Mažasis kajakas jau niekad nebebus užbaigtas — tačiau jam dar lemta išplaukti į pirmą ir paskutinę kelionę.
Iki saulėlydžio jis plūduriavo prie pat kranto, teškenamas švelnių jūros, nepatiriančios nei potvynių, nei atoslūgių, bangelių. Lorenas susijaudino, bet nėmaž nenustebo išvydęs, kiek daug žmonių susirinko atiduoti paskutiniąjąpagarbą. Suplūdo visi, kas gyvas, iš Tarnos, bet nemažai buvo ir tokių, kurie atkeliavo iš kitų Pietinės salos vietų, netgi iš Šiaurinės salos. Nors kai kuriuos jų, ko gero, priviliojo liguistas smalsumas — šitokia neregėta, neįtikėtina nelaimė pribloškė visą pasaulį — vis dėlto Lorenas dar niekada nebuvo matęs tokio nuoširdaus sielvarto protrūkio. Jis nė nenumanė, kad lasams nesvetimi tokie gilūs jausmai, o galvoje be paliovos sukosi frazė, kurią, ieškodama paguodos, Archyvuose atkapstė Mirisa: „Mažasis viso pasaulio draugas”. Šio posakio kilmė buvo negrįžtamai pražuvusi, niekas nebegalėjo įspėti, koks senų senovėje miręs humanitarinių mokslų žinovas ir kokiame amžiuje, išsaugojo jį ateities kartoms.
Kupinas bežodės užuojautos, Lorenas tik kartą apkabino ir Mirisą, ir Brantą, o tada pasišalino, palikdamas juos su visa Leonidų šeima bei gausiais giminaičiais, susirinkusiais iš abiejų salų. Jis nenorėjo susidurti su nepažįstamais žmonėmis — žinojo, ką daugelis iš jų galvoja: „Jis išgelbėjo tau gyvybę — o tu nesugebėjai išgelbėti jo”. Ir šiaip jau šitą naštą jam teks vilkti visą likusį gyvenimą.
Lorenas prikando apatinę lūpą, stengdamasis nepralieti susitvenkusių ašarų — jam, paties didžiausio iš kada nors pastatytų žvaigždėlaivių vyresniajam pareigūnui, lyg ir nederėjo verkti. Jį išgelbėjo netikėtai suveikęs vienas gynybinių sąmonės mechanizmų. Beribio sielvarto akimirkomis nepaleisti vadžių kartais padeda vienintelis būdas — pakanka iš atminties gelmių išžvejoti kokią nors visiškai pašalinę, galbūt netgi juokingą, detalę.
Taip, Visata išties pasižymi keistoku humoro jausmu; Lorenui dabar jau teko kone slopinti šypseną. Be jokios abejonės, Kumaras tikrai būtų įvertinęs šį paskutinį likimo jam iškrėstą pokštą!
— Labai nenustebk, — tąsyk perspėjo jį laivo gydytoja Niuton, atidarydama duris į laivo morgą, iš kur jiems į veidus siūbtelėjo ledinio, formalinu persisunkusio oro šuoras. — Šitaip atsitinka kur kas dažniau, nei gali pamanyti. Kartais tai lemia paskutinė konvulsija — tarsi kokia nesąmoninga pastanga paniekinti mirtį. Šiuo atveju taip nutiko tikriausiai dėl to, kad nebebuvo išorinio slėgio, o kūnas greitai sustingo į ledą.
Jei ne ledo kristalėliai, išryškinantys dailaus, treniruoto jauno kūno raumenis, Lorenas būtų pamanęs, kad Kumaras paprasčiausiai miega — ir sapnuoja palaimingus sapnus.
Mat mirties glėbyje Mažasis Liūtas tapo vyru netgi dar labiau, nei bet kada, būdamas gyvas.
Saulė nugrimzdo už žemų kalvų vakaruose, nuo jūros padvelkė vėsus vakaro vėjas. Nesukeldamas beveik nė raibulio, kajakas nuslydo vandeniu, stumiamas Branto ir dar trijų artimiausių Kumaro draugų. Lorenas paskutinį kartą pažvelgė į amžiams nurimusį veidąberniuko, kuriam buvo skolingas gyvybę.
Iki šiol dar beveik niekas neliejo ašarų, tačiau kol keturi plaukikai stūmė kajaką vis toliau ir toliau nuo kranto, susirinkusieji pagaliau pratrūko graudžiomis raudomis. Dabar jau ir Lorenas galėjo leisti sau pravirkti nesitvardydamas, jam neberūpėjo, ar kas pamatys jo ašaras.
Stiprių keturių ištvermingų plaukikų yrių stumiamas, mažasis kajakas sparčiai tolo rifo link. Kai jie praplaukė du žybčiojančius švyturius, ženklinančius vartus į atvirą jūrą, ant vandens jau sparčiai leidosi greitai tirštėjančios Talasos nakties sutemos. Kajakas išslydo pro vartus ir valandėlei pasislėpė už baltomis putomis purslojančių bangų, tingiai plakančių išorinį rifą.
Raudos nurimo; dabar visi tylomis laukė. Staiga tamsėjančio dangaus fone ištryško šviesos stulpas, liepsnos liežuviai šoktelė jo tiesiog iš jūros. Laužas liepsnojo skaisčiai, beveik be dūmų; Lorenas taip ir nesužinojo, kiek laiko tai truko, nes tuo metu laikas Tarnoje buvo išvis sustojęs.
Staiga liepsnos subliūško, ugnies karūna susmuko atgal į jūrą. Stojo juodžiausia tamsa — bet tik akimirkai.
Kai susidūrė ugnis ir vanduo, į dangų siūbtelėjo žiežirbų fontanas. Ištisi kibirkščių spiečiai čia pat krito atgal į jūrą, tačiau bent keletas žaižaruojančių žiburėlių nesiliovė kilę aukštyn tol, kol visai dingo iš akių.
Šitaip Kumaras Leonidas jau antrą kartą išskriejo į žvaigždes.