Paskutiniosios snieguolės kėlimas turėjo būti džiaugsmingas įvykis — dabar, deja, jis virto niauriu pabaigtuvių pasitenkinimu. Trisdešimties tūkstančių kilometrų aukštyje virš Talasos paskutinis ledo šešiakampis stojo į vietą— ir skydas buvo užbaigtas.
Pirmąsyk per beveik dvejus metus įsijungė laivo kvantinis variklis — tiesa, pačiu mažiausiu galingumu. „Magelanas” išsijudino iš stacionarios orbitos, kurioje prastovėjo šitiek laiko, ir ėmė palengva didinti greitį, siekdamas išmėginti dirbtinio ledkalnio, kurį turėjo išsigabenti į žvaigždes, pusiausvyrą bei vientisumą. Neiškilo visiškai jokiųproblemų: darbas buvo atliktas nepriekaištingai. Galų gale ir kapitonas Bėjus galėjo lengviau atsidusti — jis nė akimirkai neužmiršo, kad Ouvenas Flečeris (šiuo metu pakankamai patikimai saugomas Šiaurinėje saloje) buvo vienas pagrindinių skydo konstruktorių. Kažin, galvojo kapitonas, kokios mintys turėjo suktis Flečerio bei kitų ištremtųjų Sabrų galvose, stebint darbų pabaigos iškilmių ceremoniją?
Šventė prasidėjo video retrospektyvos peržiūra: buvo rodomi šaldymo įmonės statybų darbai, paskui — pirmosios snieguolės pakėlimas. Tada prasidėjo kvapą gniaužiantis pagreitintas kosminis šokis — didžiuliai ledo luistai, sklandžiai manevruojami į vie tą ir prijungiami prie be paliovos augančio skydo. Realiu laiku prasidėjęs įrašas greitai spartėjo; paskutinieji skydo šešiakampiai dėliojosi vos kelių sekundžių intervalais. Prie šio įspūdingo reginio prisidėjo ir talentingiausias Talasos kompozitorius — jis sukūrė išmoningąmuzikinį akompanimentą, prasidedantį lėta pavana, o ties kulminacija trenkiantį ugninga polka; į pačią pabaigą, kai į vietąstojo paskutinysis ledo luistas, muzika vėl sulėtėjo.
Po to vaizdas iš esmės pasikeitė — įsijungė tiesioginės transliacįjos kamera, įkurdinta kosmose per kilometrą priešais „Magelaną”, kybantį orbitoje šešėlinėje planetos pusėje. Tik dabar buvo patrauktas milžiniškas, dienąnuo saulės spindulių ledo konstrukciją saugojęs ekranas — ir žiūrovai pirmą kartą išvydo skydą visu gražumu.
Galingų žibintų nutviekstas, didžiulis žalzganai baltas diskas žaižaravo šaltais atšvaitais; netrukus jam lemta sušalti dar tvirčiau, panėrus į galaktinę naktį, kur laikosi temperatūra, vos laipsniu kitu aukštesnė už absoliutų nulį. Ten jį šildys tik nepaprastai tolimų žvaigždžių šviesa ir paties laivo liekamasis spinduliavimas — ir dar reti energijos tvyksniai, susidūrus su smulkiausiomis kosmoso dulkelytėmis.
Kamera lėtai slinko virš šio dirbtinio ledkalnio; vaizdą lydėjo visiems puikiai pažįstamas Mozės Kaldoro balsas.
— Brangūs Talasos žmonės, dėkojame jums už dovaną. Prisidengę šiuo jūsiškio ledo skydu, mes viliamės saugiai nukeliauti į pasaulį, kuris laukia mūsų už septyniasdešimt penkių šviesmečių — ir už trijų šimtų metų.
Jei viskas klostysis sklandžiai, pasiekę Saganą Du mes vis dar gabensimės mažiausiai dvidešimt tūkstančių tonų ledo. Šitą likusį luistą paleisime kristi įplanetą, o lėkdamas jis įkais taip, kad virs pirmuoju lietumi, kada nors iškritusiu tame perdžiūvusiame pasaulyje. O paskui, kad ir labai neilgai, prieš vėl užšaldamas jis kurį laikąbus dar negimusių planetos vandenynų pirmtakas.
O kada nors ateis tokie laikai, kai mūsų ainiai pažins jūras tokias kaip jūsiškės, nors ir ne tokias neaprėpiamas, ne tokias gilias. Dviejų pasaulių vandenys susimaišys, atnešdami gyvybę į mūsų naųjuosius namus. Ir mes prisiminsime jus — $u meile bei dėkingumu.