Po Mirisos pats laukiamiausias — ir pats dažniausias — Loreno svečias buvo Kumaras. Nepaisant pravardės, Lorenui Kumaras vis tik labiau priminė toli gražu ne liūtą, o ištikimą šunį — ar veikiau draugišką šunytį. Tarnoje gyveno koks tuzinas be proto lepinamų šunų; kada nors šunys galbūt apsigyvens ir Sagane Du, šitaip pratęsdami senąpažintį su žmogumi.
Lorenas jau žinojo, kaip smarkiai vaikinas rizikavo, nerdamas gelbėti jo į kunkuliuojančiąjūrą. Jiems abiem nepaprastai pasisekė, kad Kumaras niekad nė kojos nekeldavo į jokį laivą, neprisirišęs prie kojos naro peilio; ir vis vien jis geras tris minutes darbavosi po vandeniu, kol perpjovė Loreno kojas apraizgiusį kabelį. „Kalipso” įgula jau net neabejojo, kad nuskendo jie abu. Nors dabar juodu siejo ypatingas ryšys, Lorenui toli gražu nebuvo lengva kalbėtis su Kumaru. Šiaip ar taip, esama tik riboto skaičiaus būdų, kuriais galima pasakyti „Ačiū, kad išgelbėjai man gyvybę”, o juodviejų patirtis bei žinios skyrėsi taip smarkiai, kad tekdavo gerokai pavargti, ieškant bendrų temų, kuriomis galėtų nevaržomai pasišnekėti. Jei Lorenas mėgindavo kąnors papasakoti Kumarui apie Žemę ar laivą, prireikdavo kamuotis aiškinant viską iki menkiausių smulkmenų; netrukus Lorenas susizgribo išvis veltui gaištąs laiką. Priešingai nei jo sesuo, Kumaras gyveno dabarties akimirka — jam svarbu buvo tik tai, kas čia ir dabar vyksta Talasoje.
— Kaip aš jam pavydžiu! — kartąprasitarė Kaldoras. — Šis vaikinas — iš tų, kurie gyvena tik dabartimi — nei jį persekioja praeities šmėklos, nei jis baiminasi ateities!
Lorenas buvo jau beužmingąs — kaip vylėsi pats, paskutinį kartą ligoninėje — kai į palatą įsiveržė Kumaras, nešinas įspūdingo didumo buteliu, kurį triumfiiodamas iškėlė virš galvos.
— Atspėk!
— Nė nenutuokiu, — atsakė Lorenas, nors tai vargu bau galėjo būti tiesa.
— Pirmasis šių metų derliaus vynas iš Krakano! Sako, šiųmetinis bus ypač nuostabus.
— Iš kur tu išvis kąnors apie tai nutuoki?
— Mūsų šeima jau daugiau nei šimtąmetų turi ten vynuogyną. Liūto prekinis ženklas — pats garsiausias visame pasaulyje!
Kumaras išnaršė kambarį, galiausiai rado dvi stiklines ir į abi nesikuklindamas šliūkštelėjo gėrimo. Lorenas atsargiai gurkštelėjo; vynas jo skoniui buvo kiek per saldus, tačiau labai, labai švelnus, be jokio aitrumo.
— Kaip jis vadinasi? — paklausė Lorenas.
— „Krakano ypatingasis”.
— Kartą Krakanas manęs vos nepribaigė — kažin, ar verta rizikuoti gerti?
— Pamatysi, net jokių pagirių nebus.
Lorenas gurkštelėjo dar kartą, šįsyk jau drąsiau. Stiklinė ištuštėjo neįtikėtinai greitai. Bet vėl prisipildė — dar greičiau.
Ar tik nebus tai pats šauniausias būdas praleisti paskutinę naktį ligoninėje? — pagalvojo Lorenas jausdamas, kaip jau įprastas jo dėkingumas Kumarui plečiasi, apglėbdamas visąpasaulį. Dabar jis nesiraukytų net tuo atveju, jei jį dar kartą aplankytų merė Voldron.
— Beje, kaip laikosi Brantas? Nemačiau jo jau visą savaitę.
— Jis vis dar Siaurinėje saloje — organizuoja laivo remonto darbus ir kalbasi su jūrų biologais. Visi tiesiog pakvaišo dėl tų skorpionų. Tik niekaip negali nuspręsti, ką su jais daryti. Jei išvis kąnors reikia daryti.
— Žinai, aš lygiai taip pat jaučiuosi Branto atžvilgiu. Kumaras nusijuokė.
— Nesijaudink. Jis įsitaisė draugę Šiaurinėje saloje.
— Štai kaip. Mirisa žino?
— Savaime aišku.
— Ir neprieštarauja?
— Kodėl turėtų? Brantas juk myli ją ir visuomet sugrįš. Lorenas lėtai virškino šiąinformaciją. Tik dabar jam dingtelėjo, kad jis — tik naujas kintamasis ir šiaip jau gana sudėtingoje lygtyje. Kažin, ar Mirisa turi ir kitų meilužių? O jis pats — ar tikrai norėtų tai sužinoti? Ar reikėtų paklausti?
— Šiaip ar taip, — tęsė Kumaras, eilinį kartą pripildamas taures, — iš tikrųjų svarbu yra tik tai, kad jų abiejų genetinis tinkamumas patvirtintas — ir jau užregistruotas leidimas jiems susilaukti sūnaus. Kai jis gims, viskas pasikeis. Jokių kitų nebereikės, jie visiškai pasitenkins vienas kitu. Argi Žemėje būdavo kitaip?
— Kartais būdavo kaip tik taip, — atsakė Lorenas. Vadinasi, Kumaras dar nieko nežino; kol kas tai — vien Mirisos ir Loreno paslaptis.
Aš bent jau pamatysiu savo sūnų, pagalvojo Lorenas, tiesa, būti su juo galėsiu vos kelis mėnesius. Paskui…
Lorenas su siaubu pajuto, kad skruostais rieda ašaros. Kada jis verkė paskutinį kartą? Prieš du šimtus metų, žvelgdamas į liepsnų apsiaustą Žemę…
— Kas tau? — subruzdo Kumaras. — Ar pagalvojai apie savo žmoną? — Jis taip nuoširdžiai susirūpino, kad Lorenas ir norėdamas nebūtų įstengęs įsižeisti dėl tokio tiesmukiškumo — ar dėl to, kad vaikinukas užsiminė apie tai, apie kąneišsakytu abipusiu sutarimu niekad nebuvo kalbama, nes šitai niekaip nesisiejo su visu tuo, kas egzistavo čia ir dabar. Nuo Žemės jį skyrė su šimtai metų į praeitį, o nuo Sagano Du — trys šimtai metų į ateitį — šito kio atstumo jo emocijos išvis neįstengė aprėpti, o ypač dabar, kai jis tokios gana apgailėtinos būklės.
— Ne, Kumarai, aš… apie savo žmoną… nepagalvojau…
— Ar tu… ar kada nors… papasakosi jai… apie Mirisą?
— Gal. O gal ir ne. Tiesą sakant, nežinau. Šitaip marina miegas… Nejaugi mudu ištuštinome visąbutelį? Kumarai? Kumarai!
Naktį įėjusi seselė neištvėrė nesukikenusi; tramdydama juoką, ji apkamšė juos antklode, kad nė vienas neišsiverstų iš lovos.
Lorenas pabudo pirmas. Net krūptelėjo atpažinęs gulintįjį šalia, bet tuoj pat prapliupo juoktis.
— Kas tau juokinga? — vis dar gerokai apdujęs paklausė Kumaras, rangydamasis iš lovos.
— Jeigu tikrai nori žinoti, štai, klausiu savęs: kažin, ar Mirisa pavyduliaus?
Kumaras kreivai vyptelėjo.
— Gal ir buvau kiek nukaušęs, — pareiškė, — bet esu visiškai tikras: nieko neatsitiko.
— Aš irgi.
Vis dėlto Lorenas suprato, kad iš tikrųjų myli Kumarą — ne dėl to, kad šis išgelbėjo jam gyvybę, ir netgi ne dėl to, kad šis buvo Mirisos brolis — o paprasčiausiai dėl to, kad Kumaras buvo Kumaras. Ir seksas čia visiškai niekuo dėtas — vien mintis apie tai abiem pasirodė ne tiek gluminanti, kiek juokinga. Na ir gerai. Gyvenimas Tarnoje ir be šito pakankamai sudėtingas.
— Pasirodo, — pridūrė Lorenas, — apie „Krakano Ypatingąjį” tu sakei tiesą. Manęs visiškai nekamuoja pagirios. Priešingai, jaučiuosi nuostabiai. Ar galėtum atsiųsti keletąbutelių man į laivą? O dar geriau — kelis šimtus litrų.