Save jie vadino Sabromis — pasiskolino vardą tų pirmeivių, kurie prieš pusantro tūkstančio metų prisijaukino kone tokias pat laukines ir priešiškas teritorijas Žemėje.
Vienu atžvilgiu Marso Sabroms dar pasisekė — jiems bent jau neteko susidurti su žmogiškaisiais priešais, vien tik su nepaprastai nuožmiu klimatu, neįtikėtinai reta atmosfera ir visame planetos paviršiuje siaučiančiomis smėlio audromis. Visus šiuos sunkumus pavyko įveikti; jie mėgdavo tvirtinti ne šiaip išgyvenę, o plačiai pasklidę. Šis posakis tebuvo viena iš daugybės iš Žemės pasiskolintų citatų, bet arši marsiečių nepriklausomybė retai leisdavo jiems tai pripažinti.
Daugiau nei tūkstantį metų jie gyveno saldžios iliuzijos — kone religijos — šešėlyje. Ir šis įsitikinimas, panašiai kaip bet kuri kita religija, iš esmės paveikė jų visuomenę — suteikė tikslų, siekiančių gerokai toliau už juos pačius, o jų gyvenimas įgijo prasmę.
Iki pat tų laikų, kai tiksliais apskaičiavimais buvo įrodyta priešingai, jie tikėjo — ar, mažų mažiausiai, vylėsi — jog Marsui pavyks išvengti Žemės lemties. Žinoma, veikiausiai tik per plauką — papildomas nuotolis negalėjo padėti niekuo daugiau, nebent penkiasdešimčia procentų sumažinti radiaciją— tačiau marsiečiai puoselėjo viltis, kad šito galbūt pakaks. Kilometrų storio senovinių ledynų sluoksnio sergstimi, jie vylėsi išgyvensią ir tada, kai Žemės žmogui išgyventi neliks nė menkiausios galimybės. Vaizduotė nunešė juos netgi taip toli, kad buvo kuriamos teorijos nors jomis iš tiesų tikėjo nebent vienas kitas romantikas — neva ištirpusios poliarinio ledo kepurės galbūt vėl užpildys vandeniu kadai išdžiūvusių vandenynų duburius. O jau tada ir atmosfera galbūt taps tokia tanki, kad žmonės galės laisvai vaikščioti atvirame ore, apsirūpinę tik paprasčiausia kvėpavimo įranga bei šilumą sulaikančiais kostiumais…
Šios giliai įsišaknijusios viltys gyvavo ilgai, tačiau negailestingi apskaičiavimai galų gale jas palaidojo. Kad ir kokie patyrę ar nagingi būtų Sabros, kad ir kiek pastangų įdėtų, savo jėgomis išsigelbėti jiems nepavyks. Jiems lemta pražūti drauge su protėvių pasauliu, kurį jie kitąsyk demonstratyviai, kad ir apsimestinai, niekino už ištižimą.
Vis dėlto dabar, tiesiog po „Magelanu”, plytėjo planeta, įkūnijanti visas paskutiniųjų Marso kolonistų kartų viltis bei svajones. Kaskart, kai Ouvenas Flečeris pažvelgdavo žemyn įtyvuliuojančius beribius Talasos vandenynus, jo galvoje įkyriai sudundėdavo viena vienintelė mintis.
Žvaigždžių zondų duomenimis Saganas Du labai jau smarkiai priminė Marsą — kaip tik dėl to pats Flečeris bei keletas jo tėvynainių ir buvo pakviesti į šiąkelionę. Tačiau kuriems galams po trijų šimtų metų ir už septyniasdešimt penkių šviesmečių iš naujo pradėti niekad nesibaigsiantį mūšį, jei Pergalė laukia čia pat tiesiog pati prašosi į rankas…
Flečerio jau nebetenkino sumanymas paprasčiausiai sprukti iš laivo — pernelyg daug ko jis tuomet netektų. Žinoma, pasislėpti Talasoje nebūtų labai sunku, bet kaip pasijustų jis pats, kai „Magelanas” išskristų, drauge išsigabendamas ir paskutiniuosius jo jaunystės draugus bei pažįstamus?
Dvylika Sabrų tebemiegojo užšaldyti hibernacinėje kameroje. Su dviem iš penkių pabudusių Flečeris pabandė atsargiai šnektelėti — ir susilaukė palankaus atsako. O jeigu jam pritars ir kiti du, tai neabejotinai reikš, kad jų penketas turi teisę kalbėti ir tuzino miegančiųjų vardu.
„Magelanas” savo kelionę į žvaigždes privalo užbaigti čia, Talasoje.