Kodėl jam prisisapnavo Kilimandžaras?
Keistas žodis, neabejotinai, kažkoks vardas, bet — kieno?
Mozė Kaldoras gulėjo skalaujamas blyškiai pilkšvos Talasos priešaušrio šviesos; lėtai bundantįjįpasiekė pirmieji Tarnos garsai. Tiesa, tokią ankstyvą valandąjų buvo nedaug, tik kažkur tolumoje dūzgė smėlio rogės, matyt, skubančios į pakrantę pasitikti grįžtančių žvejų.
Kilimandžaras.
Nors ir nebuvo užkietėjęs pagyrūnas, vis dėlto Kaldoras smarkiai abejojo, ar atsirastų bent vienas kitas žmogus, perskaitęs tokią daugybę senovinių knygų tokiomis įvairiomis temomis. Be to, jis buvo apsirūpinęs ir kelių terabaitų talpos atminties implantu — nors tokiu būdu saugomos informacijos iš tiesų nepavadinsižiniomis,tačiau, prisiminęs priėjimo kodą, iš ten galėjai iškapstyti viską, ko reikia.
Tokiu metu imtis varginti smegenis dar lyg ir truputėlį per anksti, be to, Kaldoras abejojo, ar tai, kas jam parūpo, — iš tiesų svarbu. Vis dėlto ilgainiui jis įprato nenumoti ranka į sapnus; senukas Zigmundas Froidas prieš porą tūkstančių metų išmąstė bent kelias įtikinamas priežastis, kodėl sapnai būna reikšmingi. Be to, užmigti vis vien nebepavyks…
Kaldoras užsimerkė, aktyvavo paieškos funkcijąir ėmė laukti. Nors tai tebuvo gryniausia vaizduotės apraiška — procesas vyko griežtai pasąmoniniame lygmenyje — vis dėlto Kaldorui dingojosi, kad jis įžiūri kažkur smegenų gelmėse žybčiojančius miriadus kilobaitų.
Netrukus kažkas ėmė dėtis su fosfinais, be paliovos netvarkingai bruzdančiais kietai užmerktos akies tinklainėje. Vos vos švytinčiame chaose, tarsi mostelėjus burtų lazdele, susiformavo tamsus langas, jame ėmė ryškėti raidės — ir štai, Kaldoras jau galėjo perskaityti tekstą:
KILIMANDŽARAS: Ugnikalnis Afrikoje. Aukštis 5,9 kilometro.
Pirmasis kosminio keltuvo Žemės terminalas. Oho! Ir kątaigalėtų reikšti? Pasitelkęs vaizduotę, Kaldoras ėmėsi narstyti šiąšykščiąinformaciją.
Ar tai kaip nors susiję su kitu ugnikalniu — Krakanu — apie kurį pastarosiomis dienomis mintys sukosi išties pakankamai dažnai? Sąsaja atrodo pernelyg jau pritrempta. Maža to, Kaldoras ir be perspėjimo žinojo, kad tiek pats Krakanas, tiek ir padūkėlė šio atžala gali išsiveržti ir vėl.
Pirmasis kosminis keltuvas? O tai — jau tikrai senovės istorija, savotiškas riboženklis, žymintis pačiąplanetųkolonizacijos pradžią— kaip tik jis ir atvėrė keliąžmonijai be didesnių kliūčių pasiekti bet kurią Saulės sistemos vietą. Netgi čia, Talasoje, atvykėliai pasitelkė tąpačiątechnologįją, superatsparios medžiagos kabeliais tempdami milžiniškus ledo blokus į „Magelaną”, pakibusį stacionarioje orbitoje ties pusiauju.
Vis dėlto ir šiuo atveju reikėtų gerokai pamiklinti vaizduotę, norint susieti tai su anuo Afrikos kalnu. Ryšys pernelyg jau netiesioginis; Kaldoras nėmaž neabejojo: atsakymo reikėtų ieškoti kažkur kitur.
Taigi, bandymai aiškintis sapną tiesiogiai atsitrenkė į akliną sieną. Liko vienintelis būdas mėginti rasti ryšį — jei tik išvis kada nors pavyks jįrasti — palikti jo paieškas laikui ir atsitiktinumui, ir dar nesuvokiamiems pasąmonės veiklos vingiams.
Tad jis pasistengsiąs užmiršti Kilimandžarą — bent jau tol, kol šis nutaikys tinkamiausią metą išsiveržti jo smegenyse.