Šįsyk sugrįžimas į gyvųjų pasaulį toli gražu nebuvo taip kruopščiai parengtas iš anksto. Prisikelti antrąkartąLorenui Lorensonui anaiptol nebuvo taip malonu, kaip pirmąjį; priešingai, jis jautėsi taip bjauriai, kad protarpiais net imdavo gailėtis išsprūdęs iš nebūties.
Vos atsitokėjęs, jis greitai panoro vėl kuo skubiau nugrimzti į užmarštį. Jo gerklėje styrojo kažkokie vamzdeliai, o prie rankų ir kojų buvo pritvirtintos vielos.Vielos!Jis iškart prisiminė tą neįveikiamą tempimą žemyn, įgelmę, ir akimirkai jį vėl apėmė panika, bet valios pastangomis jis suėmė save į nagą. Tačiau tuoj pat ir vėl apniko baimė: jam pasirodė, kad jis nekvėpuoja, bent jau nejuto jokių diafragmos judesių. Labai keista… a, turbūt plaučiai vėdinami dirbtinai…
Tikriausiai ligoninės seselė atkreipė dėmesį į prietaisų parodymus — jis išgirdo tylų balsąprie pat ausies, o ant akių vokų, kurių bent kilstelėti jam neužteko jėgų, krito šešėlis.
— Sveikstate kuo dailiausiai, pone Lorensonai. Nėra ko nerimauti. Dar kelios dienos — ir pastatysime jus ant kojų. Tik nebandykite kalbėti.
Ir neketinu, pagalvojo Lorenas. Labai gerai žinau, kas atsitiko…
Tyliai sušnypštė poodinis injektorius; Lorenas pajuto stingdantį šaltį rankoje, o paskui — ir vėl — nugrimzdo į palaimingąužmarštį.
Kitąkartą, didžiam jo palengvėjimui, viskas buvo jau visai kitaip. Vamzdeliai ir vielos išnykę. Nors ir visiškai išsekęs, jis nebejautė jokio diskomforto. Ir dar — suprato vėl kvėpuojąs, ramiai, ritmingai.
— Labas, — iš kažkur visai netoli atsklido sodrus vyriškas balsas. — Sveikas sugrįžęs.
Lorenas pasuko galvągarso link ir lyg per miglągretimoje lovoje išvydo sutvarstytą išskydusį pavidalą.
— Nesitikiu, kad atpažinsite mane, pone Lorensonai. Aš — leitenantas Bilas Hortonas, komunikacijų inžinierius — ir buvęs banglentininkas.
— O, sveikas Bilai. Ir kurgitubuvai įlindęs… — sukuždėjo Lorenas, bet taip ir neužbaigė klausimo — atskubėjusi seselė nutraukė pokalbį dar viena tiksliai nutaikyta injekcija.
Galų gale jis pasįjuto visiškai sveikas ir tetroško vieno: kad jam kuo greičiau leistų keltis. Laivo gydytoja paprastai laikydavosi nuomonės, jog ligoniams dera tiesiai paaiškinti, kas jiems yra, kas daroma ir kodėl. Net jeigu jie nesuprasdavo, tai bent padėdavo juos apraminti, kad be paliovos bruzdėdami netrukdytų sklandžiam ligoninės darbui.
— Gal tuivjautiesivisiškai sveikas, Lorenai, — aiškino ji, — bet tavo plaučiams dar reikia kaip reikiant atsigauti, o kol jie vėl ims dirbti visu pajėgumu, jų nieku gyvu negalima perkrauti. Jeigu Talasos vandenynai būtų tokie, kaip Žemės, nebūtų iškilę tokių problemų. Tačiau vietinėse jūrose kur kas mažiau druskų — pats žinai, jų vanduo tinkamas gerti, ir tu prisiplempei jo gerą litrą. Kadangi tavo kūno skysčiai sūresni už jūros vandenį, smarkiai sutriko izotoninė pusiausvyra. Taigi, dėl osmosinio slėgio buvo smarkiai pažeista membrana. Mums teko karštligiškai išrausti laivo Archyvus, kol išsiaiškinome, kaip tave lopyti. Žinai, kosmose žmonėms nedažnai pasitaiko skęsti.
— Gerai, aš būsiu klusnus pacientas, — pažadėjo Lorenas. — Ir nuoširdžiai dėkoju už viską, kąman padarėte. Bet… kada mane kas nors galės aplankyti?
— Viena lankytoja jau dabar trypčioja už durų. Leisime jums pasidžiaugti penkiolika minučių. Paskui slaugė išgrūs jąlauk.
— Ir nekreipkite jokio dėmesio į mane, — įsiterpė Bilas Hortonas. — Aš miegu kaip akmuo.