Klausimas skambėjo visai paprastai, tačiau atsakymas į jį kažin ar galėjo būti toks pat paprastas: kas nutiks su disciplina „Magelane”, jeigu teks balsuoti dėl pačios laivo misijos tikslo?
Savaime aišku, kad ir kokie būtų balsavimo rezultatai, lemiamos reikšmės jie neturės: jei prireiks, kapitonas panaikins juos tiesioginiu savo įsaku. O kaip tik taip jis irprivalėspasielgti, jei didžioji įgulos dalis nubalsuos pasilikti (tiesa, jis nė akimirkos netikėjo, kad šitaip gali iš tikrųjų atsitikti…). Tačiau šitokia baigmė psichologiniam klimatui laive būtų triuškinanti. Įgula suskiltų į dvi priešiškai nusiteikusias stovyklas, o jau tada grėstų ir tokios situacijos, apie kurias jam nė pagalvoti nesinorėjo.
Ir vis dėlto — tikras laivo vadas privalo būti tvirtas, tačiau ne kietakaktis. Pasiūlymas likti toli gražu nebuvo visai iš piršto laužtas, priešingai — ir pakankamai pagrįstas, ir pakankamai patrauklus. Šiaip ar taip, kapitonas ir pats neatsisakydavo pasimėgauti prezidento svetingumu, o ir su ta mergužėle, dešimtkovės čempione, ketino dar ne kartą susitikti, vos ištaikęs progą. Šitas pasaulis buvo iš tiesų žavingas; juk visai įmanoma, kad jiems pavyktų gerokai paspartinti lėtą žemynų formavimosi procesą taip, kad netrukus vietos čia pakaktų bent keliems papildomiems milijonams gyventojų. Ir padaryti tai — nėra ko nė lyginti — būtų žymiai, žymiai lengviau nei kolonizuoti Saganą Du.
Be kita ko, dar galėjo atsitikti ir taip, kad Sagano Du jie išvis niekada nepasieks. Nors apskaičiuotas laivo funkcinis patikimumas vis dar siekė devyniasdešimt aštuonis procentus, vis dėlto galėjo pasitaikyti tokių išorinių pavojų, kurių niekas neįstengtų numatyti iš anksto. Tik keletas iš pačių patikimiausiųjų įgulos narių žinojo apie ledo skydo luistą, pamestą kažkur keturiasdešimt aštuntajame šviesmetyje. Jei tas tarpžvaigždinis meteoroidas, ar kas ten buvo, būtų skriejęs bent keliais metrais arčiau laivo…
Kažkas išsakė prielaidą, jog tai galėjęs būti kažkada labai seniai iš Žemės paleistas kosminis zondas. Vis dėlto šitokia tikimybė buvo išties astronomiškai menka, o įrodyti tokios ironiškos hipotezės — ir išvis neįmanoma.
Šitie nežinomi peticijos įteikėjai jau spėjo pasivadinti naujaisiais talasiečiais. Kažin, svarstė kapitonas Bėjus, ar tai reiškia, kad jų yra daug, kad jie jau spėjo susivienyti į organizuotąpolitinį judėjimą? O jeigu tikrai taip, tuomet reikėtų ištraukti juos į dienos šviesą kaip įmanoma greičiau.
Taip, jau pats metas sušaukti Laivo tarybą.
Mozės Kaldoro atsakymas buvo greitas ir mandagus: — Ne, kapitone, įsitraukti į debatus aš niekaip negaliu — nepasisakysiu nei už, nei prieš. Jei pasielgčiau kitaip, įgula jau niekad nebetikėtų mano bešališkumu. Tačiau sutikčiau eiti pirmininko ar tarpininko pareigas — vadinkite, kaip norite. — Sutinku, — nedelsdamas atsakė kapitonas Bėjus; nieko daugiau jis iš tikrųjų ir nesitikėjo. — O kas mums pristatys pasiūlymus? Juk negalime viltis, kad naujieji talasiečiai taip ims ir atsiskleis — ir išdėstys savo argumentus.
— Būtų geriausia, jei galėtume iš karto skelbti balsavimąbe jokių argumentų ir aptarinėjimų, — nusiskundė kapitono padėjėjas Malina.
Širdies gilumoje kapitonas Bėjus visiškai su juo sutiko. Tačiau įgula — demokratiška bendruomenė, jos nariai — atsakingi, išsilavinę žmonės — ir laivo nuostatuose buvo į tai atsižvelgta. Naujieji talasiečiai prašė sušaukti tarybą, norėdami paviešinti savo požiūrį; neleisdamas jiems to padaryti, jis peržengtų savo įgaliojimus ir nepateisintų pasitikėjimo, suteikto jam Žemėje prieš su šimtus metų.
Sušaukti tarybątoli gražu nebuvo taip paprasta. Kadangi galimybę balsuoti reikėjo suteikti visiems be išimties, teko gerokai paplušėti perorganizuojant darbotvarkę, poilsio režimas irgi buvo sutrikdytas. O dėl to, kad gera pusė įgulos narių dirbo Talasoje, iškilo dar viena problema, su kuria anksčiau neteko susidurti, saugumo. Kad ir kokie galiausiai būtų rezultatai, kapitonas visiškai nepageidavo, kad lasai nuklausytų, kas bus kalbama debatuose…
Susirinkimui prasidėjus, Lorenas Lorensonas liko vienas pirmąsyk, kiek tik įstengė prisiminti, užsirakinęs savo kabineto Tarnoje duris. Jis vėl užsimaukšlino viso vaizdo akinius — bet šįkart jau nebeplūduriavo tarp milžiniškų povandeninio miško kamienų. Lorenas atsidūrė „Magelane”, puikiai pažįstamoje susirinkimų salėje; jis žvelgė į bendražygių veidus, o kaskart, kai pakeisdavo regėjimo kampą, prieš akis atsidurdavo ekranas, kuriame bus pateikiami kiekvieno komentarai, o galiausiai — ir nutarimas. Kol kas ekrane tebuvo vienas trumpas įrašas:
SIŪLYMAS: Žvaigždėlaivis „Magelanas” užbaigia misijąTalasoje, kadangi visus numatytus tikslus galima pasiekti čia.
Tai štai kaip, Mozė, pasirodo, laive, pagalvojo Lorenas, peržvelgęs susirinkusiųjų veidus, o aš svarsčiau, kodėl pastaruoju metu jo niekur nematyti. Atrodo pavargęs, beje, kaip ir kapitonas. Ar tik visa šitai nebus kur kas rimčiau, nei maniau… Kaldoras pabarbeno pirštais, prašydamas visų dėmesio.
— Kapitone, pareigūnai, bičiuliai įgulos nariai — nors tai pirmasis mūsų susirinkimas, procedūros taisykles žinote visi. Jeigu norėsite kalbėti — pakelkite ranką, ir jums bus suteiktas žodis. Jei norėsite pasisakyti raštu — naudokitės klaviatūra; siekiant užtikrinti anonimiškumą, pasisakančiojo tapatybės nuorodos ištrinamos. Abiem atvejais pasistenkite kalbėti kaip įmanoma trumpiau.
Jeigu klausimų nėra, pradėsime susirinkimąnuo punkto nulis nulis vienas.
Naujieji talasiečiai savo peticijąpapildė dar keliais argumentais, bet iš esmės punktas 001 tebebuvo tas pats memorandumas, kuris supurtė kapitoną Bėjų prieš dvi savaites — ir per tą laikąjis nepažengė nė žingsnelio įpriekį, stengdamasis išsiaiškinti pareiškimo autorius.
Turbūt pats svariausias papildomas argumentas buvo primygtinai peršama mintis, jog pasilikti Talasoje esanti žemiečiųpareiga— neva lasams jie reikalingi — techniniu, kultūriniu, genetiniu požiūriu. Tai jau kažin, pagalvojo Lorenas, nors ir jautė stiprią pagundą su tuo sutikti. Šiaip ar taip, juk pirmų pirmiausia turėtume paklausti pačių lasų nuomonės. Mes — ne kokie seno sukirpimo užkariautojai… o gal kaip tik tokie ir esame?
Visiems pakako laiko dar kartą perskaityti memorandumą; paskui Kaldoras vėl pabarbeno, prašydamas dėmesio.
— Niekas taip ir nepaprašė leidimo pasisakyti už šį pasiūlymą; savaime suprantama, progų tam turėsime ir vėliau. Tad prašysiu leitenantą Elgarą išdėstyti argumentus prieš.
Raimondas Elgaras buvo jaunas, amžinai susimąstęs generatoriaus bei ryšių inžinierius — Lorenas jo beveik nepažinojo; Elgaras buvo apdovanotas muzikiniu talentu ir skelbėsi kuriąs epinę poemąapie kelionę. Mygiamas parodyti bent vienąjos eilutę, atsakydavo visada taip pat: „Palaukite, kol atvyksime į Saganą Du — ir dar vienerius metus.”
Buvo visiškai akivaizdu, kodėl leitenantas Elgaras pasisiūlė savanoriu šiam vaidmeniui (jei tik iš tikrųjų pasisiūlė pats). Tam jį neabejotinai paakino poetinės jo pretenzijos; galėjo būti ir taip, kad jis iš tikrųjų kūrė tą epą. — Kapitone… bičiuliai, bendražygiai… atverkite man savo ausis…
Tai bent frazė! — dingtelėjo Lorenui. Kažin, ar pats sugalvojo?..
— Manau, visi sutiksite, kad mintis pasilikti Talasoje — išties labai patraukli ir protui, ir širdžiai. Vis dėlto būtina apsvarstyti ir šitokias aplinkybes:
Mūsų čia — tik šimtas šešiasdešimt vienas. Ar turime teisę priimti neatšaukiamą sprendimą viso tebemiegančiųjų milijono vardu?
Ir dar — o kaipgi lasai? Buvo išsakyta mintis, kad pasilikdami čia mes jiems padėtume. Bet ar tikrai? Kol nepasirodėme mes, jie gyveno savo gyvenimą— ir, atrodo, buvo visiškai juo patenkinti. Prisiminkite sąlygas, iš kurių kilę mes visi, prisiminkite, ko buvome mokomi — ir pagaliau prisiminkite tikslą, kuriam pasiryžome prieš daugelį metų. Ir tada atsakykite į klausimą: nejaugi tikrai manote, kad milijonas mūsų galėtų sklandžiai įsilieti į Talasos visuomenę, visiškai jos nesugriaudami?
O dar reikėtų paminėti ir pareigą. Ištisos kartos vyrų ir moterų aukojo savo gyvenimus tam, kad ši misija taptų išvis įmanoma — jie suteikė žmonijai šansą išgyventi. Kuo daugiau saulių sugebėsime pasiekti, tuo patikimiau apsidrausime nuo visų galimų katastrofų. Savo akimis matėme, ką sugeba Talasos ugnikalniai — o kas įspės, kokių dar įvykių reikėtų laukti būsimaisiais šimtmečiais?
Taip, girdėjau gražbyliaujant apie tektoninę inžineriją— neva patys sukursime erdvius naujos sausumos plotus, kur ikvaliai užtektų vietos staiga ženkliai pagausėjusiems planetos gyventojams. Norėčiau visiems jums priminti, kad netgi Žemėje, po ištiso tyrinėjimų bei vystimosi tūkstantmečio, tektoninė inžinerija taip ir netapo itin patikimu mokslu. Jūs tik prisiminkite 3167ųjų Naskos geologinės platformos katastrofą! Man tiesiog netelpa galvoj, ar įmanoma sugalvoti didesnę beprotybę už siūlymąkišti nagus prie Talasos gelmėse įkalintų jėgų!
Manding, daugiau nėra kąpridurti. Šiuo klausimu nutartis gali būti tik viena. Privalome palikti lasus jų pačių lemčiai — omesturime keliauti toliau — į Saganą Du.
Lorenas pernelyg nenustebo išgirdęs vis labiau stiprėjančius aplodismentus. Įdomiausia dabar būtų išsiaiškinti: kažin, kas prie jų neprisideda? Kiek pats galėjo spręsti, plojantieji ir neplojantieji pasidalijo daugmaž po lygiai. Žinoma, kai kurie dalyvaujančiųjų galėjo šitaip tiesiog išreikšti susižavėjimąitin efektingu pasisakymu — bet tai dar nereiškė, kad jų nuomonė tokia pat.
— Dėkoju, leitenante Elgarai, — vėl prašneko pirmininkas Kaldoras. — Ypač vertiname tai, kad sugebėjote viską išdėstyti taip glaustai. O dabar gal kas nors norėtų išsakyti priešingą nuomonę?
Susirinkusieji neramiai subruzdo, paskui stojo gili tyla. Gerą minutę išvis nieko neįvyko. O paskui ekrane ėmė žiebtis raidės.
002. GAL KAPITONAS GALĖTŲ PATEIKTI MISIJOS SĖKMĖS TIKIMYBĖS PROCENTINĘ IŠRAIŠKĄ PASKUTINIŲ APSKAIČIAVIMŲ DUOMENIMIS.
003. AR NEREIKĖTŲ PAŽADINTI KELETO MIEGANČIŲJŲ ATSTOVŲ IR PAKLAUSTI JŲ NUOMONĖS?
004. AR NEREIKĖTŲ PIRMIAUSIA PASITEIRAUTI, KĄ APIE TAI MANO LASAI? JUK TAI JŲ PASAULIS.
Visiškai slaptai ir bešališkai kompiuteris įrašinėjo ir numeravo tarybos narių įvedinėjamą informaciją. Per du tūkstančius metų niekas taip ir nesugebėjo išrasti geresnio būdo išklausyti visų grupės narių nuomonę ir išsiaiškinti bendrąpožiūrį. Visi vyrai ir moterys, tiek laive, tiek Talasoje, siuntė tekstus, maigydami septynis mažytės, vienai rankai skirtos klaviatūros mygtukus. Tikriausiai pirmasis kiekvieno vaiko išmokstamas įgūdis ir buvo sugebėjimas net nesusimąstant suspaudyti bet kokią reikalingą kombinaciją.
Lorenas apžvelgė susirinkusiuosius ir vos nešyptelėjo išvydęs, jog kone visi rankas laiko taip, kad kiti matytųjas abi. Nė viename veide jis taip ir nepastebėjo tos tipiškos atsiribojimo išraiškos, akivaizdžiai bylojančios, kad paslėpta klaviatūra kam nors vogčiomis siunčiamas slaptas pranešimas. Vis dėlto dauguma dalyvaujančiųjų gyvai šnekėjosi tarpusavyje.
015. O KĄ PASAKYTUMĖTE APIE KOMPROMISĄ? GALBŪT KAI KURIE IŠ MŪSŲ NORĖTŲ PASILIKTI. O LAIVAS GALĖTŲ KELIAUTI TOLIAU.
Kaldoras vėl pabarbeno pirštais, prašydamas dėmesio.
— Tokio varianto mes net neaptarinėjame, — pasakė. — Vis dėlto pasiūlymas užfiksuotas.
— Atsakau į klausimą nulis nulis du, — prašneko kapitonas Bėjus, tik paskutinę akimirką spėjęs prisiminti, jog prieš kalbant dera sulaukti, kol pirmininkas linktelėjimu suteiks jam žodį. — Procentų skaičius — devyniasdešimt aštuoni. Nelabai nustebčiau sužinojęs, kad mūsų galimybės pasiekti SaganąDu viršija tikimybę, jog Šiaurinė arba Pietinė sala liks virš vandens.
021. NEMININT KRAKANO, PRIEŠ KURĮ ŠIAIP AR TAIP LABAI NEPASISPARDYSI, LASAI STOKOJA PROGŲ BET KOKIAM RIMTESNIAM JĖGŲ IŠBANDYMUI. GAL VERTĖTŲ VIENĄ KITĄ JIEMS PALIKTI? KNR.
KNR — tai galėtų būti… kas? Na žinoma, Kingslis Rasmusenas. Akivaizdu: jis visiškai netrokšta likti inkognito. Jis viešai išsakė mintį, kuri vienomis ar kitomis aplinkybėmis dingtelėjo beveikvisiems.
022. MES JAU PASIŪLĖME JIEMS PAMĖGINTI ATSTATYTI TOLIMOJO KOSMOSO ANTENĄ KRAKANE, KAD GALĖTŲ PALAIKYTI RYŠĮ SU MUMIS. RMM.
023. ŠIS DARBAS — NE DAUGIAU NEI DEŠIMČIAI METŲ. KNR.
— Ponai, — kiek nekantriai įsiterpė Kaldoras. — Nukrypome nuo temos.
Kažin, ar galėčiau kuo nors prisidėti ir aš? — pagalvojo Lorenas. Ne, į šituos debatus man verčiau nesikišti; aš matau pernelyg daug argumentų ir už, ir prieš. Anksčiau ar vėliau turėsiu pasirinkti tarp pareigos ir asmeninės laimės. Bet dar ne dabar. Kol kas dar ne…
— Labai keista, — pareiškė Kaldoras po to, kai ekrane ištisas dvi minutes nebepasirodė naujų įrašų. — Nejaugi niekas nebenori pasisakyti tokia svarbia tema?
Jis viltingai luktelėjo dar minutę.
— Kągi, gerai. Galbūt norėsite pratęsti diskusijas neoficialiai. Balsavimo kol kas neskelbsime, bet per artimiausias keturiasdešimt aštuonias valandas galite pranešti savo nuomonę įprastu būdu. Ačiū visiems už dėmesį.
Jis dirstelėjo į kapitoną Bėjų, kuris atsistojo taip skubriai, kad plika akimi buvo matyti: jam akmuo nuo širdies nusirito.
— Ačiū, daktare Kaldorai. Laivo tarybos susirinkimą skelbiu baigtą.
Čia pat jis sunerimęs vėl dirstelėjo į Kaldorą: šis spitrijosi į displėjaus ekraną taip, tarsi būtų tik kąjį pastebėjęs.
— Ar gerai jaučiatės, daktare?
— Atleiskite, kapitone… man viskas gerai. Tiesiog kątik prisiminiau kai ką svarbaus, štai ir viskas.
Iš tikrųjų taip ir buvo. Bene tūkstantąjį kartą Kaldoras sužavėtas nusistebėjo neperprantamais pasąmonės vingių labirintais.
Į klausimąjam atsakė punktas ekrane Nr. 021. „Lasai stokoja progų bet kokiam rimtesniam jėgų išbandymui.”
Dabarjis jau suprato, kodėl jam prisisapnavo Kilimandžaras.