— Kas yra Dievas? — paklausė Mirisa.
Kaldoras atsiduso ir pakėlė akis nuo šimtmečių senumo displėjaus, kurį apžiūrinėjo.
— O kad tave kur… Kodėl klausi?
— Vakar Lorenas pasakė: „Mozė mano, kad skorpionai galbūt ieško Dievo”.
— Tikrai? Taip ir pasakė? Na, duosiu aš jam… O tu, mano jaunoji ponia, prašai manęs paaiškinti tai, dėl ko ištisus tūkstantmečius kvaršino galvas milijonai žmonių, kas generavo daugiau žodžių nei bet kuri kita atskira tema per visą istoriją… Kiek laiko gali skirti man šį rytą?
Mirisa nusijuokė.
— Na, mažų mažiausiai — valandą. Argi ne pats kažkada tvirtinai, jog tai, kas iš tikrųjų svarbu, visuomet galima išreikšti vienu sakiniu?
— Naaa… Per gyvenimąesu susidūręs su keletu neįtikėtinai ilgų sakinių. Taigi… nuo ko čia pradėjus?
Jo žvilgsnis nuklydo į pievąuž bibliotekos lango, į tylų — bet tokį iškalbingą! — joje dunksančio Motininio laivo korpusą. Štai čia prasidėjo žmogiškasis šios planetos gyvenimas — nenuostabu, kad čia taip panašu į Rojų… O aš bene būsiu tasai Žaltys, pasigviešęs atimti jų nekaltybę? Tačiau tokiai protingai mergaitei kaip Mirisa aš juk nė nepasakysiu nieko, ko ji ir šiaip nežinotų — ar bent nenujaustų.
— „Dievo” sąvoką paaiškinti nepaprastai keblu jau vien dėl to, — lėtai pradėjo jis, — kad ji nė vienais laikais netgi dviem skirtingiems žmonėms nereiškė to paties — ypač jei tuodu būdavo mąstytojai. Stai kodėl slenkant trečiajam tūkstantmečiui palaipsniui jąišvis nustota vartoti, o kai kuriose kultūrose ji net virto keiksmažodžiu — pernelyg nešvankiu, kad kas tartų padorioje draugijoje.
Ilgainiui tąvienąsąvokąpakeitė visa virtinė specialiai pritaikytų žodžių. Dėl to žmonės bent jau liovėsi beprasmiškai ginčijęsi paprasčiausiai nesusišnekėdami ir išvengė aibės nesusipratimų, praeityje sukeldavusių bene devyniasdešimt procentų visų konfliktų.
Įasmenintas Dievas, kartais dar vadinamas Vienatiniu Dievu, buvo įvardytas Alfa. Tai buvo hipotetinė esybė, neva nuolat stebėjusi kasdienio gyvenimo reikalus, — kiekvieną žmogų, kiekvieną.gyvūną\— apdovanodavusi geruosius, bausdama prasikaltėlius, paprastai — miglotai nusakomoje pomirtinėje egzistencijoje. Alfa buvo garbinamas, jam meldžiamasi, jo vardu atliekami sudėtingi religiniai ritualai, jo garbei statomos didžiulės bažnyčios…
O dar buvo Dievas, sukūręs Visatą — o po to gal kartais ir pasižvalgydavęs po ją, o gal ir visiškai jąužmiršęs. Šis vadinamas Omega. Kai galų gale baigė mėsinėti Dievą, filosofai jau buvo sunaudoję visas dvidešimt ar panašiai senovės graikų abėcėlės raidžių, tačiau šiam rytui mums iki soties pakaks ir Alfos bei Omegos. Drįstu tvirtinti, kad sudėjus draugėn visą laiką, kurį žmonės užtruko aptarinėdami vieną ir kitą, išeitų ne mažiau dešimties milij ardų metų.
Alfa buvo visapusiškai susisaistęs su religija, ir tai lėmė jo žlugimą. Galbūt jis taip ir būtų sėkmingai gyvavęs iki pat Žemės žūties, jei tarpusavyje nuolat besiniaujančios religijos būtų palikusios vienos kitas ramybėj. Bet šito jos niekaip negalėjo, kadangi kiekviena tvirtino, neva tik ji skelbianti Vienintelę TikrąjąTiesą. Taigi, varžovus trūks plyš reikėjo sutrypti — kas reiškė siekį iš naikinti ne tik visas kitas religijas, bet dar ir savo pačių tikėjimo atskalūnus.
Savaime aišku, aš viską smarkiai supaprastinu; dori vyrai ir moterys dažnai peržengdavo savo tikėjimo ribas, be to, visai tikėtina, kad ankstyvosiose žmonių bendruomenėse religija buvobūtina.Be antgamtinės, elgesio normas diktuojančios viršenybės žmonės gal net nebūtų sugebėję rasti bendros kalbos, gal net nebūtų susiklostę jokie ryšiai už savosios genties ribų. Tik tada, kai apsižiojo pernelyg daug valdžios, kai ją iš vidaus pagraužė privilegijos, religija iš esmės tapo griaunamąja jėga, ir viską, ką ji buvo nuveikusi gero, užgožė dar didesnis jos pridarytas blogis.
Tikiuosi, tu niekada nesi girdėjusi apie Inkviziciją, raganų medžioklę ar džihadą. Kažin, ar patikėtum, kad netgi kosminiame amžiuje kai kuriose tautose tebegyvavo kraugeriški papročiai: pavyzdžiui, vis dar buvo galima teisėtai žudyti vaikus už tai, kad jųtėvaipersimesdavo į kokiąnors atskilusią, kitaip sakant eretiškąto paties šalyje pripažįstamo Alfos pasekėjų bendruomenę? Atrodai priblokšta, bet žinok: tokie, o ir kur kas blogesni dalykai vyko nuolat, netgi tais laikais, kai mūsų protėviai pradėjo grįsti kelią į Saulės sistemą.
Žmonijos laimei, Alfos paveikslas žmonių sąmonėje dėsningai ir net nelabai skausmingai ėmė blukti dar dvidešimt pirmojo amžiaus pradžioje. Jį sunaikino tokia pritrenkianti mąstymo kryptis, pavadinta statistine teologija. Kiek man dar liko laiko? Ar Bobis nepradės nekantrauti?
Mirisa pro didelį panoraminį langą dirstelėjo laukan. Jos sartis su pasimėgavimu rupšnojo žolę palei Motininio laivo pagrindą. Arklys atrodė visiškai patenkintas gyvenimu.
— Niekur jis nenuklys — bent jau tol, kol nenuės čia visos žolės. Taigi, kas ta statistinė teologija?
— Kaip tik ji visiems laikams ir išsprendė Blogio problemą. Viskas prasidėjo ypač keisto kulto iškilimu daugmaž 2050aisiais; jie save vadino Naujaisiais Manichėjais, tik neprašyk, kad paaiškinčiau kodėl. Taip jau atsitiko, kad tai buvo pirmoji „orbitinė religija”; nors ir kitos nesikuklino pasitelkti ryšių palydovų savo dogmų skleidimui, tačiau tik Naujieji Manichėjai naudojosi vien jais. Jie net neturėjo kokios nors kitos susitikimų vietos — tik televizoriaus ekraną. Nepaisant šios visiškos priklausomybės nuo technologijų, vis dėlto jų tradicija buvo jau labai sena. Jie tikėjo, kad Alfa egzistuoja iš tikrųjų, tačiau esąs absoliutaus Blogio įsikūnijimas, tad svarbiausias žmonijos tikslas — stoti su juo į kovą ir sunaikinti.
Stengdamiesi pagrįsti savo teiginius, jie iš istorijos ir zoologijos prisirankiojo šūsnis pačių šiurpiausių faktų. Ko gero, buvo tikrai ligoniai ir, atrodo, jautė kažkokį iškrypėliškąpasitenkinimą, kaupdami šitokias žinias.
Štai kad ir toks pavyzdys. Vienas mėgstamiausių jų Alfos egzistavimo patvirtinimų buvo vadinamasis Įrodymas, remiantis projektu. Dabar mes jau žinome, kad jis visiškai klaidingas, bet Naujieji Manichėjai pateikdavo jį labai įtikinamai — atrodė, kad neįmanoma jo nuginčyti.
Taigi, imkime kokiąnors dailiai suprojektuotąsistemąjų mėgstamas pavyzdys buvo elektroninis laikrodis. Be jokios abejonės, privalo būti kažkas, kas ją sugalvojo ir sukūrė. O dabar pažvelkime į Gamtos pasaulį…
Tąjie ir padarė — su pasibaisėtinu užmoju. Ypatingai jų išeksploatuota tyrinėjimų sritis buvo parazitologija — beje, tu net nenumanai, kaip šia prasme jums pasisekė, kad Talasoje nesiveisia visokie parazitai! Nekankinsiu tavęs pasakodamas apie įvairius išradingiausius būdus bei prisitaikymus, kurių dėka bjauriausi padarai prasiskverbdavo į svetimą organizmą — neretai ir žmogaus — ir misdavo šiuo tol, kol kitąsyk net visiškai sunaikindavo. Paminėsiu tik vieną, ypatingąNaujųjų Manichėjų numylėtinį, — tokią musę, vadinamą raganoš arkliuku.
Šis žavingas padarėlis kiaušinius dėdavo kitų vabzdžių organizmuose, prieš tai šiuos paralyžiavęs — kad išsiritusios jų lervos maistui apsčiai turėtų šviežios —gyvos— mėsos.
Tokias ir panašias temas Naujieji Manichėjai galėjo plėtoti be galo be krašto, pateikdami Gamtos stebuklus kaip įrodymą, kad Alfa, net jeigu ir nėra pats baisiausias blogis, tai bent absoliučiai abejingas viskam, kas žmonių standartais yra gera ar moralu. Nesibaimink, jų teiginių aš nė negaliu atkartoti — ir neketinu to daryti.
Tačiau negaliu nepaminėti dar vieno jų išpopuliarinto teiginio
— Įrodymo, remiantis katastrofomis. Pateikiamas tipiškas atvejis
— šitokių ar panašių pavyzdžių surastum nesuskaičiuojamą daugybę: Alfos gerbėjai visi drauge susirenka melsti pagalbos artėjančios nelaimės akivaizdoje — ir visi žūsta griuvėsiuose, kai tuo tarpu likę namuose dauguma būtų išsigelbėję.
Vėlgi Naujieji Manichėjai surinko tomų tomus ataskaitų apie šitokias baisybes: gaisrai ligoninėse ar senelių prieglaudose, žemės drebėjimo prarytos pradinės mokyklos, išsiveržę ugnikalniai, lava užlieję ištisus miestus, visa kąniokojančios potvynių bangos… sąrašągalima tęsti be galo.
Savaime aišku, konkuruojantys Alfos garbintojai irgi nesėdėjo rankas sudėję.Šieėmėsi rinkti kontrpavyzdžius — ir sukaupė ne mažesnius kiekius ataskaitų apie nuostabiausius įvykius, kurių dėka tie patys ištikimi tikratikiaiišsigelbėdavoper šiurpiausias katastrofas.
Viena ar kita forma šitokie ginčai truko bene kelis tūkstančius metų. Tačiau galutinį atsakymą pavyko rasti tik dvidešimt pirmo amžiaus pabaigoje, kai naujausios informacinės technologijos bei statistinės analizės metodai suteikė galimybę susisteminti informaciją, be to, tuo metu jau buvo kur kas plačiau suprantama ir tikimybių teorįja.
Praėjo keli dešimtmečiai, kol šis atsakymas plačiai pasklido, ir dar keli — kol kone kiekvienas mąstantis žmogus suvokėfblogis ir gėris užgriūva daugmaž vienodu dažnumu, o Visata, kas jau seniai buvo įtariama, paprasčiausiai paklūsta matematinės tikimybės dėsniams. Tad nei katastrofos, nei stebuklingų išsigelbėjimų atveju nėra prasmės ieškoti kokio nors antgamtinio įsikišimo apraiškų.
Vadinasi, Blogio problema iš tikrųjų niekad nė neegzistavo. O tikėtis, kad Visata bus amžiais geranoriška, — daugmaž tas pat, kas įsivaizduoti, jog žaidime, kur sėkmę lemia grynas atsitiktinumas, įmanomavisadalaimėti.
Kai kurie kultų puoselėtojai dar bandė stvertis už šiaudo paskelbdami dar vieną— Alfos Absoliučiai Abejingojo — religiją; savo tikėjimo simboliu jie pasirinko varpo pavidalo atsitiktinio pasiskirstymo kreivę. Turbūt nereikia nė sakyti, kad šitokia abstrakti dievybė niekada nepritraukė gausaus išpažintojų būrio.
Jei jau prašnekome apie matematiką, pridurti galima dar kai ką. Dvidešimt pirmame (ar vis dėlto dvidešimt antrame?) amžiuje Alfai buvo suduotas dar vienas triuškinantis smūgis. Vienas genialus žemietis, vardu Kurtas Giodelis, įrodė, jog bet kokiam žinojimui egzistuoja tam tikros griežtai apibrėžtos ribos, taigi, pati Visa Žinančios Esybės — o tai ir buvo vienas pagrindinių Alfos apibūdinimų — sąvoka loginiu požiūriu yra absurdiška. Šis atradimas mūsų laikus pasiekė nepamirštamų kalambūrų pavidalu, kaip tarkime: „Godel Deleted God” — „Giodelis ištrina Dievą”. Studentai rašinėdavo graffiti ant sienų: G, O ir graikiškąjąDeltą. Žinoma, buvo ir tokių, kurie buvo linkę iš tų pačių raidžių sudėlioti: „God Deleted Godel” — „Dievas ištrina Giodelį”.
Vis dėlto grįžkime prie Alfos. Įpusėjus tūkstantmečiui, jis daugmaž visiškai pasitraukė iš žmonių mąstysenos. Galų gale visa mąstanti žmonija sutiko su rūsčiu didžiojo filosofo Lukrecijaus paskelbtu nuosprendžiu:visosreligijos iš esmės esančios amoralios, kadangi jų brukami prietarai be išimties pridaro daugiau blogo nei gero.
Vis dėlto keletas senųjų tikėjimų buvo pernelyg gajūs, kad išrautum su šaknimis — jie, nors drastiškai pasikeitusiomis formomis, išgyveno iki pat Žemės žūties. Mūsų Laikų Mormonai ir Pranašo Dukterys netgi sugebėjo pasistatyti savus sėklinius laivus. Tiesąsakant, neretai susimąstau, kokia lemtis galėjo ištiktijuos.
Kai Alfa prarado pasitikėjimą, dar liko Omega — visa ko Kūrėjas. Savo ruožtu Omegos atsikratyti ne taip jau lengva — Visatoje gausu dalykų, kuriuos paaiškinti gana keblu. Bet ar tikrai taip? Yra toks senas filosofinis anekdotas — jis kur kas subtilesnis, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Klausimas: Kodėl čia egzistuoja Visata? Atsakymas: O kur kitur ji galėtųbūti? Kągi, o aš manau, kadšitiekvienam rytui visiškai pakanka.
— Ačiū, Moze, — padėkojo Mirisa; ji atrodė kiek apdujusi. Bet visa šitai tau jau teko kažkam dėstyti anksčiau, ar ne?
— Taip, žinoma, ir net daugybę kartų. Bet pažadėk man štai ką…
Ką?
— Aklai už grynąpinigąnepriimkniekoiš viso to, ko tau prišnekėjau. Netikėk tuo vien todėl, kad taip sakiau aš. Nė viena rimta filosofinė problema dar nėra iki galo išspręsta. Omega vis dar tebeegzistuoja — o kartais aš susimąstau ir apie Alfą…