Kapitonui Bėjui galvąkvaršino aibė rimtesnių problemų, tad jis tik džiaugėsi galėdamas perleisti užduotį kam nors kitam. Šiaip ar taip, tinkamesnio už Loreną Lorensoną pasiuntinio nė negalėjo būti.
Jis nepažinojo vyresniosios kartos Leonidų, ir širdis stingo vos pagalvojus apie būsimąjį susitikimą. Nors Mirisa siūlėsi jį lydėti, Lorenas apsisprendė eisiąs vienas.
Lasai labai gerbė savo vyresniuosius ir darė viską, kas įmanoma, kad šie gyventų laimingai ir patogiai, nieko nestokodami. Lalas ir Nikri Leonidai buvo įsikūrę viename mažyčių, viskuo ap rūpintų pensininkų kaimelių, išsibarsčiusių pietinėje salos pakrantėje. Šešių kambarių jų trobesyje veikė visi įmanomi buities darbų prietaisai, įskaitant netgi bendrosios paskirties namų ruošos robotą— vienintelį, kurį Lorenas išvis matė Pietinėje saloje. Vertindamas Žemės mastais, jis nutarė, jog abu vyresnieji Leonidai turėtų būti bebaigią septintąją dešimtį.
Po pirmųjų, slopių pasisveikinimo žodžių, visi susėdo verandoje ir užsižiūrėjo į jūrą; robotas tuo tarpu bruzdėjo aplinkui, nešiodamas gėrimus bei vaisius. Lorenas prisivertė praryti vieną kitąkąsnelį, paskui sutelkė drąsą tam, kad atliktų užduotį, už kurią sunkesnės jam nepasitaikė per visą gyvenimą.
— Kumaras… — Vardas taip ir įstrigo gerklėje, Lorenui teko pradėti iš naujo. — Kumaras vis dar laive. Aš skolingas jam gyvenimą— jis rizikavo savo gyvybe, kad išgelbėtų manąją. Tad galite suprasti, kaip jaučiuosi — padaryčiauviską,kas tik įmanoma…
Jis vėl nutilo, iš paskutiniųjų grumdamasis su savimi, kad susitvardytų. Ir pradėjo trečią kartą — stengdamasis kalbėti kaip įmanydamas gyviau ir moksliškiau — panašiai kaip laivo gydytoja Niuton tada, kai viskąaiškino jiems visiems.
— Jo kūnas beveik visiškai nesužalotas, nes slėgis mažėjo lėtai, be to, užšalo jis kone iš karto. Vis dėlto klinikiniu požiūriu jis miręs — kaip miręs buvau ir aš vos prieš kelias savaites…
Vis dėlto abu šie atvejai labai skirtingi. Mano… kūną… ištraukti iš vandens pavyko anksčiau, nei prasidėjo negrįžtami procesai smegenyse, tad gaivinimo procesas nebuvo labai sudėtingas…
Tuo tarpu Kumaras be oro praleido kelias valandas. Fiziškai jo smegenys nepažeistos, tačiau jose neliko nė menkiausio jokios veiklos pėdsako.
Vis dėlto, pasitelkus pačias moderniausias technologijas, jį galbūt — tikgalbūt— dar įmanoma atgaivinti. Laivo įrašuose, kuriuose surinkta medžiaga aprėpia visą Žemės medicinos mokslo istoriją, suradome panašių atvejų aprašymų — sėkmės tikimybė siekia šešiasdešimt procentų.
Taigi, mums iškyla dilema, kuriąkapitonas Bėjus prašė atvirai jums išaiškinti. Mes neturime nei įrangos, nei pakankamai kvalifikuotų žmonių, kad galėtume atlikti šitokią operaciją. Bet… galbūt ir turėsime — po trijų šimtų metų… Tarp šimtų patyrusių medikų, šiuo metu miegančių laive, esama bene dešimties smegenų specialistų. Yra ir technikų, kurie sugebėtų surinkti bet kokio tipo chirurginę ar gyvybės palaikymo įrangą, mokėtų ir ja naudotis. Visa, ką andai turėjo Žemė, vėl atiteks mums — netrukus po to, kai pasieksime SaganąDu…
Jis valandėlę patylėjo, kad jo žodžiai kaip reikiant įsismelktų į klausytojų sąmonę. Robotas pasinaudojo proga pasiūlyti savo paslaugas; Lorenas mostu nuvijo jį šalin.
— Mes mielu noru — ne, netgi su džiaugsmu, kadangi tai mažiausia, kągalime padaryti — pasiimtume Kumarądrauge. Nors ir negalime to užtikrinti, galbūt kada nors jis vėl gyventų. Taigi, norėtume, kad jūs apsvarstytumėte šįpasiūlymą; laiko apsispręsti dar yra į valias.
Senukų pora ilgai ilgai tylomis žvelgė vienas į kitą; Lorenas tuo tarpu žiūrėjo į jūrą. Kokia čia tyla ir ramybė! Koks laimingas būtų ir jis pats, jeigu gyvenimo saulėlydžio metus galėtų nugyventi čia, retsykiais aplankomas vaikų ir vaikaičių…
Kaip ir beveik visa Tarna, šis kraštovaizdis visai galėjo būti senosios Žemės sklypelis. Galbūt kryptingo planavimo dėka niekur nesimatė jokios Talasos augmenijos; visi medžiai atrodė bauginančiai pažįstami.
Vis dėlto čia kažko trūko — kažko labai svarbaus; tik dabar Lorenas susizgribo pasigedęs to jau seniai, galbūt nuo pat pirmosios išsilaipinimo planetoje dienos. Tarsi beribio sielvarto akimirka būtų staiga atgaivinusi atmintį, jis netikėtai suprato, ko jam taip stigo.
Čia nebuvo žuvėdrų: danguje ratų nesuko balti paukščiai, užtvindantys patį orąužvis liūdniausiais, užvis labiausiai jausmus žadinančiais Žemėje garsais.
Lalas Leonidas ir jo žmona vis dar neištarė nė žodžio, tačiau Lorenas kažkaip pajuto, kad jie jau apsisprendė.
— Dėkojame už pasiūlymą, trečiojo rango kapitone Lorensonai, perduokite mūsų padėką ir kapitonui Bėjui.
Tačiau laiko jį svarstyti mums nė nereikia. Kad ir kąnutartume, mes Kumarą praradome amžiams.
Net jeigu jūsų pastangas lydėtų sėkmė — o, kaip pats sakote, tokios garantijos nėra — jis atsibustų svetimame pasaulyje, žinodamas, kad niekad nebegrįš namo, kad visi tie, kuriuos jis mylėjo, mirę prieš kelis šimtus metų. O apie tai net pagalvoti per sun ku. Suprantame, jūsų ketinimai patys geriausi, tačiau jam tai tikrai nebūtų gerumo apraiška.
Mes žinome, ko, jei galėtų, norėtųjis pats, žinome ir kąprivalu daryti. Grąžinkite jį mums. O mes atiduosime jį jūrai, kurią jis taip mylėjo.
Daugiau nebuvo ką sakyti. Loreną užplūdo ir nepakeliamas liūdesys, ir neaprėpiamas palengvėjimas.
Jis savo pareigąatliko. O jie priėmė tokį sprendimą, kokio jis ir tikėjosi.