Bjaurus reikalas, krimtosi kapitonas Bėjus. Ouvenas Flečeris — geras vyras, aš pats patvirtinau jo kandidatūrąkelionei… Kaip jis galėjo šitaip pasielgti?
Tikriausiai priežasties būta ne vienos. Jei jis nebūtų vienas iš Sabrųirjei nebūtų pamilęs tos merginos, gal niekad nė nebūtų taip atsitikę. Kaip vadinasi tas reiškinys, kai sudėjus vieną ir vienągaunama daugiau nei du? Sin… kaipgi ten? Ak taip, sinergija. Vis dėlto kapitonas niekaip neatsikratė pojūčio, jog čia slypi ir kažkas daugiau — kažkas, ko jis tikriausiai niekada nesužinos.
Jis prisiminė vienąKaldoro pastabą, — šis, regis, turėjo pasiruošęs po frazę kiekvienam įmanomam atvejui — išsakytą tada, kai juodu kalbėjosi apie įgulos psichologiją.
— Mes visi esameluošiai,kapitone, nesvarbu, pripažįstame tai ar ne. Nė vienas iš mūsų, pergyvenusiųjų tuos paskutiniuosius metus Žemėje, negalėjo likti nesužalotas. Ir dar visus mus kamuoja tas pats kaltės jausmas.
— Kaltės? — pakartojo tada kapitonas ir nustebęs, ir pasipiktinęs.
— Taip, kaltės, nors mes patys ir nekalti. Mes juk išgyvenome —tiktaimes. O išgyvenusieji visuomet jaučia kaltę dėl to, kad liko gyvi.
Gluminanti pastaba — bet kaip tik ji tikriausiai gali padėti paaiškinti Flečerio elgesį… o taip pat ir daugelį kitų dalykų.
Visi mes esame luošiai.
Kažin, kokia toji tavo žaizda, Moze Kaldorai, ir kaip tu su ja galynėjiesi? Aš savąją gerai žinau — ir sugebėjau panaudoti ją savo gentainių žmonių labui. Jos dėka esu tas, kas esu šiandien, ir galiu tuo didžiuotis.
Galbūt kuriame nors ankstesniame amžiuje būčiau tapęs diktatoriumi ar kokiu karo vadu. Tačiau mūsų laikais sėkmingai panaudojau savo sugebėjimus tarnaudamas Kontinentinės policijos viršininku, paskui tapau erdvėlaivių statybos įmonės vyriausiuoju apsaugininku ir pagaliau — žvaigždėlaivio vadu. Šitaip mano svajonės apie galią išsipildė sėkmingai sutaurintos.
Jis patraukė prie kapitono seifo, nuo kurio tik jis vienas turėjo raktą, ir kyštelėjo į angą specialiu kodu užprogramuotąmetalinį strypelį. Durelės paklusniai atsivėrė — viduje gulėjo tvarkingai sudėlioti popierių ryšuliai, keletas medalių bei kitokių apdovanojimų ir dar — nedidelė plokščia dėžutė su sidabru inkrustuotomis raidėmis S.B.
Kapitonas išėmė dėžutę ir, dėdamas ją ant stalo, pajuto tokį pažįstamą malonų virpulį paslėpsniuose. Paskui nukėlė dangtelį ir užsižiūrėjo į tąblizgantį galios įnagį, jaukiai įsitaisiusį aksomo patale.
Kadaise šitokia užgaida buvo būdinga milijonams. Dažniausiai — pakankamai nekenksminga, primityviose visuomenėse netgi pravarti. Šitas daikčiukas daugybę kartų keitė istorįjos eigą — į gera ar į bloga.
— Žinau, kai kas tave laiko falo simboliu, — sukuždėjo kapitonas. — Bet taip pat tu esi dar ir ginklas. Man jau teko tavimi naudotis — ir jei prireiks, pasinaudosiu dar kartą…
Praeities tvyksnis negalėjo trukti ilgiau nei sekundės dalelytę, tačiau atrodė, kad jis aprėpė daugybę metų. Kai visa nutyko, kapitonas vis dar tebestovėjo prie savo stalo; vos akimirkai šuniui ant uodegos nuėjo visas kruopštus psichoterapeutų darbas, ir vartai į prisiminimus plačiai atsilapojo.
Su kraują stingdančiu siaubu — ir vis dėlto drauge ir su svaiginančiu jauduliu — Sirdaras Bėjus žvalgėsi po tuos paskutiniuosius kunkuliuojančius dešimtmečius, paviršiun išskalavusius visa, kas žmonėse geriausia, ir kas blogiausia. Jis prisiminė, kaip, būdamas dar visai jaunas Kairo policijos inspektorius, pirmąsyk gavo įsakymą šaudyti į maištininkų minią. Šoviniai neva turėję būti ne mirtini, tik išvedantys iš rikiuotės. Bet du žmonės vis tiek mirė.
Dėl ko jie tada maištavo? Bėjus niekada šito nežinojo — paskutiniosiomis dienomis būta neįsivaizduojamai daug visokiausių tiek politinių, tiek religinių judėjimų. Be to, tai buvo tikras aukso amžius aukščiausios kategorijos nusikaltėliams: jie nebeturėjo ką prarasti, neliko jokios ateities, kurie reikėtų rūpintis, tad jie buvo pasiryžę rizikuoti bet kuo. Dauguma jų buvo tikri psichopatai, bet vienas kitas — beveik genialūs. Kapitonas prisiminė DžozefąKi derį, kuriam tik per plauką nepavyko pagrobti kosminio laivo. Niekas nežinojo, kas jam paskui nutiko; retsykiais kapitonąBėjų apnikdavo košmariška fantazija: O kas, jeigu vienas iš miegančiųjų mano laiveiš tiknyųyra…
Priverstinis gyventojų skaičiaus mažinimas, 3600aisiais priimtas absoliutus draudimas gimdyti, neginčijamas prioritetas, skirtas kvantinio variklio kūrimui bei „Magelano” klasės laivų statybai — visi šie griežti apribojimai drauge su virš galvos pakibusia neišvengiama lemtimi Žemės visuomenėje sukėlė tokią įtampą, kad dar ir dabar tai, jog kai kam vis dėlto pavyko ištrūkti iš Saulės sistemos, atrodė tarsi koks stebuklas. Su neapsakomu pasigėrėjimu ir dėkingumu kapitonas Bėjus prisiminė žmones, paskutiniuosius savo gyvenimo metus paaukojusius projektui, apie kurio sėkmę ar žlugimąjiems niekada nelemta sužinoti.
Prisiminimuose jis labai aiškiai matė paskutiniąjąpasaulio prezidentę Elizabetą Vindzor — išsekusi, bet išdidi ji apleido laivą, kurio apžiūrėti buvo atvykusi, ir grįžo į planetą, kuriai gyventi buvo likusios vos kelios dienos. Tačiau prezidentei laiko buvo likę netgi dar mažiau — bomba jos kosmolėkį ištaškė į druzgus kaip tik tuo metu, kai jis turėjo leistis Kanaveralo kosmouoste.
Šitas prisiminimas vis dar stingdė kraująkapitono gyslose: bomba buvo skirta „Magelanui” — laivą išgelbėjo tik paprasčiausia klaida, nustatinėjant sprogimo laiką. Kokia ironįja! Atsakomybę už padėtą bombąprisiėmė abu konkuruojantys kultai…
Džonatanas Koldvelas ir vis labiau tirpstanti, bet vis dar balsinga jo pasekėjų gauja, ant kiekvieno kampo plyšojo, neva viskas būsiągerai — neva Dievąs tiktai siunčiąs žmonijai išbandymą, panašiai kaip kadaise buvo išbandomas Jobas. Nepaisant visų Saulėje vykstančių procesų, galų gale viskas stebuklingai susitvarkysią ir žmonija būsianti išgelbėta — jei tik netikintieji Jo gailestingumu neužtrauksią visiems Jo rūstybės. O jeigu taip atsitiksią, Jis galįs persigalvoti…
Savo ruožtu Dievo Valios kultas tikino kaip tik priešingai. Pasak jų, galų gale atėjusi Paskutiniojo teismo diena, ir nevalia dėti jokių pastangų, mėginant jos išvengti. Iš tiesų netgi reikėtų pasitikti jąišskėstomis rankomis, nes vertieji išganymo po Paskutiniojo teismo gyvensiąamžinoje palaimoje.
Taigi, nors ir remdamiesi visiškai priešingomis prielaidomis, tiek Koldvelitai, tiek Dievo Valios išpažintojai išvadąpriėjo tą pačią: žmonijai nieku gyvu negalima net bandyti bėgti nuo lemties. Visus žvaigždėlaivius būtina kuo greičiau sunaikinti.
Visiems kitiems tikriausiai smarkiai pasisekė, kad tuodu kultai taip aršiai niovėsi tarpusavyje, jog nesugebėjo derinti veiksmų netgi siekdami bendro tikslo. Po prezidentės Vindzor žūties jų tarpusavio vaidai peraugo į tikrą smurtą. Netrukus pasklido gandas — beveik nekilo abejonių, kad jį paleido Pasaulio saugumo biuras, nors Bėjaus kolegos jam šito niekada neprisipažino — esą bombąpadėjo Dievo Valios išpažintojai, o prie taimerio nagus prikišo sabotuotojai koldvelitai. Gana populiari buvo ir atvirkščio gando versįja; viena iš jų netgi galėjo būti teisinga.
Visa tai jau buvo istorija, be paties kapitono žinoma tik saujelei žmonių — ir pasmerkta greitai visiškai užmarščiai. Vis dėlto — argi ne keista? „Magelanui” ir vėl grėsė sabotažas.
Sabros gerokai skyrėsi ir nuo Dievo Valios išpažintojų, ir nuo koldvelitų — jiems netrūko kompetencijos, be to, jų proto nenuodijo fanatizmas. Tad ir problemų jie galėjo sukelti kur kas rimtesnių, tačiau kapitonas Bėjus vylėsi jau žinąs, kaip su jais susidoroti.
Tu — geras vyras, Ouvenai Flečeri, niauriai galvojo jis. Tačiau savo laiku man teko žudyti ir dar geresnius. O kai nebūdavo kitos išeities, nepasibjaurėdavau netgi kankinimais.
Kapitonas Bėjus didžiavosi bent tuo, kad kankinimai jam niekad neteikdavo malonumo, o šįkart jų nė neprireiks imtis — esama ir geresnio būdo.