Praslinkus daugiau nei tūkstančiui metų, vienas didis istorikas laikotarpį nuo 1901ųjų iki 2000ųjų pavadino „Amžiumi, kai viskas atsitiko”. Ir dar pridūrė, jog tuo metu gyvenę žmonės veikiausiai būtų su juo sutikę — tik dėl visiškai kitokių, ir neteisingų, priežasčių.
Andainykščiai žmonės pirmiausia, neretai — ir su pelnytu pasididžiavimu — būtų pabrėžę išties įspūdingus laikotarpio mokslinius laimėjimus: oro erdvės užkariavimą, atomo energijos pažabojimą, svarbiausiųjų gyvybės dėsnių išaiškinimą, perversmą elektronikos bei ryšių srityje, sukurtas pirmąsias dirbtinio intelekto užuomazgas, o svarbiausia — Saulės sistemos tyrinėjimus bei pirmąjį nusileidimąMėnulyje. Bet, kaip tiksliai pastebėjo minėtasis istorikas (nors apie jį ir galima sakyti: gudrus po laiko), tais laikais tikriausiai nebūtų atsiradę net ir vieno iš tūkstančio,
kuris būtų bent viena ausimi girdėjęs apie atradimą, gerokai pranokusį visus anksčiau minėtus pasiekimus vien jau tuo, kad dėl jo iškilo tokia grėsmė, jog visa kita tapo nebesvarbu.
Iš pradžių jis atrodė toks pat nekenksmingas ir esąs toli nuo bet kokių kasdienių žmogiškųjų reikalų kaip ir ta pajuodinta fotoplokštelė Bekerelio laboratorijoje, kuri, praslinkus vos penkiasdešimčiai metų, galiausiai baigėsi atominiu grybu virš Hirosimos. Iš tiesų šis atradimas irgi buvo tų pačių tyrinėjimų šalutinis produktas — ir pradžioje atrodė toks pat nekaltas.
Gamta — nepaprastai griežtas sąskaitininkas, jos buhalterinėse knygose negalimos nė menkiausios paklaidos. Tad fizikai neapsakomai suglumo aptikę, jog po tam tikrų branduolinių reakcijų, susumavus visas sudedamąsias dalis, paaiškėdavo, jog vienoje lygybės pusėje kažko trūksta.
Tad mokslininkai, lygiai kaip ir tas sąskaitininkas, paskubomis įnešantis į sąskaitą nedidelę sumą grynųjų, kad padengtų trūkumą ir vienu žingsniu aplenktų auditorius, buvo priversti skubiai sukurti naują elementariąją dalelę. O tam, kad tąja dalele būtų įmanoma užpildyti trūkumą, ji turėjo būti labai jau ypatinga: neturėti nei elektrinio krūvio, nei masės, užtat būti neįtikėtinai skvarbi — tokia skvarbi, kad be jokių pastebimų trikdžių pralėktų kiauraimilijardųkilometrų storio švininę sieną.
Ši paslaptingoji dalelė buvo pavadinta „neutrinu”: sudūrus du žodžius: neutronas ir bambino — tai yra mažylis. Atrodė, kad nėra ko nė tikėtis kada nors aptikti tokią smulkią ir vinklią kruopelytę, tačiau 1956-aisiais, didvyriškų pastangų dėka, fizikams galų gale pavyko sugauti keletą pavyzdžių. Drauge tai buvo ir teoretikų triumfas: pagaliau pasitvirtino neįtikėtini jų apskaičiavimai.
Tuo tarpu visas pasaulis ničnieko apie tai nenutuokė, paprastam žmogui tai visiškai nerūpėjo — nors kaip tik tada ir pasidėjo atgalinis skaičiavimas laiko, likusio iki Paskutiniojo teismo dienos.