Ji vardu Karina; jai aštuoniolika metų ir, nors dabar ji pirmą kartą naktį išplaukė Kumaro valtimi, bet toli gražu nebe pirmąkart jis spaudė jąglėbyje. Tikriausiai kaip tikji turėjo teisę įtai, dėl ko visų šitiek ginčytasi, — vadintis Kumaro mergina.
Saulė buvo nusileidusi jau prieš geras dvi valandas, bet švietė mėnulio pilnatis; artimesnysis iš dviejų planetos palydovų, gerokai ryškesnis, gerokai artesnis nei pražuvęs Žemės Mėnulis, šalta melsva šviesa skalavo už puskilometrio likusį paplūdimį. Už pirmųjų pakrantės palmių žioravo laužo ugnelė — ten visu smarkumu tebevyko vakarėlis. Protarpiais per visiškai tylų, pačiu mažiausiu galingumu veikiančio hidroreaktyvinio variklio murmesį prasimušdavo ūžtelėjęs muzikos šuoras. Svarbiausiąjįtikslą Kumaras jau pasiekė, tad pernelyg nė nesiskubino kur nors kitur. Vis dėlto, kaip tikras jūrininkas — koks ir buvo — retkarčiais jis atšlydavo nuo merginos, tarstelėdavo vienąkitąnuorodąautopilotui ir paskubomis apžvelgdavo horizontą.
O Kumaras iš tiesų sakė tiesą, — palaimingai tingios mintys slinko Karinos galvoje. Tikrai, tas ritmingas, švelnus valties siūbavimas — nepaprastai erotiškas, o ypač jei dar guli ant pripučiamo čiužinio… Kažin, ar pošitodar kada nors pavyks patirti šitokį pasitenkinimą, mylintis ant kietos žemės?
Be to, Kumaras, priešingai nei kai kurie kiti jauni Tarnos vaikinai, kuriuos galėjo paminėti Karina, buvo nepaprastai švelnus ir dėmesingas. Jis nebuvo iš tų vyrų, kuriems terūpi jų pačių pasitenkinimas — visiškąpalaimąjis galėjo patirti tik tada, kai šis pojūtis būdavo abipusis. Kol jis manyje, galvojo Karina, jaučiuosi taip, tarsi būčiau vienintelė mergina jo visatoje — nors ir puikiai žinau, kad iš tikrųjų yra anaiptol ne taip.
Karina miglotai suvokė, kad jie vis dar iš lėto tolsta nuo kaimo, bet tai jai nerūpėjo. Ji troško, kad ši akimirka užsitęstų amžinai, kažin ar būtų prieštaravusi, jei valtis visu greičiu lėktų tiesiog į atvirą vandenyną, kur priekyje nelaukia jokia žemė — nebent apsukęs visąplanetos rutulį, pasiektum kitątos pačios, gim tosios salos krantą. Kumaras puikiai žinojo, kądarąs — ir netgi ne viena prasme. Nemenka dalimi beribį malonumą, kurį išgyveno mergina, lėmė tas nepajudinamas, Kumaro tiesiog skleidžiamas pasitikėjimas — jo glėbyje išnykdavo visi jos rūpesčiai, visos problemos. Ateitis liaudavosi egzistuoti — likdavo tik ištįsusi iki begalybės, laikui nepavaldi dabartis.
Vis dėlto laikas slinko, artesnysis mėnulis užkopė dangaus skliautu jau gerokai aukščiau. Aistrai atlėgus, jų lūpos vis dar mieguistai tyrinėjo meilės teritorijas, bet čia tykus variklio pukšėjimas visai nutrūko, valtis dar minutėlę slydo vandeniu ir pagaliau sustojo.
— Atvykome, — ištarė Kumaras, jo balse virptelėjo džiugus jaudulys.
Kur atvykome? — tingiai pagalvojo Karina, kai juodu nusirito vienas nuo kito. Jai dingojosi, kad į krantąji nesižvalgė jau bent kelias valandas… jeigu tas krantas dar išvis kur nors matyti…
Ji lėtai atsistojo, tvirtai įsispirdama kojomis į siūbuojančios valties dugną, ir išplėtusi akis sužiuro į Stebuklų šalį, kuri dar visai neseniai buvo niūri, pažliugusi klampynė, viltingai, bet anaiptol ne tiksliai pavadinta Mangrovių įlanka.
Savaime aišku, ji jau ne pirmą kartą matė technologijų stebuklus; metalų lydymo įmonė bei pagrindinis replikatorius Šiaurinėje saloje buvo kur kas didesnės gamyklos, o ir atrodė įspūdingiau. Vis dėlto dabar ji išvydo skaisčiai apšviestą vamzdynų labirintą bei saugyklų rezervuarus, keliamuosius kranus bei aptarnavimo mechanizmus — visątąjudrų, gyvą organizmą, primenantį laivų statyklą, sujungtą su chemijos gamykla, tyliai ir efektyviai triūsiantį po žvaigždėmis, nors aplinkui nematyti nė vieno žmogaus — šitoks reginys jai sukėlė tikrąir vaizdinį, ir psichologinį šoką.
Ji net krūptelėjo, kai visiškoje nakties tyloje kažkas netikėtai pliaukštelėjo — tai Kumaras švystelėjo už borto inkarą.
— Eime! — valiūkiškai tarstelėjo jis. — Noriu kai kątau parodyti.
— Ar čia nepavojinga?
— Nė truputėlio — lankiausi čia daugybę kartų.
Ir, savaime aišku, ne vienas, dingtelėjo Karinai. Tačiau jai nespėjus nė prasižioti, jis jau stryktelėjo per bortą.
Seklus vanduo vos siekė juosmenį ir buvo kone nemaloniai šiltas — iš jo dar nespėjo išsivadėti dienos kaitra. Susikibę už rankų, Karina ir Kumaras patraukė kranto link, įkaitusius kūnus glostė vėsus, gaivinantis nakties vėjelis. Juodu brido per smulkias, vos vos raibuliuojančias pakrantės bangeles tarsi naujieji Adomas ir Ieva, kuriems atiteko mechanizuoto Rojaus raktai.
— Nesibaimink! — maldė draugę Kumaras. — Aš įmonę pažįstu kaip savo penkis pirštus. Daktaras Lorensonas man viskąpaaiškino. Tačiau aš aptikau kai ką, ko, neabejoju, nežino netgiy'/s.
Juodu ėjo palei storu izoliaciniu sluoksniu padengtus vamzdynus, išsiraizgiusius per metrąnuo žemės paviršiaus; dabar jau Karina išgirdo ir gana aiškų garsą: ritmingą tvinkčiojimą siurblių, varinėjančių šaldymo skystį vandentiekio bei šilumos apykaitos vamzdžiais, supančiais juos iš visų pusių.
Netrukus jie priėjo ir garsųjį rezervuarą, kuriame buvo aptiktas skorpionas. Vandens jame matėsi visai nedaug: beveik visąjo paviršių dengė susiraizgiusiųjūros dumblių kilimas. Nors Talasoje nesiveisė jokie ropliai, vis dėlto stangrūs, elastingi jūržolių stiebeliai Karinai priminė knibždantį gyvačių lizdą.
Jie ėjo pro drenažo vamzdžių eiles ir nedidelius šliuzus — šie visi dabar buvo uždaryti — kol pasiekė didelį erdvų plotą, esantį gana toli nuo pagrindinės įmonės. Jiems išeidinėjant iš centrinio komplekso, Kumaras linksmai pamojavo atvirai kyšančiai apsaugos kamerai. Vėliau niekas taip ir nesugebėjo išsiaiškinti, kodėl lemiamu momentu ši buvo išjungta.
— Šaldymo rezervuarai, — paaiškino Kumaras. — Kiekviename — šešių šimtų tonų masė. Devyniasdešimt penki procentai vandens, penki — jūros dumblių. Kas tau juokinga?
— Ne, ne juokinga, tik labaikeista— vis dar šypsodamasi atsakė Karina. — Ar gali įsivaizduoti — mūsiškių jūrų augmenijos dalelei lemta iškeliauti į žvaigždes! Kas būtų galėjęs pagalvoti! Bet juk ne dėlšitoatsivedei mane čionai.
— Ne, — tyliai atsakė Kumaras. — Žiūrėk…
Ji ne iš karto susigaudė, kąjis rodo. Bet sąmonė užfiksavo tai, kas blykčiojo pačiame regėjimo lauko pakraštyje, ir ji suprato.
Savaime aišku, šitas stebuklas buvo nebe naujas. Žmonės darė tai jau ištisą tūkstantmetį daugelyje pasaulių. Tačiau išvydus tai savo akimis, galėjo ne šiaip atimti žadą— pagarbi baimė kone stingdė kraujągyslose.
Kai jie prisiartino prie paskutiniojo rezervuaro, Karina įžiū rėjo tai jau aiškiau. Plonytis šviesos siūlelis — ne daugiau nei poros centimetrųplatumo! — driekėsi tiesiog įžvaigždes, žvilgantis ir tiesus tarsi lazerio spindulys. Karina sekė jį žvilgsniu tol, kol visiškai susiaurėjęs jis dingo iš akių, tarsi masindamas įžvelgti tašką, kuriame visiškai išnyko. Vis dėlto žvilgsnis nesulaikomai slydo dar toliau, kol apkvaito galva, kol Karina pasįjuto žvelgianti į patį zenitą — į vienišą žvaigždę, kuri nemirksėdama kabojo vienoje vietoje, kai tuo tarpu visos kitos, blausesnės ir gamtos sukurtos jos sesės lėtai ir tolygiai slinko į vakarus. Tarsi koks slėpiningas kosminis voras „Magelanas” nuleido į planetą spindintį voratinklio siūlą — ir netrukus jau kels viršun pageidaujamą laimikį iš apačioje plytinčio pasaulio.
Kai jie jau stovėjo prie pat paruošto ledo luisto krašto, Karinai teko nustebti ir dar kartą. Visas jo paviršius buvo padengtas žaižaruojančia auksine plėvele ir šiek tiek priminė į blizgantį popierių supakuotądovaną, kokios teikiamos vaikams per gimtadienius arba per kasmetę Nusileidimo šventę.
— Šilumos izoliacija, — paaiškino Kumaras. — Ir tai — iš tikrųjų auksas, maždaug dviejų atomų storio sluoksnis. Be jo gera pusė luisto ištirptų anksčiau, nei nukeliautų iki skydo.
Kad ir kaip būtų su ta izoliacija, kai Kumaras užsirabždino ant paties luisto, drauge vesdamasis ir Kariną, mergina labai aiškiai pajuto basų kojų padus tvilkantį šaltį. Paėjėję gal tuziną žingsnių, juodu pasiekė luisto centrą — čia, žaižaruodamas keistu, nemetališku spindesiu, viršun driekėsi įtemptas siūlas — jei ir ne į žvaigždes, tai bent į trisdešimties tūkstančių kilometrų aukštį iki pat stacionarios orbitos, kur plūduriavo „Magelanas”.
Siūlas baigėsi cilindro formos būgnu, prigrūstu prietaisų bei valdymo varikliukų — neabejotinai tai buvo mobilus, savireguliuojantis krano kablys, kuris, sukoręs ilgą kelią žemyn per atmosferą, tvirtai įsikabindavo įkrovinį. Visa įranga atrodė stulbinančiai paprasta, visai nesudėtinga; tiesa, tai buvo apgaulingas įspūdis, kokį neretai sukeldavo brandžių, išvystytų technologįjų produktai.
Karina staiga suvirpėjo — bet ne nuo šalčio po kojomis, kurio beveik nė nebejautė.
— Ar esi tikras, kad mums čia saugu? — neramiai paklausė.
— Be abejo. Luistą jie visada pradeda kelti vidurnaktį — sekundės tikslumu, vadinasi laukti dar kelias valandas. Reginys tikrai įspūdingas, bet nemanau, kad užsibūtume čia taip ilgai.
Kumaras jau klūpojo, priglaudęs ausį prie to neįtikėtino kaspino, rišančio laivą su planeta. Jeigu tas siūlas nutrūktų, dingtelėjo Karinai nerimastinga mintis, ar laivas ir planeta nuskrietų į skirtingas puses?
— Pasiklausyk… — sukuždėjo Kumaras.
Ji net nenumanė, ko tikėtis. Gerokai vėliau, kai jau įstengė tai ištverti, Karina kartais mėgindavo vėl išgyventi tos akimirkos stebuklą. Bet taip niekad ir nesuprato, ar jai bent kartąpavyko.
Iš pradžiųjai pasirodė, kad girdi neįtikėtinai žemą milžiniškos arfos gausmą — arfos, kurios stygos ištemptos tarp dviejų pasaulių. Nuo to garso stuburu nuvilnijo virpulys; Karina pajuto, kaip pasišiaušė plaukeliaiant sprando — šitokia reakcija į baimę, atkeliavusi iš pirmykščių Žemės džiunglių, išliko nuo neatmenamų laikų.
Kiek vėliau, kai ausis apsiprato su gausmu, Karina jau išskyrė ir visąspektrąpustonių, aprėpiančių visągirdimumo diapazoną — ir neabejotinai išeinančių gerokai už jo ribų. Jie liejosi, persipindami vieni su kitais, nė akimirkai nesiliaudami, bet nuolat atsikartodami — panašiai kaip jūros šniokštimas.
Kuo ilgiau ji klausėsi, tuo labiau garsas priminė jai niekad nesiliaujančiąbangų, plakančių negyvenamą krantą, mūšą. Netrukus jai jau dingojosi, kad girdi šniokštimąkosminės jūros, skalaujančios visų įmanomų pasaulių krantus — garsą, gaudžiantį neaprėpiamoje Visatos tuštumoje, bauginantį savo beprasmiu bergždumu.
Netrukus šitoje neaprėpiamoje, sudėtingoje simfonijoje ji ėmė išskirti ir dar daugiau elementų. Protarpiais jąpersmelkdavo staigūs, pratisi ir gūdūs raudulingi tvinksniai, tarytum kažkur tą įtemptą tūkstančių kilometrų ilgumo stygą vis užgautų milžiniški kažkieno pirštai. Kas tai, meteoritai? Ne, šito negali būti. Galbūt elektros iškrovos, sproginėjančios neramioje Talasos jonosferoje? Ir dar — o gal tai išvis tik vaizduotės vaisius, sukurtas neįsisąmonintųjos pačios baimių? — jai ėmė rodytis, kad retsykiais išgirsta labai, labai tyliądemonų aimaną, o gal vaiduokliškus atodūsius visų tų ligotų, badaujančių vaikų, išmirusių Žemėje Košmariškaisiais Amžiais.
Atėjo akimirka, kai Karina suvokė nebeįstengsianti to ištverti. — Man baugu, Kumarai, — sukuždėjo ji, krestelėdama draugą už peties. — Eime iš čia.
Tačiau Kumaras vis dar tebeklaidžiojo tarp žvaigždžių; šiek tiek pražiota burna, jis spaudė ausį prie to vibruojančio kaspino, visiškai užhipnotizuotas sirenų giesmės. Jis net nepastebėjo, kaip supykusi ne mažiau nei išsigandusi Karina nudrožė per plonyčiu aukso sluoksniu padengtą ledo lytį ir nušoko laukti jo ant maloniai šiltos kietos žemės.
Kumaras išgirdo kai ką, ko dar niekad nebuvo girdėjęs anksčiau: vis aukštėjančių gaidų akordus, rodos, kvieste kviečiančius jį klausytis. Palyginti tai būtų galima nebent su styginių fanfarų gausmu, jei kas nors sugebėtų tokį dalyką įsivaizduoti; garsas buvo neapsakomai liūdnas ir sklido iš labai toli.
Vis dėlto sulig kiekviena akimirka jis vis labiau artėjo, vis stiprėjo. Jis virpino pačias esybės gelmes — ničnieko panašaus dar niekad negirdėjęs Kumaras sustingo tarsi paralyžiuotas, kaustomas nuostabos ir pagarbios baimės. Jis kone galėjo įsivaizduoti, jogkažkaskaspinu atslysta jo link…
Tiesą jis suvokė vos keliomis akimirkomis per vėlai — tik tada, kai pirmoji smūgio banga priplojo jį prie auksinės plėvelės, o visas milžiniškas ledo luistas po juo sudrebėjo. Ir tada — jau patį paskutinį kartą — Kumaras Leonidas pažvelgė į trapų miegančio savo pasaulio grožį ir į siaubo perkreiptą, aukstyn pakeltą veidą mergaitės, kuri šios akimirkos nebeužmirš, kol buš gyva.
Nušokti buvo jau per vėlu. Šitaip Mažasis Liūtas ėmė kilti į tylinčias žvaigždes — nuogas ir visiškai vienas.