Atleisk, Evelina, jau senokai su tavimi nesikalbėjau. Ar tai reiškia, kad tavo atvaizdas mano atmintyje vis labiau tirpsta, nes vis daugiau ir daugiau mano dėmesio bei energijos pasiglemžia ateitis?
Tikriausiai taip ir yra, ir, mąstant logiškai, aš turėčiau tuo tik džiaugtis. Pernelyg ilgai laikytis įsikibus praeities — ligos požymis, pati dažnai man tai primindavai. Tačiau širdies gilumoje aš vis dar negaliu susitaikyti su šia karčia tiesa.
Tiek daug įvykių nutiko per pastarąsias kelias savaites. Laive pasireiškė tai, ką aš pavadinau „Baunčio” sindromu”. Šito reikėjo laukti — tiesa, iš tikrųjų lyg ir numatėme, bet vis nuleisdavome juokais. O dabar tai jau rimta, nors kol kas — dar ne pernelyg rimta. Viliuosi.
Kai kurie įgulos nariai panoro likti Talasoje — kas galėtų dėl to juos kaltinti? — ir atvirai tai pripažįsta. Savo ruožtu kiti nori užbaigti čia pačiąmisiją ir apie Saganą Du išvis užmiršti. Nežinome kiek šita grupuotė stipri, kadangi į viešumą jie kol kas neišlenda.
Praslinkus keturiasdešimt aštuonioms valandoms po tarybos susirinkimo, visi balsavome — už ar prieš. Nors balsavimas buvo slaptas, aš nežinau, kiek patikimi jo rezultatai. Šimtas penkiasdešimt vienas pasisakė už tai, kad kelionę tęstume, šeši — už tai, kad užbaigtume misijąčia, keturi susilaikė.
Kapitonas Bėjus liko patenkintas. Jis neabejoja, kad situacija valdoma, bet kai kurių atsargumo priemonių vis tiek ketina imtis. Puikiai supranta, kad, kuo ilgiau užsibūsime čia, tuo stipresnį jausime spaudimą išvis niekur nebekeliauti. Kapitonas nesuka sau galvos dėl vieno kito galimo dezertyro — „Jei patys nenori likti su mumis, man jie juo labiau nereikalingi”, — štai kąpasakė jis pats. Tačiau jam nerimą kelią tai, kad nepasitenkinimu gali užsikrėsti ir kiti įgulos nariai.
Taigi, jis spartina skydo montavimo darbus. Dabar, kai sistema jau visiškai automatizuota ir veikia be priekaištų, bandysime per dienąpakelti ne vieną snieguolę, o dvi. Jeigu šis planas išdegs, išvykti galėsime jau po keturių mėnesių. Ši žinia kol kas dar nepaskelbta. Tikiuosi, sužinoję naujienas, niekas neims prieštarauti — nei naujieji talasiečiai, nei kas nors kitas.
O dabar noriu papasakoti tau apie dar vieną dalyką, kuris galbūt visai nesvarbus, bet mane tiesiog pakerėjo. Ar prisimeni, kaip, vos susipažinę, mudu mėgdavome skaityti vienas kitam balsu? Nuostabus būdas patirti, kaip iš tiesų gyveno ir mąstė žmonės prieš tūkstančius metų — tais laikais, kai dar neegzistavo nei sensorinės technologijos, nei netgi vaizdo įrašinėjimo technika…
Kartątu man skaitei — sąmoningai aš dabar visiškai to nebeprisiminiau — istorijąapie didžiulį kalną Afiikoje keistu pavadinimu — Kilimandžaras. Susiradau šį kūrinį laivo archyve — ir pagaliau supratau, kodėl Kilimandžaras neduoda man ramybės.
Atrodo, aukštai kalno šlaite, ten, kur jį dengia amžini sniegynai, buvo ola. O toje oloje kažkas aptiko sušalusį didžiulės medžiotojos katės — leopardo — kūną. Tai buvo tikras galvosūkis: niekas negalėjo suprasti, kąleopardas veikė tokiame aukštyje, taip toli nuo įprastų medžioklės plotų.
Žinai, Evelina, aš visuomet didžiavausi — daugelis žmonių va dindavo tai paprasčiausia tuštybe! — savosios nuojautos galiomis. Štai ir dabar man atrodo, jog čia pasireiškė kažkas panašaus.
Jau ne vieną, o bent kelis kartus stambus ir galingas jūrų gyvūnas buvo aptiktas gana toli nuo savo gyvenamųjų plotų. Pastaruoju metu vienąpavyko sugauti — tai kažkokios rušies milžiniškas vėžiagyvis, šiek tiek panašus į jūrų skorpioną, neatmenamais laikais gyvenusį Žemėje.
Mes nežinome, ar jie sugeba mąstyti, gali būti, kad šis klausimas išvis beprasmis. Tačiau nekelia abejonių, kad jie — visuomeniški padarai, gyvenantys gerai organizuotomis bendruomenėmis, naudojasi ir primityviomis technologijomis — nors tai jau gal pernelyg stipriai pasakyta. Kiek rodo ligšioliniai mūsų stebėjimai, jų sugebėjimai vargu ar pranoksta bičių, skruzdžių ar termitų, tačiau jų veiklos mastas visai visai kitoks ir gana įspūdingas.
Kas užvis svarbiausia, jie jau aptiko metalą— tiesa, kol kas naudoja jį vien papuošalams, o ir gauti jo gali tik tiek, kiek pasivagia iš lasų. Taip jie padarė jau kelis kartus.
Nelabai seniai vienas skorpionas kanalu atropojo į patį mūsų šaldymo įmonės centrą. Iš pradžių naiviai spėjome, kad jis galbūt ieškojo maisto. Tačiau maisto tikrai netrūksta ir ten, iš kur jis atkeliavo — tai yra už gerų penkiasdešimties kilometrų.
Man iš tiesų smalsu, ką skorpionas veikė šitaip toli nuo namų; širdis jaučia, kad atsakymas į šį klausimą lasams gali būti labai svarbus.
Kažin, ar pavyks jį sužinoti anksčiau, nei man teks nugrimzti į ilgąjį miegą, pakeliui į SaganąDu?