Leitenantas Hortonas buvo pakankamai smagus pašnekovas, bet kai elektrofuzijos srovėmis galiausiai pavyko sulipdyti sutrupintus jo kaulus, Lorenas tik džiaugėsi jo atsikratęs. Iki menkiausių, galų gale per gerklę išlindusių smulkmenųjis jau žinojo, kaip atsitiko, kad jaunasis inžinierius susiuostė su Šiaurinės salos žavių pašėlusių vyrukų gauja, kuriems antras didžiausias malonumas gyvenime buvo lakstymas vertikaliomis bangomis banglentėmis su miniatiūriniais hidrovarikliukais. Ne be nuostolių savam kūnui Hortonas netrukus patyrė, jog ši pramoga netgi dar pavojingesnė, nei atrodė iš pažiūros.
— Tiesą sakant, nustebinai, — nutaikęs progą kartą įsiterpė Lorenas į ganėtinai pikantiškąpasakojimą. — Būčiau galėjęs drąsiai tvirtinti, kad tu — devyniasdešimčia procentų heteroseksualus.
— Devyniasdešimt dviem — tai įrašyta mano byloje, — linksmai atsakė Hortonas. — Bet kitąsyk visai neprošal patikrinti, kaip iš tiesų esi sukalibruotas.
Leitenantas kalbėjo pusiau rimtai. Kažkur buvo girdėjęs, jog šimtaprocentiniai grynuoliai pasitaikydavo taip retai, kad juos ir derėjo laikyti nukrypimu nuo normos. Kažin, ar patsiš tikrųįųtuo tikėjo, tačiau tomis itin retomis progomis, kai išvis apie tai susimąstydavo, jis pajusdavo šiokį tokį nerimo šešėlį.
Galiausiai Lorenas ligoninėje liko vienas ir net įtikino seselę lasę, kad nuolatinė priežiūra jam visai nebūtina — ar bent jau nepageidautina per kasdienius Mirisos apsilankymus. Laivo gydytoja, kuri, kaip ir dauguma medikų, kartais sugebėdavo būti gluminančiai atvira, rėžė jam be jokių užuolankų:
— Praeis dar viena savaitė, kol visiškai atsigausi. Tad jeigu jau taubūtinaireikia mylėtis, pasirūpink, kad visą darbą nudirbtųji.
Savaime aišku, jis sulaukdavo ir daugybės kitų lankytojų. Dauguma jų jį džiugino — išskyrus du.
Merė Voldron galėjo tiesiog sumindyti nedidukę jo slaugę ir įsiveržti pas jį bet kuriuo metu; laimė, jos vizitai niekad nesutapdavo su Mirisos. Kai merė prisistatė pirmą kartą, Lorenas apsimetė kone gulįs mirties patale, bet įsitikino pasirinkęs užvis la biausiai nevykusią taktiką iš visų įmanomų, mat vaduodamasis mirtimi jis niekaip negalėjo išvengti aistringųjos bučinių. Kai ji pasirodė antrąkartą— laimė, apie tai jis sužinojo dešimt minučių iš anksto — Lorenas sėdėjo paramstytas pagalvėmis ir visiškai sąmoningas. Deja, keistas atsitiktinumas lėmė, jog kaip tik tuo metu jam buvo atliekami sudėtingi kvėpavimo sistemos tyrimai ir iš burnos kyšojo vamzdelis, tad šnekučiuotis jis negalėjo, kad ir kaip norėdamas. Patikra pasibaigė praėjus maždaug trisdešimčiai sekundžių po to, kai merė pasišalino.
Kartąiš mandagumo jį aplankė Brantas Falkoneris, bet šis susitikimas buvo nemenkas išbandymas jiems abiem. Juodu draugiškai pasikalbėjo apie skorpionus, apie darbų, vykstančių Mangrovių įlankos šaldymo įmonėje, eigą, apie Šiaurinės salos politiką — trumpiau tariant, apie viską, išskyrus Mirisą. Lorenas matė, kad Brantas susirūpinęs, netgi sutrikęs, tačiau ko tikėjosi iš jo visų mažiausiai — tai atsiprašymo. Brantas sugebėjo tai iš savęs išspausti tik prieš pat išeidamas.
— Žinai, Lorenai, — nenoromis pareiškė jis, — kai plūstelėjo ta banga, aš nieko daugiau negalėjau padaryti. Jei būčiau ir toliau plaukęs kranto link, su visu laivu būtume atsitrenkę į rifą ir ištiškę į šipulius. Gaila, nepavyko laiku išvesti „Kalipso” į gilius vandenis.
— Nė trupučio neabejoju, — visiškai nuoširdžiai atsakė Lorenas, — kad su šia užduotimi niekas nebūtų susidorojęs geriau nei tu.
— Aš — eee… man labai malonu, kad tu tai supranti.
Plika akimi buvo matyti: Brantas lengviau atsikvėpė, o Lorenas netikėtai pajuto jam užuojautą, netgi gailestį. Ar tik nebus taip, kad kažkam šovė į galvą suabejoti, ar Brantas — tikrai toks jau patyręs jūrininkas? Jei taip, šiam turėjo būti išties labai skaudu — Brantas nepaprastai didžiavosi savaisiais jūrininko sugebėjimais.
— Kaip suprantu, roges pavyko išgelbėti?
— Taip, netrukus jas sutaisysime — bus kaip naujutėlės.
— Kaip ir aš.
Juodu abu nusijuokė ir trumpą valandėlę vėl kone pasijuto draugais — ir kaip tik tuo metu Lorenui dingtelėjo ironiška mintis.
Kažin, pagalvojo jis, ar Brantas kada nors bent kiek graužėsi dėl to, kad Kumaras — toks narsus?