— Kaip gražu, — pagarbiai ištarė Mirisa. — dabar suprantu, kodėl auksas Žemėje buvo šitaip vertinamas.
— Auksas čia mažiausiai svarbus, — atsakė Kaldoras, iš aksomu išmuštos dėžutės išimdamas spindintį daikčiuką, panašų į varpelį. — Ar gali įspėti, kas tai?
— Neabejotinai — kažkoks meno dirbinys. Bet tau jis tikriausiai reiškia kur kas daugiau, jei jau gabenaisi jį penkiasdešimt šviesmmečių.
— Taip, žinoma, tavo tiesa. Tai didingos, daugiau nei šimto metrų aukščio šventyklos tiksli kopija. Iš pradžių šitokie konteineriukai buvo septyni, visi — vienodos formos, tik vienas mažesnis už kitą — jie ir buvo sudėti vienas į kitą; šitas buvo pats mažiausias, slepiamas kituose šešiuose, o jame — pati Relikvija. Paskutinįjį mano vakarąŽemėje man jį padovanojo keletas senų brangių bičiulių.
— Visa kas pasaulyje laikina, — priminė jie man. — Tačiau šį mes sergėjome daugiau nei keturis tūkstančius metų. Tad pasiimk jį į žvaigždes drauge su mūsų palaiminimu.
Nors aš ir neišpažinau jų tikėjimo, tačiau ar galima atsisakyti šitokios dovanos? O dabar paliksiu jąčia, toje pačioje vietoje, kur į šią planetą pirmąsyk įkėlė kojąžmogus; tebus tai dar viena dovana iš Žemės — tikriausiai paskutinė.
— Nesakyk šitaip, — paprieštaravo Mirisa. — Jūs paliekate šitiek daug dovanų — kažin, ar mes kada įstengsime visas jas sužiūrėti ar suskaičiuoti.
Kaldoras liūdnai nusišypsojo ir valandėlę nieko nesakė, žvilgsniu klajodamas po tokįjau pažįstamą vaizdąuž bibliotekos lango. Čia jis buvo iš tiesų laimingas — tyrinėdamas Talasos istoriją, atskleisdamas daugybę tokių dalykų, kurie galbūt bus neįkainojamai vertingi, kuriant naująkoloniją Sagane Du.
Lik sveikas, Motininis laive, galvojo jis. Tu tobulai susidorojai su savo užduotimi. O mūsų laukia dar ilgas kelias; lai „Magelanas” tarnauja mums taip pat ištikimai, kaip tu pasitarnavai šitiems žmonėms, kuriuos mes spėjome pamilti.
— Esu tikras: mano draugai tam pritartų; savo pareigą aš atlikau. O Relikvijai čia, Žemės muziejuje, bus kur kas saugiau nei laive. Juk gali atsitikti ir taip, kad mes niekad nepasieksime Sagano Du.
— Ką tu kalbi, jūs būtinai jį pasieksite. Bet tu taip ir nepasakei, kas yra septintajame konteineriuke.
— Tai — visa, kas liko iš vieno iškiliausių iš visų kada nors gyvenusių žmonių — jis tapo pradininku vienintelio tikėjimo, kuris taip niekad ir nesusitepė krauju. Kaip kažin ką, jam tikrai būtų smagu sužinoti, kad, praėjus keturiasdešimčiai šimtmečių po jo mirties, vienas jo dantis iškeliaus įžvaigždes!