„Magelanas” įsigijo dar vieną įgulos narį — pažadintas iš šaltojo miego, jis vis dar bandė apsiprasti su naująja aplinka taip pat, kaip ir Kaldoras prieš metus. Šitokių veiksmų buvo galima imtis tik būtinybei spiriant, tačiau kompiuterių įrašai bylojo, kad laive yra vienas vienintelis žmogus — daktaras Markusas Štaineris, buvęs Žemės Tyrimų biuro vyriausias mokslinis bendradarbis — turįs tokių sugebėjimų ir žinių, kokių dabar, deja, prisireikė.
Kadaise, dar Žemėje, draugai neretai klausdavo jo, kodėl jis pasirinkęs tapti kriminologijos profesoriumi. Atsakydavo jis visada taip pat: „Vienintelė alternatyva buvo pačiam tapti nusikaltėliu.” Štaineris sugaišo beveik visą savaitę, kol pertvarkė standartinę ligoninės encefalografo įrangą ir patikrino reikalingas kompiuterio programas. Tuo tarpu ketvertas Sabrų tūnojo uždaryti savo kajutėse ir atkakliai atsisakinėjo pripažinti kaltę.
Ouvenas Flečeris neatrodė labai laimingas, regėdamas visus specialiai jam atliekamus pasiruošimo darbus — visa, kąjis matė, labai jau smarkiai priminė elektros kėdes bei kankinimo įrenginius, kurių nestigo krauju apšlakstytoje Žemės istorijoje. Tačiau daktaras Štaineris greitai jį apramino apsimestiniu patyrusio kvotėjo nuoširdumu.
— Baimintis tikrai nėra ko, Ouvenai — pažadu, tu išvis nieko nepajusi. Netgi pats nežinosi, kąman atsakinėji — tačiau ir nuslėpti tiesos tu niekaip negalėsi. Kadangi esi protingas vyras, aš tausmulkiaipaaiškinsiu, kąketinu daryti. Kad ir kaip keista, tai man tik palengvins užduotį; visiškai nesvarbu, tu to norėsi ar ne, bet tavo pasąmonė manimi pasikliaus ir neatsisakys bendradarbiauti.
Niekų šnekos, galvojo leitenantas Flečeris, nejaugi jis tikrai viliasi šitaip lengvai apvyniosiąs mane aplink pirštą? Vis dėlto jis netarė ne žodžio, kai jį pasodino į krėslą, o sanitarai odinėmis juostomis neužverždami apjuosė jo liemenįbei dilbius. Priešintis jis net nebandė: du patys stambiausi iš buvusių jo bendradarbių nejaukiai mindžiukavo pasienyje ir labai stengėsi nesusidurti su juo žvilgsniais.
— Jeigu nori atsigerti arba tau reikia į tualetą — tik pasakyk. Pirmoji apklausa truks lygiai valandą, vėliau gali prireikti keleto trumpesnių. Norėčiau, kad įsitaisytum kuo patogiau ir atsipalaiduotum.
Šiomis aplinkybėmis toks pageidavimas nuskambėjo labai jau kreivai, bet niekam nešovė į galvąnet šyptelėti.
— Atleisk, kad teko nuskusti tau galvą, bet kaukolės elektrodai labai nemėgsta plaukų. Be to, turėsime užrišti tau akis, kad netrukdytų klaidinanti tavo gaunama vaizdinė informacija… O dabar pasijusi šiek tiek apkvaitęs, nors išliksi visiškai sąmoningas… Mes uždavinėsime tau klausimus, į kuriuos galimi trys atsakymų variantai: taip, ne arba nežinau. Tačiau atsakinėti pačiam tau nereikės; tai už tave atliks tavo smegenys, o kompiuterio trinarinė loginė sistema supras, kąjos byloja.
— Žinok, kad pameluoti tu neturi nė menkiausios galimybės, bet jeigu nori pamėginti — labai prašom! Patikėk, šį aparatą išrado vieni žymiausių Žemės protų, o kartą sukūrę, patys nebesugebėjo jo apmulkinti. Gavęs dviprasmišką ar neaiškų atsakymą, kompiuteris paprasčiausiai performuluos klausimą. Na kaip, pasiruošęs? Labai gerai… Prašau paleisti įrašinėjimą visu galingumu… Patikrinkite informacijos išeigąpenktuoju kanalu… Leiskite programą.
TAVO VARDAS — OUVENAS FLEČERIS… ATSAKYK — TAIP AR NE… TAVO VARDAS — DŽONAS SMITAS… ATSAKYK TAIP AR NE… TU GIMEI LOVEL SITYJE, MARSE… ATSAKYK TAIP AR NE… TAVO VARDAS — DŽONAS SMITAS… ATSAKYK TAIP AR NE… TU GIMEI OKLENDE, NAUJOJOJE ZELANDIJOJE… ATSAKYK — TAIP AR NE… TAVO VARDAS OUVENAS FLEČERIS… TU GIMEI 3585 KOVO TREČIĄ… TU GIMEI 3584 GRUODŽIO TRISDEŠIMT PIRMĄ…
Klausimai sekė vienas paskui kitątaip sparčiai, kad, net jeigu ir nebūtų šiek tiek apsvaigintas, Flečeris niekaip nebūtų suskubęs pakišinėti neteisingų atsakymų. O jei tai jam ir būtų pavykę, tai ničnieko nereikštų; per kelias minutes kompiuteris nustatė jo automatinių reakcijų į visiis klausimus, į kuriuos atsakymus žinojo pats, modelį.
Retsykiais jis iš naujo patikrindavo kalibravimą (TAVO VARDAS — OUVENAS FLEČERIS… TU GIMEI KEIPTAUNE, ZULULANDE…), o kartais klausimus kartodavo, kad išgautų jau žinomų atsakymų patvirtinimą. Sykį užfiksavus fiziologinius reakcijų į atsakymus TAIP ir NE derinius, procesas tapo visiškai automatinis.
Primityvūs „melo detektoriai” gana sėkmingai susidorodavo su ta pačia užduotimi, bet rezultatai retai kada būdavo visiškai patikimi. Vis dėlto prireikė ne daugiau dviejų šimtų metų, ir ši technologija buvo ištobulinta, o tuo pačiu įvyko ir tikras perversmas teismų — tiek baudžiamųjų, tiek civilinių bylų — praktikoje: po to teismo procesas retai trukdavo ilgiau nei kelias valandas.
Apklausa priminė veikiau ne klasikinę kvotą, o kompiuterizuotą, su įdiegta apsisaugojimo nuo galimo apgaudinėjimo programa, senovinio žaidimo „Dvidešimt klausimų” versiją. Iš esmės staigiomis TAIP — NE atsakymų serijomis buvo galima išlukštentibet kokiąinformaciją; kad ir kaip nuostabu, bet, sumaniam žmogui suvienijus pastangas su tokia pat sumania mašina, norint išgauti tikslias žinias, retai kada prireikdavo daugiau nei dvidešimties atsakymų TAIP arba NE į klausimus viena tema.
Kai lygiai po valandos gerokai apkvaitęs Ouvenas Flečeris sverdėdamas pakilo iš krėslo, jis pats nėmaž nenutuokė nei ko buvo klaustas, nei kąatsakė. Vis dėlto buvo tvirtai įsitikinęs, jog ničnieko svarbaus neatskleidė.
Jis mažumėlę nustebo, kai daktaras Štaineris linksmai pranešė:
— Na, štai ir viskas, Ouvenai. Daugiau mums tavęs nebeprireiks.
Profesorius labai didžiavosi tuo, kad jam niekad neprireikdavo nieko kankinti, tačiau geras kvotėjas tiesiog privalo būti bent šiek tiek sadistas — ir įskaudinti aukąjei ne fiziškai, tai bent psichologiškai. Be to, šitai tik dar labiau sustiprindavo jo — niekad neklystančio — reputaciją, o tai — jau pusė pergalės.
Daktaras Štaineris luktelėjo, kol Flečeris atgaus pusiausvyrą ir apsauginiai išlydės jį atgal į areštinę.
— A, beje, Ouvenai, — šūktelėjo, šiam jau atsidūrus tarpduryje, — tasai triukas su ledu jums niekaip nebūtų išdegęs.
Tiesą sakant, tasai triukas netgi labai galėjo išdegti, bet tai dabar jau nebebuvo svarbu. Leitenanto Flečerio veido išraiška su kaupu atlygino daktarui Štaineriui už visas įdėtas pastangas.
Dabar jis vėl galėjo nugrimzti į ilgąmiegą, truksiantį iki pat Sagano Du. Bet pirmiausia profesorius leis sau atsipalaiduoti ir kaip įmanydamas pasimėgaus tokiu netikėtu atokvėpiu.
Kitądienąjis ketino keliauti pasidairyti po Talasą, galbūt ir paplaukioti kuriame nors iš nuostabių paplūdimių. O kol kas užvis labiausiai troško malonumo dar kartą pasidžiaugti seno, mylimo bičiulio draugija.
Knyga, kurią jis pagarbiai išsitraukė iš vakuuminės pakuotės, buvo ne šiaip pirmasis leidimas — tai buvovienintelisleidi mas. Profesorius atsivertė ją kur pakliuvo — šiaip ar taip kone kiekvieną puslapį mokėjo atmintinai.
Jis sėdo skaityti, ir penkiasdešimties šviesmečių atstumu nuo Žemės griuvėsių Beikerio gatvę vėl užklojo tirštas rūkas.
— Kryžminė apklausa patvirtino, kad įsivėlę tik ketvertas Sabrų, — pranešė kapitonas Bėjus. — Galime tik džiaugtis, kad mums nebereikia apklausti nieko kito.
— Vis dar niekaip nesuprantu, kaip jie vylėsi privirti šitiek košės ir išlipti sausi iš balos, — visai nukoręs nosį prisipažino kapitono padėjėjas Malina.
— Tikriausiai jie nieko ir nebūtų pešę, bet mums pasisekė, kad neteko įsitikinti tuo tiesiogiai. Šiaip ar taip, jie dar nebuvo galutinai apsisprendę.
Plane A jie buvo numatę pažeisti skydą. Kaip žinote, Flečeris dirbo skydo surinkėjų grupėje; jis kurpė planąperprogramuoti paskutinįjį pakėlimo procedūros etapą. Jeigu ledo blokui leistum atsitrenkti į konstrukcijąbent kelių metrų per sekundę greičiu… Suprantate, ką turiu omeny?
Būtų gana nesudėtinga apsisukti taip, kad iš pažiūros viskas atrodytų kaip nelaimingas atsitikimas; žinoma, vis vien grėstų pavojus, kad vėlesnė kvota atskleistų, jog nelaimingu atsitikimu čia net nedvelkė. Bet netgi jei pavyktų skydą sugadinti, jį vis vien būtų galima sutaisyti. Flečeris vylėsi, kad, laimėjęs laiko, spėtų pritraukti kur kas daugiau bendraminčių. Galimas dalykas, taip manydamas jis ir neklydo — jei tektų dar ištisus metus praleisti Talasoje…
Planas B — ketinta sabotuoti gyvybės palaikymo sistemas taip, kad neišvengiamai tektų evakuoti visus iš laivo. Šiuo atveju išlieka tos pačios kliūtys.
O planas C glumina užvis labiausiai — jei jiems būtų išdegę tai, neliktųkitos išeities, kaip užbaigti misijąčia. Laimė, nė vienas Sabrų nedirbo prie varomosios jėgos sistemų, tad jiems tikrai nebūtų lengva nusigauti iki variklio…
Žinia pritrenkė visus, bet labiausiai — trečiojo rango kapitoną Rokliną.
— Jeigu jie tvirtai pasiryžtų, nusigauti iki variklio nebūtų neįmanomai sunku, pone. Užvis kebliausia užduotis būtų suveikti tokį gedimą, kurisvisiems laikamsišvestų iš rikiuotės variklį, bet nepažeistų paties laivo. Labai smarkiai abejoju, ar tam jiems pakaktų techninių žinių.
— Bet ta linkme jie ir dirbo, — niūriai pasakė kapitonas. — Taigi, bijau, mums teks peržiūrėti saugos reikalavimus. Šį klausimą rytoj pat aptarsime vyresniųjų pareigūnų susirinkime — čia, vidudienį.
Galų gale laivo gydytoja Niuton ryžosi užduoti klausimą, kuris sukosi ant liežuvio galo visiems:
— Ar skelbsime karo lauko teismą, kapitone?
— Nėra reikalo; įtariamųjų kaltė aiškiai įrodyta. Laikantis laivo nuostatų, lieka tik paskelbti nuosprendį.
Visi laukė, ką jis dar pasakys. Laukė ir nesulaukė.
— Dėkoju už dėmesį, ponios ir ponai, — pratarė kapitonas, ir visi tylėdami išsiskirstė.
Kapitonas Bėjus liko vienas savo kajutėje, jautėsi įpykęs ir išduotas. Laimė, viskas jau baigėsi; „Magelanas” sėkmingai išplaukė iš žmonių sukeltos audros.
Kiti trys Sabros gal ir nekėlė grėsmės — gal… O kądaryti su Ouvenu Flečeriu?
Kapitono mintys nevalingai krypo į tą mirtiną žaisliuką, tūnantį seife. Jis, Bėjus, — kapitonas, suorganizuoti nelaimingą atsitikimąnebūtųlabai sudėtinga…
Valios pastangomis nuramdė įsišėlusią vaizduotę; be jokios abejonės, šitaip jis nė už kąnepasielgs. Kad ir kaip būtų, jis jau apsisprendė — ir neabejojo, kad visi jo sprendimui pritars.
Kažkada kažkas pasakė, jog kiekvieną problemą įmanoma išspręsti pačiu paprasčiausiu, pačiu patraukliausiu — ir klaidingu būdu. Vis dėlto kapitonas neabejojo, kad šiuo atveju jo sprendimas — paprastas, patrauklus ir — visiškai teisingas.
Sabros trokšta pasilikti Talasoje — kągi, tebūnie taip. Kapitonas buvo tikras, kad jie čia taps išties svarbiais asmenimis buvo kaip tik tokie, agresyvūs ir valingi, kokių šitai visuomenei taip ženkliai stigo.
Kaip keista — istorija ir vėl kartojasi; jam, kaip ir Magelanui, teks keletą savo žmonių išlaipinti iš laivo.
Tačiau ar tai jiems bus bausmė, ar apdovanojimas — šito jis nesužinos dar tris šimtus metų.