Vos įžengęs į prezidento Faradaino kabinetą, kapitonas Bėjus išsyk suprato, jog kažkas negerai.
Paprastai Edgaras Faradainas be skrupulų kreipdavosi į jį vardu ir tučtuojau ištraukdavo vyno grafiną. Bet šįsyk nebuvo jokio „Sirdarai” ir jokio vyno — gerai dar, kad pasiūlė svečiui atsisėsti.
— Mane kątik pasiekė tam tikros gluminančios žinios, kapitone Bėjau. Jeigu neprieštarausite, norėčiau, kad prie mūsų prisidėtų ir ministras pirmininkas. Negirdėta neregėta: iki šiol, kalbėdamas su kapitonu, prezidentas niekad šitaip negriebdavo jaučio už ragų — kad ir kokiu reikalu norėtų pasikalbėti — be to, kapitonui dar nė karto neteko prezidento kabinete susitikti su ministru pirmininku.
— Tokiu atveju, pone prezidente, gal aš savo ruožtu galėčiau pasikviesti ambasadorių Kaldorą?
Prezidentas dvejojo vos akimirką, paskui skubiai atsakė: „Žinoma”. Kapitonas lengviau atsiduso išvydęs tarsi ir šmėkštelėjusią šypseną — tarsi diplomatinio mandagumo reikalavimų pripažinimą. Svečius valia pranokti rangu — bet tik ne skaičiumi.
Ministras pirmininkas Bergmanas, ką kapitonas Bėjus puikiai žinojo, buvo tikroji, sosto šešėlyje slypinti planetos valdžia. Ministro pirmininko užnugarį rėmė kabinetas, o savo ruožtu šį Džefersono Marko 3 Konstitucija. Šitokia valdžios sistema sklandžiai veikė jau kelis šimtmečius, bet kapitonąBėjų kamavo negera nuojauta, jog ateina esminių pokyčių metas.
Kaldoras buvo skubiai išvaduotas nuo ponios Faradain dėmesio — ši mėgino pasinaudoti juo kaip bandomuoju triušiu, turinčiu įvertinti jos sumanymus, kaip pakeisti prezidento rūmų apdailą. Po kelių akimirkų prisistatė ir ministras pirmininkas, kaip visuomet užsimaukšlinęs ant veido neperprantamą išraišką.
Kai visi susėdo, prezidentas sunėrė ant krūtinės rankas, atsilošė prašmatniame sukamame krėsle ir kaltinančiu žvilgsniu nudelbė svečius.
— Kapitone Bėjau, daktare Kaldorai — mus pasiekė tam tikros žinios, sukėlusios nemaža nerimo. Tad labai norėtume iš pirmų lūpų išgirsti, ar esama bent kiek tiesos pranešimuose, neva jūs ketinate užbaigti savo kelionę čia — oneSagane Du.
Kapitonui Bėjui išsyk smarkiai atlėgo, bet tąpat akimirkąjis smarkiai suirzo. Po šimts, matyt, saugumo sistema gerokai skylėta — o jis taip vylėsi, kad lasai niekada nesužinos nei apie peticįją, nei apie laivo tarybos pasitarimą. Nors šito tikėtis, ko gero, buvo per daug.
— Pone prezidente, pone ministre pirmininke, jeigu jus pasiekė šitokie gandai, užtikrinu, kad jie visiškai neteisingi. Kaip jūs manote, kodėl mes kasdien keliame į orbitą šešis šimtus tonų ledo ir iš naujo montuojame skydą? Argi mes šitaip vargtume, jeigu ketintume likti čia?
— Gal irne. Tačiaujei dėl kokiųnors priežasčių netikėtai pa keitėte planus, tikriausiai nenutrauksite darbų, kad nesukeltumėte mums įtarimų.
Toks staigus atkirtis valandėlei pribloškė kapitoną — pasirodo, jis gerokai neįvertino šitų tokių draugiškų žmonių. Bet netrukus suprato, kad jie, pasitelkę savo kompiuterius, reikia manyti, jau išanalizavo visas akivaizdžias tikimybes.
— Gal ir jūsų tiesa. Bet štai kąnorėčiau pasakyti: — kol kas ši informacija konfidenciali, viešai ji dar nepaskelbta — mes ketiname padvigubinti ledo luistų kėlimo į orbitą tempus, kad greičiau užbaigtume montuoti skydą. Taigi, ne tik neketiname pasilikti čia, bet netgi mėginsime išvykti anksčiau numatyto laiko. Vyliausi pranešiąs tai jums kur kas malonesnėmis aplinkybėmis.
Netgi ministras pirmininkas neįstengė visiškai nuslėpti nuostabos, savo ruožtu prezidentas net nebandė. Nelaukdamas, kol jie atsitokės, kapitonas Bėjus smogė dar vieną smūgį:
— Pone prezidente, iš jūsų pusės būtų sąžininga, jeigu atskleistumėte, kokios priežastys paakino jus sviesti tokį kaltinimą. Kaip mes, to nežinodami, jį paneigsime?
Prezidentas sužiuro įministrąpirmininką. Ministras pirmininkas pažvelgė į svečius.
— Bijau, kad tai niekaip neįmanoma. Tuo pačiu mes atskleistume ir mūsų informacijos šaltinį.
— Vadinasi, padėtis be išeities. Mes niekaip nesugebėsime jums įrodyti, jog tikrai išvykstame — tuo įsitikinsite nebent patys, kai mes iš tikrųjų išvyksime; pagal naująjį grafiką — po šimto trisdešimties dienų.
Stojo ganėtinai gūdi tyla; ją suardė Kaldoras, pusbalsiu ištaręs:
— Ar galėčiau trumpai šnektelėti su kapitonu akis į akį?
— Žinoma.
Jie pasišalino, ir prezidentas, pasinaudojęs proga, paklausė ministro pirmininko:
— Ar jis sako tiesą?
— Kaldoras tikrai nemeluos, galvą guldau. Bet gali būti ir taip, kad jis ne viskąžino.
Pratęsti pokalbio jie nesuspėjo — tuojau pat pas savo kaltintojus grįžo antrosios pusės atstovai.
— Pone prezidente, — iškart prašneko kapitonas, — mudviejų su daktaru Kaldoru nuomonės sutapo: privalome kai ką jums pasakyti. Vylėmės, kad pavyks tai nutylėti, mat visa tai nedaro mums garbės, be to, mums atrodė, kad viską pavyko sklandžiai sutvarkyti. Vis dėlto gali būti ir taip, kad mes klystame, o tokiu atveju mums, ko gero, prireiks jūsų pagalbos.
Jis trumpai nupasakojo apie tarybos pasitarimą, išdėstė tarybos sušaukimą lėmusius įvykius ir užbaigė tokiais žodžiais:
— Jeigu pageidaujate, aš pasiruošęs tuojau pat parodyti jums susirinkimo įrašą. Mes neturime ką slėpti.
— Šito visiškai nereikia, Sirdarai. — Plika akimi buvo matyti, koks didžiulis akmuo nusirito prezidentui nuo širdies. Vis dėlto ministras pirmininkas vis dar atrodė susirūpinęs.
— Eee… valandėlę, pone prezidente! Vis dėlto mes dar negalime lengva ranka numoti į gautus pranešimus. Kaip prisimenate, skambėjo labai jau įtikinamai.
— Esu tikras, kapitonas sugebės viskąpaaiškinti.
— Bet tik tuomet, jeigu atskleisite, ką sužinojote.
Vėl stojo tyla. Galų gale prezidentas pasuko prie grafino su vynu.
— Pirmiausia reikėtų išgerti, — linksmai pareiškė. — O jau paskui papasakosiu, kaip mes apie tai sužinojome.
41. Intymūs pašnekesiai
Viskas klostosi pakankamai sklandžiai, tikino save Ouvenas Flečeris. Žinoma, balsavimo rezultatai jį kiek nuvylė, nors jis ir abejojo, ar jie tikrai tiksliai atspindi laive sklandančias nuotaikas. Šiaip ar taip, juk jis pats dviem iš savo bičiulių suokalbininkų liepė balsuoti „prieš” — dėl viso pikto, tam atvejui, jei staiga paaiškėtų, koks kol kas dar silpnas Naujųjų talasiečių judėjimas.
Jį vėl užgraužė ta pati problema: ką daryti toliau? Ouvenas Flečeris buvo inžinierius, ne politikas — nors gana sparčiai judėjo politikos kryptimi — ir niekaip negalėjo sumąstyti, kaip prisivilioti daugiau rėmėjų, neišlendant viešumon.
Galimybės jam liko tik dvi. Pirmoji — ir lengviausiai įgyvendinama — buvo tiesiog palaukti, kol priartės išvykimo laikas, ir tuomet nešdintis iš laivo — o jau tada būtų niekų darbas paprasčiausiai dingti iš akių. Kapitonas Bėjus darbų turės per akis, tad kažin ar, netgi norėdamas, imsis ieškoti Flečerio ir jo bendrų, o net jeigu ir taip — bičiuliai lasai tikrai padės jiems išsislapstyti tol, kol „Magelanas” išskris.
Tačiau tai būtų dvigubas dezertyravimas — negirdėtas dalykas glaudžiai sumegztoje Sabrųbendruomenėje. Jis pasitrauktų ne tik iš laivo, bet dar ir likimo valiai pamestų miegančius saviškius, tarp jų — netgi savo brolį bei seserį. Kąjie pagalvos apie jį, kai, po trijų šimtmečių pabudę priešiškoje Sagano Du planetoje, sužinos, kad jis galėjęs atverti jiems visiems Rojaus vartus — bet nesugebėjęs to padaryti?
Jis žinojo, kad jįjau labai smarkiai spaudžia laikas. Visi tie kompiuteriniai apskaičiavimai ir dvigubos spartos grafiko derinimai galėjo reikšti tik viena. Nors apie tai Flečeris dar nė puse žodžio neužsiminė draugams, tačiau nematė kitos išeities — tik imtis veikti.
Vis dėlto pats žodissabotažasskambėjo labai jau nemaloniai — jis susigūždavo vien pagalvojęs apie tai.
Roza Kilian kaip gyva nebuvo girdėjusi apie Dalilą, o jei kam šautų į galvąjas palyginti, ji tikrai pasibaisėtų. Roza buvo visiškai paprasta, netgi naivi Šiaurinės salos mergina, kuriai — ir ne jai vienai, o daugeliui jaunų lasų — visai galvą susuko svečių iš Žemės spindesys. Ji užmezgė romaną su Karlu Boslėjumi, ir netrukus tai išaugo į pirmąjį nepaprastai gilų emocinį išgyvenimą — ne tikjai, bet irjam.
Jiems abiem plyšo širdis vien pagalvojus apie išsiskyrimą. Vieną vėlyvą vakarą, kai Roza karčiomis ašaromis laistė jam petį, Karlas pajuto nebeištversiąs jos sielvarto.
— Prižadėk, kad niekam,ničniekamneprasitarsi, — sukuždėjo jis, glostydamas jam ant krūtinės išdrikusias jos plaukų sruogas. — Turiu tau gerų žinių. Bet tai didžiulė paslaptis — kol kas dar niekas apie tai nenutuokia. Laivas niekur nebeišskris. Mes visi liekame čia, Talasoje.
Roza apstulbo taip, kad vos neišgriuvo iš lovos.
— O gal sakai taip vien tam, kad mane pradžiugintum?
— Ne, iš tikrųjų taip ir bus. Tik neprasitark niekam nė žodeliu. Šitos paslapties neturi sužinotivisiškainiekas.
— Na žinoma, brangusis.
Tačiau Rozos geriausia draugė Meriona irgi liejo ašaras dėlsavomylimojo iš Zemės, tad jąbūtinai reikėjo paguosti…..savo ruožtu Meriona tą nuostabią žinią šnipštelėjo Paulinai… o ši neatsispyrė pagundai papasakoti Svetlanai… o pastaroji paslaptį patikėjo Kristelei…
O Kristelė buvo prezidento duktė.