Vaizdas buvo grūdėtas ir kitąsyk sunkiai suprantamas, nepaisant dirbtinio spalvinio kodavimo, išryškinančio detales, kurių kitaip akis neįžiūrėtų. Paveiksle matėsi plokščia trijų šimtų šešiasdešimties laipsnių jūros dugno panorama; kairėje pusėje tolumoje buvo matyti jūros dumblių sąvašynai, centre — keletas uolienų atodangų, dešinėje vėl raizgėsi dumbliai. Nors vaizdas priminė nejudančiąfotografiją, vis dėlto apie slenkantį laikąbylojo skaičiai, blykčiojantys apatiniame dešiniajame paveikslo kampe; protarpiais scena staigiai krūptelėjusi pasikeisdavo — kai informacijos bloką siunčiantį spindulį sutrikdydavo koks nors krustelėjimas.
— Kaip matome, — trečiojo rango kapitonė Varlej kreipėsi į Terra Novos salėje susirinkusią kviestinę auditoriją, — kai tik atvykome mes, netoliese nebuvo nė vieno skorpiono. Tačiau tikėtina, kad jie išgirdo — arba pajuto — bumbtelėjimą, kai į jūros dugnąatsitrenkė mūsų — na… dovana. Štai ir pirmasis žvalgas — prisistatė, praėjus minutei dvidešimčiai sekundžių.
Dabar jau kas dešimt sekundžių paveikslas staigiai pasikeisdavo, kiekviename kadre buvo matyti vis daugiau skorpionų.
— Štai šį kol kas sustabdysiu, — kalbėjo mokslininkė, — kad galėtumėte atidžiau apžiūrėti detales. — Matote štai tąskorpionątą, dešinėje? Pažvelkite į kairiąjąjo žnyplę — apsivyniojęs ne mažiau nei penkiomis metalo juostelėmis! Atrodo, šis egzempliorius užima gana aukštąpadėtį visuomenėje — štai, kituose kadruose kiti skorpionai traukiasi jam iš kelio — o štai čia jis jau tyrinėja nuolaužų krūvą, dribtelėjusiątiesiog iš jų dangaus — o šitas vaizdelis ypač įdomus… pažvelkite, kaip tasai padaras vienu metu manipuliuoja ir žnyplėmis, ir žiočių čiuptuvėliais — vieni šių kūno padargų, matyt, skirti naudotis tada, kai reikia jėgos, kiti — kai tikslumo. Štai, dabar jis bando tempti vielą, bet mūsų dovanėlė per sunki, kad taip paprastai pajudintum iš vietos… nagi, pažvelkite, kąjis daro — galvąguldau, perdavinėja nurodymus, nors mes taip ir neužfiksavome jokio signalo, galbūt jų skleidžiami garsai žemiau žmogaus girdimumo ribos… O štai atkėblina dar vienas stambiųjų vyrukų…
Vaizdas staiga pasikeitė, kryptelėdamas neįtikėtinu kampu.
— Aha — pirmyn! Jie tempiasi mus su savimi; jūs neklydote, daktare Kaldorai — jie iš tikrųjų traukia prie to urvo akmeninėje piramidėje… Mūsų kezulas per didelis, į urvo angąnetelpa — savaime aišku, to mes ir siekėme… O dabar — ir iš tikrųjų labai įdomu…
Skorpionams skirta dovanėlė buvo gerai apgalvota. Nors ją iš esmės sudarė įvairiausios nuolaužos, tačiau ne bet kokios, o labai kruopščiai atrinktos. Čia buvo plieno, vario, aliuminio bei švino strypų, medžio pliauskų, plastiko vamzdelių bei plokščių, geležinės grandinės ringė, metalinis veidrodis, kelios skirtingo storumo varinės vielos ritės. Visa kaugė svėrė daugiau nei šimtą kilgramų, be to, suraizgyta buvo taip, kad pajudinti ją iš vietos būtų įmanoma tik visą iš karto. Žvalgybinis rutuliukas kukliai tupėjo kamputyje, pritvirtintas keturiais atskirais trumpais kabeliais.
Dabar jau du didieji skorpionai kibo į nuolaužų kezulą — iš pažiūros labai ryžtingai ir gana planingai. Galingos žnyplės sparčiai susidorojo su ryšulį apraizgiusiomis vielomis; ištaršę visą krūvą, skorpionai nedelsdami metė šalin medžio bei plastiko nuolaužas. Plika akimi buvo matyti, kad juos domina tik metalas.
Suradę veidrodį, jie valandėlei liovėsi rausęsi krūvoje. Veidrodis juos sudomino — gana ilgai jie spoksojo į savo atspindį, kurio, savaime aišku, akustinis žvalgybinio rutuliuko signalas neperdavė.
— Mes lyg ir tikėjomės, kad veidrodį jie puls — įmerkus veidrodį į akvariumą su žuvimis, galima sukelti aršias kautynes. Tačiau gali būti ir taip, kad atspindyje jie atpažino save. O tai jau rodytų netgi visai nemenką mąstymo lygį.
Galiausiai skorpionai paliko veidrodįramybėj, o tai, kas liko iš atliekų krūvos, nusitempė jūros dugnu. Keletas vėlesnių kadrų buvo beviltiškai susilieję. Kai vaizdas vėl stabilizavosi, stebėtojai išvydo jau visai kitąsceną.
— Mus lydėjo sėkmė — viskas susiklostė kaip tik taip, kaip ir tikėjomės. Skorpionai nusitempė žvalgybinį rutuliuką į tą saugomąurvą. Bet ten — anaiptol ne karalienės sosto salė… jei tik iš tikrųjų egzistuoja kokia nors skorpionų karalienė, kuo aš smarkiai abejoju… Ar kas nors gali pasiūlyti kokią hipotezę?
Visi susirinkusieji tylėdami ilgai apžiūrinėjo kfcistąpaveikslą. Galiausiai kažkas tarstelėjo:
— Juk čia tikras šiukšlynas!
— Taip, atrodo, jie tikrai kaupia čia šiukšles — bet, reikia manyti, ne be tikslo…
— Jūs tik pažiūrėkite! Dešimties kilovatų užbortinis valties variklis! Kažkas neabejotinai bus pametęs…
— Dabar bent jau aišku, kas vagia mūsų inkarų grandines!
— Bet kuriems galams? Nėra jokios prasmės…
— Matyt, jie kažkokią prasmę įžvelgia.
Mozė Kaldoras krenkštelėjo — kaip visuomet, kai prašydavo dėmesio. Šitoks jo krenkštelėjimas nesuveikdavo itin retai.
— Tiesa, tai — dar tik prielaida, — prašneko jis, — tačiau atrodo, kad atsiranda vis daugiau faktų, kuriais galima jąpagrįsti. Turbūt pastebėjote, kad visa, kas čia yra — vien metalo dirbiniai, kruopščiai surinkti iš pačių įvairiausių šaltinių…
Dabar pasvarstykime: juk mąstančiam jūros gelmių padarui metalas turėtų būti ypač paslaptinga medžiaga, visiškai kitokia nei bet kas kita, ką galima aptikti vandenyne. Atrodo, skorpionai vis dar išgyvena savąjį Akmens Amžių — ir jie neturi tokių galimybių žengti toliau, kokias turėjome mes — sausumos gyventojai. Nepažinodami ugnies, jie atsiduria technologinėje aklavietėje.
Manding, mes, ko gero, regime savotiškąatkartojimąto, kas kadaise, labai labai seniai, vyko mūsų gimtajame pasaulyje. Ar žinote, iš kur priešistorinis žmogus pirmą kartą gavo geležies? Iš kosmoso!
Nieko keista, kad visi šitaip išsižiojote iš nuostabos. Bet pagalvokime: grynos geležies gamtoje nerasi niekur — ji tiesiog pernelyg greitai rūdija. Tad vienintelis šaltinis, tiekęs pirmykščiam žmogui geležį, buvo meteoritai. Nenuostabu, kad jie buvo garbinami, nieko keista, kad mūsų protėviai tikėjo antgamtinėmis esybėmis, gyvuojančiomis anapus dangaus…
Argi ne kažkas panašaus vyksta ir čia? Primygtinai siūlau jums visiems labai rimtai apie tai pagalvoti. Mes vis dar nežinome, koks gali būti skorpionų mąstymo lygis. Galbūt jie renka metalą vien iš smalsumo, vien susižavėję — ar turėčiau sakyti — magiškomis? — jo savybėmis. Bet ar kada nors jie ras būdą panau doti metalą ir kam nors daugiau, ne vien papuošalams? Iki kokio lygio jie gali vystytis, gyvendami po vandeniu? Ir — ar jie taip ir liks gyventi po vandeniu?
Bičiuliai mano, aš manau, kad jums reikėtų sužinoti apie skorpionus viską, kątik įmanoma. Gali būti ir taip, kad gyvenate kaimynystėje su dar viena mąstančia rase toje pačioje planetoje. Ar bendradarbiausite su ja — o gal kariausite? Net jei iš tikrųjų ir nėra mąstantys, skorpionai gali sukelti mirtinągrėsmę… arba tapti naudingais įrankiais. O gal jums reikėtųjuos ugdyti? Beje, istorijos archyvuose pasiieškokite nuorodos Kargo kultas… paraidžiui — KARGO KULTAS.
Aš iš tiesų labai norėčiau atsiversti kitąšitos istorijos skyrių. O gal jau netgi dabar tarp šių skorpionų esama filosofų, kurie, susibūrę jūros dumblių giriose svarsto… ką daryti su mumis?
Taigi,labaiprašau,suremontuokite savąjątolimojo kosmoso anteną, kad galėtume palaikyti ryšį! „Magelano” kompiuteris lauks žinių iš jūsų — lauks, sergėdamas mūsų miegą pakeliui į Saganą Du.