Tarnos vietinis tinklas niekada neveikė daugiau nei devyniasdešimt penkiais procentais pajėgumo — kita vertus, bet kuriuo metu veikė nemažiaukaip aštuoniasdešimt penki jo procentai. Kaip ir didžiąją visos Talasoje esančios įrangos dalį, ryšių siste mąprojektavo senų laikų kadai išmirę genįjai, tad katastrofiški aparatūros gedimai buvo praktiškai neįmanomi. Net jei išeitų iš rikiuotės keletas svarbių komponentų, visa sistema ir toliau funkcionuotų pakenčiamai bent jau tol, kol kas nors susierzintų pakankamai, kad imtųsi šalinti gedimus.
Inžinieriai šiąsituacijąvadino „švelnia degradacija” — pasak kai kurių cinikų, ši frazė labai jau tiksliai apibūdino ir visą lasų gy venimo būdą.
Centrinio kompiuterio duomenimis ryšių tinklas šiuo metu dirbo įprastu devyniasdešimties procentų pajėgumu, tačiau merė Voldron, bent dabar, būtų mielai susitaikiusi ir su rimtesniais gedimais. Mat per pastarąjį pusvalandį jai skambino kone visi kaimelio gyventojai, o tarybos salėje susigrūdo mažų mažiausiai penkiasdešimt suaugusiųjų ir vaikų — kur kas daugiau, nei galėjo patogiai sutilpti, o apie sėdimas vietas visiems nebuvo ko nė šnekėti. Eiliniam susirinkimui iki soties pakakdavo dvylikos asmenų; kitąsyk tekdavo netgi imtis drakoniškų priemonių, norint sutempti šitokį skaičių žmonių su kūnu ir krauju į vieną vietą. Visi likusieji penki šimtai šešiasdešimt Tarnos gyventojų buvo linkę stebėti įvykių eigą — ir net balsuoti, jei pavykdavo pakankamai juos sudominti — patogiai išsidrėbę savo namuose.
Be kitų, dukart skambino provincijos gubernatorius, vieno skambučio sulaukta iš prezidento kabineto, dar vieno — iš Šiaurinės salos naujienų agentūros — ir visi, kad ir visiškai be reikalo, prašė to paties. Visi ir gavo tąpatį trumpą atsakymą: Taip, savaime suprantama, jei tik kas nors atsitiks, mes tučtuojau jums pranešime… dėkojame, kad domitės.
Merė Voldron negalėjo pakęsti jokių neramumų ar sambrūzdžių — siekiais išvengti jų ir buvo grįsta jos kad ir kukli, bet gana sėkminga, vietinės administratorės karjera. Kartais, žinoma, visiškai išsisukti nuo įvykių nebūdavo įmanoma; tarkime, jokiais draudimais ji negalėjo sustabdyti '09-ųjų uragano, kuris — iki šios dienos — ir buvo pats ženkliausias šimtmečio įvykis.
— Visi — tylos! — užriko ji. — Ryna, palik ramybėj tas kriaukles, žinok, kai kam teko gerokai paplušėti, kol jas sutvarkė! Be to, tau jau seniai metas į lovą! Bili! Ropškis nuo stalo —tučtuojau!
Visi susirinkusieji stulbinančiai greitai nutilo — kas buvo aiškus ženklas, jog bent šį kartą kaimelio gyventojai tikrai netveria savame kailyje išgirsti, kąpasakys merė. Ši išjungė įkyriai pypsintį riešo telefoną, perjungdama visus skambučius į pranešimų centrą.
— Kalbant atvirai, aš žinau neką daugiau nei jūs — ir dar bent kelias valandas tikriausiai negausime jokios naujos informacijos. Tačiau abejonių nekelia viena: tai iš tikrųjų buvo kažkoks kosminis laivas, kuris, praskrisdamas virš mūsų, vėl — tiesa, abejoju, ar dera sakyti „vėl” — nėrė į atmosferą. Kadangi visoje Talasoje nėra jokios kitos nusileidimui tinkamos vietos, tikėtina, jog tasai laivas anksčiau ar vėliau vėl pasirodys Trijose salose. Jeigu ketina apskrieti visąplanetą, užtruks ne mažiau nei kelias valandas.
— Ar bandyta užmegzti radijo ryšį? — paklausė kažkuris.
— Taip, bet kol kas nesulaukėme jokio atsakymo.
— Tik ar vertėjo bandyti? — suabejojo sunerimęs kažkieno balsas.
Patalpoje įsiviešpatavo neilga tyla, paskui patarėjas Simonsas — užkietėjęs įkyruolis, tikra rakštis merės Voldron panagėj — pasibjaurėjęs purkštelėjo.
— Pamanykite. Juk kad ir kąmes darytume, jie sugebės mus aptikti per dešimt minučių. Šiaip ar taip, jie tikriausiai jau seniai tiksliai žino, kur mes esame.
— Visiškai sutinku su patarėjo nuomone, — pareiškė merė Voldron, mėgaudamasi tokia neįprasta galimybe. — Savaime suprantama, bet kuris kolonįjų laivas turi Talasos žemėlapių. Net jeigu jie — tūkstančio metų senumo, Pirmojo Nusileidimo vieta juose vis vien pažymėta tiksliai.
— Bet tarkime — pabrėžiu, tarkime — kad jie vis dėko kokie nors ateiviai…
Merė atsiduso. Ji manė, kad teorijos apie ateivius išsikvėpė dar prieš kelis šimtmečius.
— Jokių ateivių išvis nėra, — tvirtai pareiškė ji. — Ar bent jau nėra tokių išsivysčiusių, kad sugebėtų keliauti į žvaigždes. Žinoma, tvirtinti šito šimtu procentu mes negalime, tačiau Žemė ištisą tūkstantmetį ieškojo jų visais įmanomais prietaisais.
— Reiktų atsižvelgti ir į dar vienątikimybę, — prašneko Mirisa, stovinti pasienyje drauge su Brantu ir Kumaru. Visi, kas gyvas, tučtuojau sužiuro į ją, tik Brantas mažumėlę suirzo. Kad ir kaip jis mylėjo Mirisą, kartais jam norėdavosi, kad ji nebūtų šitaip prisikimšusi visokiausių žinių; būtų geriau, jei jos šeima nebūtų štai jau penkta karta atsakinga už visus Archyvus.
— Kokia ta tikimybė, mieloji?
Dabar jau atėjo eilė suirzti Mirisai, nors ji gana sėkmingai nuslėpė pasipiktinimą. Jai toli gražu nepatiko, kad su ja šitaip globėjiškai maloningai elgiasi ta, kuriai proto pertekliaus tikrai neprikiši, nors ji neabejotinai gudri, ar net tiksliau būtų sakyti klastinga. Tai, kad merė Voldron kiekviena pasitaikiusia proga žibina akimis į Brantą, Mirisos nėmaž neerzino, veikiau sukeldavo kreivą šypsenėlę; tam tikra prasme Mirisa vyresniąją moterį galėjo net užjausti.
— Gali būti, kad tai — dar vienas robotas — sėklinis laivas, panašus į tą, kuris Talason atgabeno mūsų protėvių genetinį fondą.
— Dabar?Šitaip vėlai?
— O kodėl ne? Juk pirmieji apsėklintojai išvystydavo vos kelis procentus šviesos greičio. Bet Žemė tokius laivus be paliovos tobulino — tobulino iki pat savo žūties. Kadangi vėlesni modeliai skraidė jau kur kas greičiau, maždaug per šimtąmetųjie pasivydavo ankstesniuosius; reikia manyti, nemaža jų iki pat šiol vis dar kelyje. Ar nesutinki su manim, Brantai?
Mirisa visuomet pasirūpindavo įtraukti jį į kokiąnors diskusiją, jeigu pavykdavo, net apsisukdavo taip, kad Brantas manytų pats ir pasiūlęs temą. Ji puikiai žinojo, kad jis jaučiasi menkesnis už ją, ir visiškai nepageidavo tik dar labiau aštrinti tokiųjo jausmų.
Būdama pati protingiausia visoje Tarnoje, Mirisa kartais pasijusdavo vieniša, nors ir palaikė nuolatinius ryšius su pustuziniu tokių pat išsilavinusių Trijų salų asmenų. Vis dėlto akis į akį su jais ji susitikdavo retai, o tokiems susitikimams negalėjo prilygti jokios, netgi tūkstantmečiais tobulintos, ryšių technologijos.
— Mintis įdomi, — atsiliepė Brantas. — Gali būti, kad tavo tiesa. Nors puikiu istorijos išmanymu Brantas Falkoneris ir negalėjo pasigirti, vis dėlto jam nestigo techninių žinių apie visątąsudėtingą programą, kuri galiausiai baigėsi sėkmingu Talasos kolonizavimu.
— O kądarysime, — paklausė jis, — jei paaiškės, kad tai — tikrai dar vienas sėklinis laivas su įdiegta programa iš naujo kolonizuoti planetą? Pasakysime jam maždaug: „Labai ačiū, bet gal kitąkartą”? Keletas susirinkusiųjų nervingai sukikeno; po valandėlės mąsliai prašneko patarėjas Simonsas:
— Esu tikras, jei prispirs būtinybė, su sėkliniu laivu mes sugebėsime susidoroti. Be to, jo robotai turėtųbūti pakankamai protingi, kad nutrauktų programą, vos įsitikinę, jog jų užduotis čia jau atlikta.
— Gal ir taip. O jeigu jiems pasirodys, kad jie gali tąpatį darbąnuveikti geriau? Vis dėlto, ar tai būtų dar iš Žemės keliaujantis atsilikėlis, ar naujesnio modelio laivas, skrendantis iš kolonijų, reikia manyti, jis — vis vien tos pačios rūšies robotas.
Aiškinti smulkiau nė nereikėjo: visi susirinkusieji puikiai žinojo, kaip sudėtinga ir neapsakomai brangu pritaikyti tarpžvaigždinių skrydžių erdvėlaivį keliauti žmonėms. Nors techniškai ir įmanomas, toks darbas būtų beprasmis. Robotai visus darbus galėjo nuveikti tūkstančius kartų pigiau.
— Ar tai būtų kolonijų robotas, ar atsilikėlis iš Žemės — kaip vis dėlto elgsimės mes? — paklausė vienas kaimelio gyventojų.
— Dar gali atsitikti ir taip, kad tai bus ne mūsų problema, — atsiliepė merė. — Atrodo, visi kažkodėl įsitikinę, jog jis taikysis į Pirmojo Nusileidimo vietą, bet jis juk gali tūpti ir visai kitur. Argi ne taip? Pavyzdžiui, Šiaurinėje saloje — kur kas labiau tikėtina…
Ne taip jau retai paaiškėdavo, kad merė klysta, bet iki šiol dar niekad įrodymų neteko laukti taip trumpai. Tarnos dangų perrėžęs garsas šįsyk buvo ne tolimas, iš jonosferos atsklidęs grumėjimas, o žemai, labai dideliu greičiu skriejančio reaktyvinio aparato variklio veriantis švilpimas. Visi strimgalviais, kas čia toli gražu neįprasta, išpuolė iš tarybos salės, tačiau tik pirmieji suskubo pamatyti iš žvaigždėto skliauto krintantį bukanosį prietaisą trikampiu išlenktais sparnais, kuris kryptingai lėkė paviršiaus lopinėlio, vis dar laikomo šventa, paskiitiniąja su Žeme siejančia vieta, link.
Merė Voldron valandėlę uždelsė, kol pranešė apie įvykį į centrą, o paskui prisijungė prie kitų, knibždąpčių greta pastato lauke.
— Brantai! Tu gali suskubti ten pirmas. Stverk aitvarą. Vyriausiasis Tarnos mechanikas — inžinierius tik sumirksėjo
— pirmąsyk gyvenime jis susilaukė tokio tiesmuko merės įsakymo. Paskui šiek tiek susigėdo.
— Prieš porą dienų jo sparną prakiurdė kokoso riešutas. Neturėjau kada pataisyti — per akis buvo rūpesčių dėl tų spąstų žuvims. Šiaip ar taip, aitvaras nepritaikytas skraidyti naktį. Merė nudelbė jį ilgu, sunkiu žvilgsniu.
— Tikiuosi, bent mano automobilis veikia? — sarkastiškai paklausė.
— Žinoma, — užsigavęs atsakė Brantas. — Degalų bakas pilnas, bet kada galima važiuoti.
Judinti merės automobilį iš vietos buvo pakankamai neįprasta: norint pereiti skersai visą Tarną pėsčiomis, visiškai pakaktų ir dvidešimties minučių, o vietiniai maisto bei įrangos išvežiotojai paprastai naudodavosi nedideliais smėlio ratukais. Per septyniasdešimt oficialios tarnybos metų automobilis sukorė mažiau nei tūkstantį kilometrų — ir, jei neįvyks kokia avarija, tikriausiai patikimai tarnaus dar visą šimtmetį.
Lasai pasimėgaudami eksperimentuodavo su daugeliu žmogiškųjų ydų, bet polinkis gadinti ar pereikvoti techniką jiems buvo visiškai svetimas. Dabar, automobiliui išvažiuojant į pačią reikšmingiausiąper visąjo gyvavimo laikąkelionę, nė vienam ir į galvą nešovė, jog mašina amžiumi gerokai lenkia visus savo keleivius.