Kai pirmąsyk suskambo Žemės laidotuvių varpas, niekas jo neišgirdo — netgi mokslininkai, padariusieji lemtingąatradimągiliai po žeme, apleistoje Kolorado aukso kasykloje.
Tai buvo drąsus eksperimentas — iki dvidešimto amžiaus vidurio tokio nebuvo įmanoma net įsivaizduoti. Po to, kai pavyko aptikti neutriną, mokslininkai greitai suprato, kad dabar žmonijai veriasi naujas langas į Visatą. Šitokią skvarbią dalelytę, kuriai prasismelkti pro visąplanetąne sunkiau nei šviesos spinduliui pro skaidrų stiklą, buvo galima panaudoti — ir jos dėka pažvelgti, kas dedasi saulių širdyje.
O ypač — savos Saulės. Astronomai neabejojo suprantą, kokios branduolinės reakcijos maitina energija Saulės krosnį, nuo kurios priklausė visa, kas gyva Žemėje. Milžiniško slėgio ir milžiniškų temperatūrų sąlygomis Saulės šerdyje vyko visa eilė reakcijų, vandenilį verčiančių heliu ir atpalaiduojančių neįtikėtinus energijos kiekius. O drauge su energija — ir netyčinį šalutinį produktą, neutrinus.
Pakeliui pasitaikę trilijonai tonų materijos jiems buvo kliūtis, ne baisesnė už paprasčiausią dūmų sruogą, tad tie Saulės neutrinai iš gimtojo lopšio žiro į visas puses šviesos greičiu. Per dvi sekundes jie prasiskverbdavo į Saulės paviršių ir, išlėkę į atvirą erdvę, pasklisdavo po Visatą. Kad ir kiek žvaigždžių, kad ir kiek planetų pasitaikytų jų kelyje, dauguma vis vien išsisuktų neįstrigę toje vaiduokliškai pralaidžioje „kietoje” materijoje iki pat visa ko pabaigos.
Praslinkus aštuonioms minutėms po išsiveržimo iš Saulės, labai, labai nedidelė Saulės srauto dalis persmelkdavo Žemę — o šios dalies dalelytė patekdavo į Kolorade įsitaisiusių mokslininkų tinklus. Mokslininkai tyčia paslėpė savo įrangą daugiau nei kilometro gylyje po žeme — šitaip jie siekė neprisileisti kitų, ne tokių skvarbių išspinduliuojamų dalelyčių ir užspeisti retuosius, tikruosius Saulės šerdies pasiuntinius. Suskaičiavę sugautus neutrinus, mokslininkai vylėsi smulkiai ištyrinėsią sąlygas, esančias ten, kelias į kur, kąnesunkiai įrodytų bet kuris filosofas, žmogaus pažinimui bei tiesioginiam stebėjimui amžiams užtvertas.
Eksperimentas pavyko; mokslininkai sugaudė Saulės neutrinus. Bet —jų buvo gerokai per mažai.Turėjo būti bent tris ar keturis kartus daugiau, nei sugavo visa galinga aparatūra.
Niekam nekilo abejonių, kad kažkas negerai; aštuntajame dvidešimto amžiaus dešimtmetyje Trūkstamų Neutrinų Byla sukėlė nemenką triukšmą mokslo pasaulyje. Visa įranga daugybę kartų tikrinta ir pertikrinta, kruopščiai peržiūrėta visa teorija, dešimtis sykių kartotas ir pats eksperimentas — ir kaskart gautas tas pats gluminantis rezultatas.
Baigiantis dvidešimtam amžiui, astrofizikams neliko nieko kita, kaip susitaikyti su tokia trikdančia išvada, nors tuo metu niekas dar nesuprato, ką tai galėtų reikšti.
Teorija buvo teisinga, nestrigo ir įranga. Bėda slypėjo pačios Saulės širdyje.
Pirmasis per visą Tarptautinės Astronomų Sąjungos istoriją slaptas susirinkimas buvo sušauktas 2008aisiais, Aspene, Kolorado valstijoje — nelabai toli nuo tos vietos, kur pirmąsyk atliktas eksperimentas, kuris vėliau buvo kartojamas dešimtyse šalių. Po savaitės TAS išplatintas specialusis biuletenis Nr.55/08, specialiai įvardytas labai jau aptakiu pavadinimu „Kelios pastabos apie reakcijas Saulėje”, pasiekė visas Žemės vyriausybes.
Galima pamanyti, kad, lėtai sklindant po truputį nutekančiai informacijai, žinia apie pasaulio pabaigą galiausiai turėjo sukelti nemenką paniką. Bet nieko panašaus neįvyko: iš pradžių visi pritrenkti neteko amo, bet po neilgos tylos tik gūžtelėjo pečiais ir vėl ėmėsi įprastų kasdienių reikalų.
Daugumos vyriausybių ateities planai nesiekė toliau artimiausių rinkimų, o tarp atskirų individų reta buvo tokių, kuriems rūpėtų tolesnė nei jų pačių vaikaičių ateitis. Be to, astronomai juk galėjo ir suklysti…
O net jeigu žmonijai ir iš tikrųjų paskelbtas mirties nuosprendis, egzekucijos data buvo dar labai toli. Saulė dar nesprogs mažų mažiausiai gerą tūkstantį metų, o argi kas ims lieti ašaras dėl keturiasdešimtosios palikuonių kartos lemties?