Mirisąnemaloniai pykino, ir dėl to, be jokios abejonės, buvo kalta Piliulė. Tad ji galėjo guostis nebent ta mintimi, jog šitai jai atsitiks daugių daugiausia dar vienąkartą — tada, kai (ir jei!) jai bus leista susilaukti antrojo vaiko.
Kai pagalvoji, tiesiog neįtikėtina, kad visoms kada nors gyvenusių moterų kartoms tenka pusę gyvenimo kęsti tuos kas mėnesį pasikartojančius nepatogumus. Kažin, svarstė Mirisa, nejaūgi tai, kad vaisingumo ciklas beveik tiksliai sutampa su vienintelio didžiojo Žemės Mėnulio periodu — vien tik atsitiktinumas? O jeigu pamėginsime įsivaizduoti tokį pat atitikimą ir Talasoje, turinčioje du nelabai tolimus palydovus?.. Gal ir nebūtų visai blogai: juk jūrų potvyniai ir atoslūgiai čia vos juntami. Mintis apie be paliovos netvarkingai persimaišančius penkių ir septynių dienų ciklus Mirisai pasirodė tokia komiškai siaubinga, kad ji neištvėrė nenusišypsojusi — ir kaipmat pasijuto kur kas geriau.
Ji svarstė ištisas savaites, kol galų gale apsisprendė; Lorenui kol kas net neužsiminė apie tai, o juo labiau — Brantui, kuris tebegyveno Šiaurinėje saloje dienąnaktįremontuodamas „Kalipso”. Kažin, ar ji būtų ryžusis tam, jei jis — nežiūrint viso triukšmo ir bravūros — nebūtų palikęs jos šitaip — tiesiog pabėgdamas, be kovos?
Ne, šitaip manyti nesąžininga, tai primityvi, netgi veikiau gyvuliška, ne žmogiška reakcija. Ir vis dėlto išrauti šitokius instinktus su šaknimis — ne taip jau lengva. Lorenas kone atsiprašinėdamas prasitarė jai, kad retsykiais juodu su Brantu susiduria kaktomušajo sapnų užkaboriuose.
Branto ji tikrai negalėjo kaltinti, netgi priešingai, galėjo juo didžiuotis. Toli gražu ne bailumas, o atidumas, domesys kitam išginė jį į Šiaurinę salą sulaukti, kol išsispręs jų abiejų likimai.
Ji apsisprendė toli gražu ne skubotai; tik dabar suprato, jog toks sprendimas, ko gero, jau ištisas savaites pleveno kažkur visai netoli, prie pat suvokimo ribos. Laikina Loreno mirtis priminė jai — tarytum dar reikėtų priminti! — jog labai greitai jiems teks skirtis amžiams. Tad ji žinojo, kąbūtina suskubti padaryti anksčiau, nei jis vėl išskris įžvaigždes. Visi instinktai bylojo jai, jog kaip tik šitaip pasielgti bus teisinga.
O ką pasakys Brantas? Kaip sureaguos jis? Ką gi, tai — tik dar viena iš daugybės problemų, su kuriomis dar tik teks susidurti.
Aš myliu tave, Brantai, sukuždėjo ji. Norėsiu, kad sugrįžtum. Ir antrasis vaikas, kurį pagimdysiu, bus tavo.
Tačiau pirmasis — ne.