tapo neišvengiama, nors neretai atrinkinėtojai savavališkai vadovaudavosi vien subjektyvia nuomone. Ateities kartos daugelyje pasaulių tikriausiai dar ilgai laužys galvas, kur galėjo pradingti pirmosios trisdešimt aštuonios Mocarto simfonijos, antroji ir ketvirtoji — Bethoveno ar keturios Sibelijaus — nuo trečiosios iki šeštosios.
Mozė Kaldoras giliai suvokė savo atsakomybę, bet tuo pat metu ir žinojo nepajėgsiąs — nepajėgtų joks žmogus, kad ir koks būtų talentingas — tinkamai susidoroti su laukiančia jo užduotimi. Orbitoje skriejančio „Magelano” neaprėpiamuose duomenųbankuose buvo saugoma daugybė Talasos žmonėms niekad negirdėtų žinių, gausybė informacijos, kuriąjie godžiai stvertų ir pasimėgaudami tyrinėtų netgi tuo atveju, jei nepajėgtų iki galo suprasti. Štai kad ir tobulai dvidešimt penktame amžiuje perkurta „Odisėja”, karinė klasika, kupina kančios net žvelgiant per pusę tūkstantmečio trukusios taikos atstumą, Šekspyro tragedijos puikus Feinbergo vertimas į bendrąją kalbą, Li Čou „Karo ir taikos” versija — norint vien išvardyti visas galimybes, prireiktų ištisų valandų, netgi dienų.
Retsykiais, betūnant Pirmojo Nusileidimo Komplekso bibliotekoje, Kaldorą apnikdavo pagunda įsijausti į dievo vaidmenį ir mažumėlę sujudinti šituos pakankamai viskuo patenkintus ir jau kadai nekaltybę praradusius žmones. Kartais jis imdavosi lyginti vietinių duomenų bankų įrašus su laivo Archyvais fiksuodamas, kurios medžiagos dalys išbraukytos ar sutrumpintos. Nors iš esmės jokios rūšies cenzūra nebuvo jam prie širdies, neretai Kaldoras nori nenori turėdavo pripažinti, jog kai kurie epizodai pašalinti labai apgalvotai — išmintingas sprendimas bent jau tiems laikams, kai kolonija dar tik kūrėsi. Tačiau dabar ji jau sėkmingai įsišaknijusi ir klestinti, tad gal jai visai nepakenktų, jei kas šiek tiek sudrumstų vandenį ar įlietų trupučiuką kūrybingumo…
Protarpiais kas nors sutrukdydavo ir jam: skambučiai iš laivo arba jaunų lasų grupelės, drauge su vadovais apžiūrinėjančios savosios istorijos ištakas. Dėl tokių trikdžių Kaldoras nepykdavo, o vieno gaišintojo netgi nekantriai laukdavo pats.
Beveik kiekvienąpopietę, išskyrus tas, kai sutrukdydavo kokie nors neatidėliotini darbai Tarnoje, aplankyti Kaldoro prisistatydavo Mirisa, raita ant savo dailaus sarčio Bobio. Atvykėliai gerokai nustebo išvydę Talasoje dar ir arklių, mat nebuvo matę jų gyvų netgi Žemėje. Tačiau lasai mylėjo gyvūnus ir atkūrė daugybę jų rūšių, pasinaudoję paveldėtais gausiais genetinės informacijos failais. Kitąsyk užsiveisdavo ir tokių gyvūnų, iš kurių nebuvo jokios naudos, netgi atvirkščiai — sakykime, žaviosios nedidukės voverinės beždžionėlės kartais gerokai užerzindavo vagiliaudamos — stverdavo bet kokius po ranka pasipainiojusius smulkius daiktus, netgi iš namų.
Mirisa visuomet atgabendavo kokių nors skanėstų: dažniausiai vaisių arba kurio nors iš daugybės vietinių rūšių sūrio. Kaldoras su dėkingumu priimdavo vaišes. Bet dar labiau nei gardėsiai jį džiugino Mirisos draugija; kas galėjo numatyti, kad žmogus, neretai kalbėdavęs penkiems milijonams klausytojų — daugiau nei pusei paskutiniosios kartos atstovų! — dabar taip džiaugsis turėdamas bent vieną…
— Kadangi esi kilusi iš bibliotekininkų dinastijos, — kalbėjo Mozė Kaldoras, — tu ir mąstai megabaitais. Vis dėlto norėčiau priminti, kad pati bibliotekos sąvoka kildinama iš žodžio, kuris reiškia „knygą”. Ar Talasoje jūs turite knygų?
— Savaime aišku, turime, — pasipūtė Mirisa; ji iki pat šiol taip ir neišmoko atskirti, kada Kaldoras juokauja. — Turime milijonus knygų… na, gal tūkstančius. Šiaurinėje saloje gyvena žmogus, kuris spausdina knygas — maždaug po dešimt per metus, kiekvienas leidimas — keli šimtai egzempliorių. Jo knygos nepaprastai gražios… ir, žinoma, labai brangios. Dažniausiai būna skirtos dovanoti kokia nors ypatinga proga. Vieną tokią aš ir pati gavau dovanų, kai man sukako dvidešimt vieneri — „Alisą stebuklų šalyje”.
— Kada nors labai norėčiau jąpamatyti. Man visuomet patikdavo knygos, laive ir pats turiu jų gal šimtą. Turbūt todėl, vos išgirstu kąnors kalbant baitais, mintyse padalinu iš milijono — ir tada galiu galvoti apie vienąknygą… Vienas gigabaitas atitinka maždaug tūkstantį knygų — ir taip toliau. Tai vienintelis būdas, padedantis man suprasti, kas iš tikrųjų turima omeny, kai kas nors kalba apie duomenų bankus bei informacijos perkėlimą. Sakyk, kokio dydžio jūsų biblioteka?
Mirisa įdėmiai tebežiūrėjo į Kaldorą, o jos pirštai jau lakstė valdymo pulto klaviatūra.
— Štai šito aš irgi taip ir nesugebėjau išmokti, — susižavėjęs ištarė jis. — Kadaise kažkas pasakė, kad, baigiantis dvidešimt pirmajam amžiui, žmonija pasidalijo į dvi rūšis: Žodininkus ir Skaitmenininkus. Žinoma, būtinybės prispirtas, klaviatūra galiu naudotis ir aš, bet man kur kas labiau patinka kalbėtis su elektroniniais kolegomis.
— Pastarojo kasvalandinio surašymo duomenimis, — pranešė Mirisa, — šeši šimtai keturiasdešimt penki terabaitai.
— Hmmm… beveik milijardas knygų. O kokia buvo pradinė bibliotekos apimtis?
— Galiu atsakyti net nežiūrėjusi. Šeši šimtai keturiasdešimf.
— Vadinasi, per septynis šimtus metų…
— Taip, taip — mes sugebėjome išleisti tik kelis milijonus knygu— Nepamanyk, kad kritikuoju; šiaip ar taip, kokybė — kur kas svarbiau nei kiekybė. Labai norėčiau, kad supažindintum mane su tais lasų literatūros kūriniais, kurie, tavo manymu, geriausi. Literatūros… taip pat ir muzikos. Supranti, mums reikia apsispręsti, kągalėtume jums duoti — tai rimta problema. „Magelano” viešojo naudojimo duomenų bankuose mes saugome daugiau nei tūkstantį megaknygų. Ar supranti, ką tai reiškia? — Jei atsakyčiau: taip, atimčiau tau malonumąman paaiškinti. Nesu tokia žiauri.
— Labai ačiū, brangioji. O jeigu rimtai, tai siaubinga problema, neduodanti man ramybės jau daugelį metų. Kartais man atrodo, kad Žemė buvo sunaikinta pačiu laiku: žmoniją šiaip ar taip baigė sutraiškyti jos pačios generuojamos informacijos kiekis.
Antrojo tūkstantmečio pabaigoje visoje Žemėje per metus buvo išleidžiamas tik — tik! — toks informacijos kiekis, kuris atitiktų daugmaž milijoną knygų. Ir tai dar kalbu vien apie tą informaciją, kuri buvo laikoma turinti išliekamąją vertę, taigi, neribotam laikui patalpinama į saugyklas.
Įsibėgėjus trečiajam tūkstantmečiui, šis kiekis išaugo mažiausiai šimtą kartų. Nuo tų laikų, kai išvis buvo išrastas raštas, iki pat Žemės žūties, apytikriais apskaičiavimais išleista dešimt tūkstančių milijonų knygų. Kaip jau minėjau, maždaug dešimt procentų to kiekio mes gabenamės laive.
Jeigu visą šį gausybės ragąmes išverstume jums ant galvų — tarkime, jūsų Archyvų pajėgumai visa tai sutalpintų — jūs tiesiog paskęstumėte informacįjoje. Iš mūsų pusės tai toli gražu nebūtų geras darbas — jūsų pačių kultūrinis bei mokslinis augimas visiškai sustotų. Maža to, didžioji dalis mūsų medžiagos jums išvis nieko nereikštų; sugaištumėte ištisus šimtmečius, kol atskirtumėte grūdus nuo pelų…
Keista, pats sau tarė Kaldoras, kažkodėl anksčiau šitokia analogija net neatėjo į galvą. O juk tai — lygiai tas pats pavojus, kurį nuolat pabrėždavo Nežemiškojo Proto Paieškos grupės priešininkai. Kągi, mums taip niekad ir nepavyko užmegzti ryšio su jokiu nežemiškos kilmės protu — nepavyko netgi jo aptikti. Tačiau tai, kas neišdegė mums, nutiko lasams — o ateiviai esamemes…
Vis dėlto, nepaisant absoliučiai skirtingos kilmės, juodu su Mirisa turėjo daug kąbendro. Jos smalsumas ir guvus protas buvo tokie bruožai, kuriuos derėjo skatinti; netgi tarp įgulos narių nedaug teatsirastų tokių įdomių pašnekovų, su kuriais bendraudamas Kaldoras jaustų šitokį įkvėpimą. Kartais, atsakinėdamas įjos klausimus, jis pats įklimpdavo įtokiąkebliąpadėtį, kad likdavo vienintelė išeitis — pereiti į kontrpuolimą.
— Labai keista, — sykį užsipuolė jis pats, nebeištvėręs ypač atkaklios jos kvotos apie Saulės sistemos politiką, — kad tu nepe rėmei pareigų iš tėvo ir nepradėjai visą laiką dirbti čia. Šitoks darbas tarsi sugalvotas specialiai tau.
— Gundžiausi taip ir padaryti. Bet tėtis visą gyvenimą neveikė nieko kita, tik atsakinėjo į visokiausius klausimus ir rinko informaciją Šiaurinės salos biurokratams. Jam niekada nelikdavo laiko užsiimti kokiu nors širdžiai mielu darbu.
— Na, o kaipgi tu?
— Man patinka gliaudyti ir rūšiuoti faktus, bet dar labiau mėgstu savo akimis pamatyti, kaip jie panaudojami. Štai kodėl mane paskyrė Tarnos vystymo projekto direktoriaus pavaduotoja.
— Tik štai bijau, kad mūsų operacijos šį jūsų projektąpristabdys. Ar bent jau šitaip man sakė pats direktorius, kai susidūriau su juo merės kabineto tarpduryje.
— Puikiai žinai, kad Brantas kalbėjo nerimtai. Mūsų projektas ilgalaikis, tik apytiksliai esame numatę datas, kada reikėtų baigti darbus. O jei čia išties prasidės Olimpinės ledo arenos statybos, planus iš viso gali tekti peržiūrėti — ir, daugelio mūsiškių nuomone, iš to pešime tik naudos. Žinoma, šiauriečiai pageidauja, kad ledo arena būtų statoma pas juos — mano, kad mums turėtų visiškai užtekti ir Pirmojo Nusileidimo vietos.
Kaldoras sukikeno; jis žinojo apie iš kartos į kartąperduodamąkonkurencijątarp dviejų salų.
— Argi ne jų tiesa? O dabar jūs turite ir dar vieną įžymybę mus. Tad nebūkite tokie goduoliai.
Juodu jau taip puikiai pažinojo — ir mylėjo — vienas kitą, kad galėjo be jokių skrupulų pokštauti ir apie Talasą, ir apie „Magelaną”. Nebebuvo tarp jų ir paslapčių: jie atvirai pasišnekėdavo apie Loreną ir Brantą, o galiausiai Mozė Kaldoras pajuto įstengsiąs kalbėti ir apie Žemę.
— …darbų aš pakeičiau tiek daug, Mirisa, kad net skaičių pamečiau, šiaip ar taip, dauguma jų nė nebuvo itin reikšmingi. Užvis ilgiausiai dėsčiau politinius mokslus Kembridžo universitete Marse. Negali net įsivaizduoti, kokia dėl to amžiais kildavo painiava, mat buvo ir kitas, senesnis universitetas Kembridže — Žemėje, Masačiusetse — ir netgi dar vienas, dar senesnis — irgi Kembridže, Anglijoje.
Vis dėlto, artėjant pabaigai, mudu su Evelina vis labiau įsi traukėme į griūvančias ant galvos visuomenines problemas bei pasiruošimąDidžiajam Kraustymuisi. Atrodo, buvau apdovanotas šiokiu tokiu — na… oratoriaus talentu, tad galėjau padėti žmonėms susitaikyti su ta vienintele ateitimi, kurios jie dar galėjo tikėtis.
Vis dėlto mes taip ir neįstengėmeiš tikrųįųsuvokti, jog sulauksime galo dar prie gyvos savo galvos — argi kas pajėgtų tai įsisąmoninti! Ir jei kas nors būtų pasakęs man, kad paliksiu Žemę ir visa, kąmylėjau…
Akimirkai jo veidas persikreipė iš skausmo; Mirisa, kupina užuojautos, tylėdama laukė, kol jis atitoks. Ji troško užduoti tokią daugybę klausimų, kad jam, ko gero, gyvenimo neužtektų atsakyti įjuos visus, o laiko ji teturėjo vos metus — po to „Magelanas” vėl iškeliaus į žvaigždes…
— Kai man pranešė, kad esu reikalingas laive, aš pasitelkiau visąsavo filosofinę galią, visus sugebėjimus įtikinėti — ir bandžiau įrodyti, jog šitaip manantieji klysta. Tvirtinau esąs jau per senas. Be to, visos mano sukauptos žinios saugomos duomenų bankuose… be to, kiti galį atlikti tąpatį darbąkur kas geriau nei aš… Vienu žodžiu, išklojau viską, kągalėjau — išskyrustikrąįąpriežastį.
Baigėsi tuo, kad Evelina apsisprendė už mane. Žinai, Mirisa, tiesa, kad moterys kartais būna žymiai stipresnės už vyrus bet argi turėčiau sakyti šitaitaul
„Tu jiems reikalingas, — bylojo paskutinis jos laiškas. — Mudu pragyvenome kartu keturiasdešimt metų — o dabar liko tik mėnuo. Keliauk, ir tave lydės mano meilė. Net nebandyk manęs ieškoti.”
Taip niekad ir nebesužinosiu, ar ji regėjo Žemės žūtį, kaip ją regėjau aš — tuo metu, kai jau buvome išskrieję už Saulės sistemos ribų.