— Visąlaik apsimesdavome, kad jos nė būti nėra, — pasakė Mirisa. — Bet dabar norėčiau jąpamatyti — tik kartelį užmesti akį.
Lorenas valandėlę patylėjo. Paskui atsakė:
— Juk tu žinai, kad kapitonas Bėjus niekad neįsileisdavo jokių svečių.
Be abejo, ji tai žinojo; suprato netgi tokio elgesio priežastis. Nors iš pat pradžių kai kurie bandė murmėti, vis dėlto ilgainiui lasai susivokė, kad nedidelė „Magelano” įgula pernelyg užsiėmusi ir neturi kada vedžioti ekskursijų — ar slaugyti tų penkiolikos neprognozuojamų procentų, kuriuos laivo nulinės gravitacijos sekcijose ims nepakenčiamai pykinti. Net prezidento Faradaino prašymas apsilankyti laive buvo, tiesa, labai mandagiai, atmestas.
— Aš pasikalbėjau su Moze, o jis tarstelėjo žodįkitąkapitonui. Taigi, viskas sutarta. Tik neturiu niekam apie tai girtis, kol laivas pakils.
Lorenas apstulbęs įsistebeilijo į ją, paskui nusišypsojo. Mirisa visuomet kuo nors jį nustebindavo — tai buvo neatskiriama jos žavesio dalis. Ir dar — šis suvokimas smilktelėjo skausmu — nė vienas iš visų Talasos gyventojų neturi daugiau teisių į tokiąprivilegiją; juk kaip tik jos brolis — vienintelis lasas, kartąjau pabuvojęs laive. Kapitonas Bėjus — žmogus išmintingas; jis visuomet supranta, kada verčiau nepaisyti taisyklių. O kai laivas — vos po trijų dienų — išskris, tai jau ir nebebus svarbu.
— O kas, jei tave suries kosminė liga?
— Jūros liga manęs niekada nekamuoja…
— Tai dar nieko nereiškia…
— …be to, aplankiau laivo gydytojąNiuton. Ji mano galimybes išvengti bet kokių nemalonumų įvertino devyniasdešimt penkiais procentais. Ir dar ji pasiūlė skristi vidurnakčio luotu — tokiu metu niekas nebesitrainios aplinkui.
— Kaip suprantu, tu apgalvojai viską, ar ne? — Lorenas net nebandė slėpti susižavėjimo. — Gerai, susitinkame antrojoje nusileidimo aikštelėje, penkiolika minučių prieš vidurnaktį.
Jis patylėjo, o paskui ne be pastangų pridūrė:
— Po to žemyn aš nebenusileisiu. Prašau, atsisveikink už mane su Brantu. Padaryti to pats jis negalėjo — tai viršijo jo jėgas. Iš viso jis nė kojos nebekėlė į Leonidų namus po to, kai Kumaras išplaukė į paskutiniąjąkelionę, o Brantas grįžo guosti Mirisos. Jau dabar beveik galėjai pamanyti, kad Lorenas niekad nebuvo įsiveržęs į jų gyvenimą.
Ir štai jis jau palieka juos visiems laikams; Lorenas vis dar žvelgė į Mirisą su meile, tačiau — jau be geismo. Visą jo esybę užtvindė kur kas gilesnis jausmas — skausmas, ir dar toks aštrus, kokio iki šiol jam dar neteko patirti.
Jis taip troško, taip karštai vylėsi išvysiąs savo kūdikį, tačiau padvigubinus ledo gavybos spartą, tai tapo visiškai nebeįmanoma. Nors jis girdėjo savo sūnaus širdutės plazdėjimą, persimaišiusį su motinos širdies tvinksniais, tačiau bent kartą paimti kūdikio ant rankųjam jau nebelemta.
Luotas susijungė su laivu saulėtoje planetos pusėje, tad Mirisa „Magelaną” pamatė, kai iki jo dar buvo likę beveik šimtas kilometrų. Nors ji puikiai žinojo, kokio iš tikrųjų dydžio yra laivas, vis vien šis priminė saulėje tviskantį žaislą.
Netgi iš dešimties kilometrų nuotolio jis atrodė nekądidesnis. Ir akys, ir smegenys Mirisai primygtinai bylojo, kad tos tamsios apskritos skylės, supančios centrinę sekciją, — tik paprasčiausi iliuminatoriai. Ir tik tada, kai jie jau slydo palei pat begalinį, visą dangaus skliautąužstojantį išlenktą laivo korpusą, sąmonė susitaikė su mintimi, jog iš tikrųjų tos skylės yra didžiuliai pakrovimo bei švartavimosi liukai, į vienąkurių turės įnerti ir jų luotas.
Lorenas su nerimu stebėjo Mirisą, atsiseginėjančią saugos diržus; tai ir buvo pats pavojingiausias momentas, kai, pirmąsyk išsivadavęs iš diržų nelaisvės, pernelyg savimi pasitikintis keleivis netikėtai savo kailiu patiria, jog nesvarumo būklė — toli gražu ne tokia maloni, kaip jo įsivaizduota. Vis dėlto atrodė, kad Mirisa, švelnių Loreno stumtelėjimų padedama sklandžiai įslydusi į oro šliuzą, jaučiasi kuo puikiausiai.
— Laimė, nėra jokio reikalo lįsti į sekcijas, kuriose sukurta vienogtraukos jėga, tad problemos adaptuotis antrą kartą išvengsi. Apie gravitacijągali išvis užmiršti — tol, kol vėl grįši ant tvirtos žemės. O juk būtų visai įdomu, galvojo Mirisa, kyštelėti nosį ir į besisukančią laivo sekcįją, kur įsikūrusios gyvenamosios patalpos — tačiau tuomet reikėtų susitikti su žmonėmis, veltis į nesibaigiančius mandagius pokalbius, o šito dabar jai norėjosi užvis mažiausiai. Ji netgi džiaugėsi, kad kapitonas Bėjus kol kas — dar Talasoje: tai išgelbėjo jąnuo padėkos vizito būtinybės.
Išnėrę iš oro šliuzo, jie atsidūrė vamzdiniame koridoriuje, kuris, atrodė, tiesėsi per visąlaivo ilgį. Vienoje koridoriaus pusėje buvo kopėčios, o kitoje į abi puses driekėsi du lygiagretūs turėklai, kuriais lėtai slydo lanksčios kilpos, skirtos įsikibti rankomis ir kojomis.
— Kai laivas didina greitį, čia — ne pati smagiausia vietelė, pasakė Lorenas. — Koridorius virsta vertikaliu dviejų kilometrų gylio šuliniu. Štai tadaiš tikrųįųprireikia kopėčių, ir tenka kaip reikiant įsikibti į skersinius. O dabar tiesiog stverk štai tąkilpąji ir nuveiks viską už tave.
Be jokiųpastangųjie nuslydo kelis šimtus metrų, paskui stačiu kampu pasuko į pagrindinį koridorių.
— Nagi, paleisk tą diržą, — tarstelėjo Lorenas, kai jie įveikė dar kelias dešimtis metrų. — Noriu kai kątau parodyti.
Mirisa atgniaužė pirštus, ir, dar valandėlę lėtai plaukę, juodu sustojo prie ilgo siauro lango, įtaisyto tunelio sienoje. Per storą stikląMirisa pažvelgė į milžinišką, skaisčiai apšviestąurvą. Nors beveik visiškai praradusi dydžių pojūtį, Mirisa vis tik susigaudė, jog ši didžiulė, cilindro formos patalpa tikriausiai užima beveik visąlaivo plotį — vadinasi, kolona jos centre tikriausiai driekiasi palei pat ašį.
— Kvantinis variklis, — išdidžiai paaiškino Lorenas.
Jis nė nebandė įvardyti pridengtų metalinių ar kristalo konstrukcijų, keistų formų, į patalpos sienas besiremiančių arkinių kontraforsų, pulsuojančių švieselių samplaikų ar absoliučios tamsos rutulio, kuris, juodas kaip pati tuštuma, vis dėlto tarytum sukosi… Tik po valandėlės Lorenas pridūrė:
— Tai pats iškiliausias žmogiškojo genijaus laimėjimas… paskutinioji Žemės dovana savo vaikams. Kada nors ateis tokia diena, kai, jos dėka, mes įsiviešpatausime visoje Galaktikoje.
Mirisa net krūptelėjo nuo arogancijos, kuria padvelkė jo žodžiai. Štai ir vėl prabilo tas pats senasis Lorenas — toks, koks buvo anksčiau, kol jo nesuminkštino Talasa. Kągi, tegul bus taip, pagalvojo Mirisa; vis dėlto kažkuri jo dalis pasikeitė visiems laikams.
— Kaip manai, — švelniai paklausė ji, — ar Galaktika tai bent pastebės?
Vis dėlto tai, kąišvydo, jai padarė įspūdį; Mirisa ilgai žvelgė į milžiniškus nesuprantamus darinius, įveikusius daugybės šviesmečių atstumą, kad atgabentų Lorenąpas ją. Ji nė pati nežinojo, ar laiminti juos už tai, kąjai atnešė — ar keikti už tai, kąnetrukus atims.
Koridorių labirintais Lorenas nusivedė jątoliau — gilyn į „Magelano” širdį. Pakeliui jie nesutiko nė gyvos dvasios, ir tai labai aiškiai bylojo apie laivo dydį — ir apie tai, kokia negausi jo įgula.
— Beveik atėjome, — pasakė Lorenas; prislopintas jo balsas nuskambėjo kone iškilmingai. — O štai čia — Sargybinis.
Apstulbusi Mirisa nuplaukė auksinio veido, dėbsančio įjąiš nišos, link, kol galiausiai vos įjįneatsitrenkė. Ji ištiesė rankąir užčiuopė šaltą metalą. Vadinai, veidas tikras — ne holograma, kaip jai pasirodė iš pradžių.
— Kas tai… kas jis? — sukuždėjo ji.
— Laive mes gabenamės vertingiausią Žemės meno lobyną, — liūdnai, bet drauge ir išdidžiai pasakė Lorenas. — O šis kūrinys vaizduoja vienąpačių garsiausių Žemės žmonių. Jis buvo karalius, bet mirė labai jaunas, dar beveik vaikas…
Loreno balsas nutrūko — jiems abiem dingtelėjo ta pati mintis. Mirisa mirktelėjo, kad nutaškytų ašaras nuo blakstienų, ir tik tada perskaitė įrašąpo kauke:
TUTANCHAMONAS
1370–1352 P.K.
(Karaliųslėnis, Egiptas, A.D. 1922)
Taip, jis buvo beveik lygiai tokio pat amžiaus kaip Kumaras. Auksinis veidas žvelgė į juos per tūkstantmečius ir per šviesmečius — veidas jauno dievo, šalnos pakąsto pačiame žydėjime. Tas veidas dvelkė galia ir pasitikėjimu savimi, tačiau jam stigo arogancijos ir žiaurumo, kuriuos neišvengiamai būtų įrėžę metai, kurių jam taip ir nebuvo skirta nugyventi.
— Kodėl jis čia? — paklausė Mirisa, nors ir nujautė atsakymą.
— Šis simbolis atrodė ypač tinkamas. Egiptiečiai tikėjo, kad, jei atliks atitinkamas ceremonijas, jų mirusieji gyvens ir toliau kažkokiame pomirtiniame pasaulyje. Savaime aišku, tai gryni prietarai — bet mes čia pavertėme juos realybe.
Tačiau ne taip, kaip būčiau norėjusi aš, liūdnai pagalvojo Mirisa. Žvelgiant į tas gagato juodumo karaliausvaiko akis, žiūrinčias į ją iš blizgančio aukso kaukės, sunku buvo patikėti, kad tai tik nuostabus meno kūrinys, o ne gyvas žmogus.
Mirisa niekaip nevaliojo atplėšti akių nuo to ramaus, ir vis vien hipnotizuojančio žvilgsnio, įveikusio nesuskaičiuojamus šimtmečius. Ji dar sykį ištiesė ranką ir paglostė auksinį skruostą. Vertingasis metalas netikėtai priminė jai vienąPirmojo Nusileidimo Archyvuose aptiktą eilėraštį — tąsyk ji paleido kompiuterinę paieškos programą, vildamasi senų laikų literatūroje rasti paguodos žodžių. Dauguma iš šimtų jai pateiktų eilučių nėmaž nepadėjo, bet šios (Autorius nežinomas —? 1800–2100) tiko kuo puikiausiai:
Švytėdami jie sugrįžta į žmonių monetų kalyklą Vaikinai, kurie žus šlovės viršūnėje ir niekad nepasens.
Lorenas kantriai laukė, kol Mirisa susidoros su užplūdusiomis mintimis. Paskui į kone neįžiūrimą plyšelį greta tos mirties kaukės įkišo kortelę, ir apskritos durys be garso atsivėrė.
Rūbinė, gausiai prikabinta kailinių, ervėlaivyje atrodė labai jau kaip ne čia pakliuvusi, tačiau Mirisa jautė, kad šilto apdaro tikrai prireiks. Temperatūra jau dabar gerokai krito; nuo neįprasto šalčio Mirisąkrėtė drebulys.
Lorenas padėjo jai įsirangyti į termoizoliacinį kostiumą — kas nulinės gravitacijos sąlygomis nebuvo taip lengva — ir juodu drauge nuplaukė prie matinio stiklo skritulio, įtaisyto tolimojoje ankštos rūbinės sienoje. Kristalinis liukas atsiknojo tarsi atvožiamas laikrodžio stikliukas, ir iš vidaus sūkuriuodamas siūbtelėjo gūsis tokio šalčio, kokio Mirisa ne tik niekad nebuvo patyrusi, bet negalėjo net įsivaizduoti. Šąlančiame ore kaipmat susitelkė perregimos drėgmės sruogelės ir ėmė šokti aplinkui lyg balzgani vaiduokliai. Mirisa dirstelėjo į Lorenątarsi sakydama: „Juk turbūt nesitiki, kad aš lįsiuten\”
Jis drąsindamas suspaudė jai rankąir patikino: — Nesibaimink, kostiumas patikimai tave saugos, o veidas nustos jautęs šaltį jau po kelių minučių.
Ji nelabai norėjo patikėti, bet netrukus įsitikino, kad jis sakė tiesą. Baimingai įslinkusi paskui jį pro liuką, iš pradžių net kvėpuodama labai atsargiai, netrukus ji gerokai nustebo suvokusi, kad potyriai anaiptol nėra nemalonūs. Iš tikrųjų ji net pajuto, kaip kraujas ėmė sparčiau tekėti gyslomis — ir pirmą kartą suprato, kodėl žmonės savo valia ryždavosi keliauti į Poliarinius Zemės regionus.
Kaip tik ten atsidūrusi ji jautėsi ir pati — nebuvo sunku tai įsivaizduoti: jai atrodė, kad sklendžia per sustingusią, sniego baltumo visatą. Aplink jąžaižaravo koriai, kurie visai galėjo būti iš ledo, sudaryti iš tūkstančių šešiakampių narelių. Visa tai šiek tiek priminė gerokai sumažintą „Magelano” skydo versiją— tik čia detalės buvo vos metro skersmens, be to, visas jas jungė draugėn pluoštai vamzdelių ir vielos raizginiai.
Vadinasi, visi jie čia, visi miega šaltuoju miegu — šimtai tūkstančių kolonistų, kuriems Žemė tikrąja žodžio prasme vis dar tebebuvo vakarykščios dienos prisiminimas. Kažin, dingtelėjo jai, ką jie sapnuoja, nepasiekę nė pusiaukelės tame penkis šimtus metų trunkančiame miege? Ar smegenys išvis pajėgios kurti sapnus šitoje blausioje niekieno žemėje tarp gyvybės ir mirties? Lorenas sakė, kad ne, bet argi gali būti visiškai tikras?
Mirisai įrašuose teko matyti, kaip avilio viduje savo paslaptingais reikalais knibžda bitės; dabar, sekdama paskui Loreną, rankomis kabindamasi įturėklus, besikryžiuojančius milžiniško korio paviršiuje, ir ji pasijuto tarsi kokia žmogaus pavidalo bitė. Su nesvarumo būkle ji spėjo kuo puikiausiai apsiprasti, nebekamavo ir gildanti žvarba. Tiesą sakant, ji išvis beveik nebejautė savo kūno, o protarpiais vis tekdavo save patikinti, jog visa tai ne sapnas, iš kurio ji netrukus pabusianti.
Prie korių narelių nebuvo jokių lentelių su vardais — tik kodas iš raidžių bei skaičių; Lorenas nė akimirkos nesudvejojęs pasuko prie H354. Vos jam palietus mygtuką, šešiakampis metalo ir stiklo konteineris slystelėjo pirmyn ant sustumiamų bėgių, ir Mirisa išvydo jame miegančią moterį.
Ji nebuvo graži — nors neteisinga mėginti perprasti grožį moters, stokojančios galvą supančių plaukų puošmenos. O jos odos spalva buvo tokia, kokios Mirisa kaip gyva nebuvo regėjusi — ir kokia, ji žinojo, jau buvo tapusi retenybe Zemėje: tokia neapsa komai juoda, kai Mirisai pasidingojo, jog įžiūri melsvąatspalvį. Ir dar ji buvo tokia tobula, kad Mirisą smilktelėjo pavydo dūris; jos sąmonėje akimirkai šmėkštelėjo regėjimas: du susipynę kūnai, vienas — iš juodmedžio, kitas — iš dramblio kaulo; ji jau žinojo, kad šis vaizdinys persekios ją visą likusį gyvenimą.
Ji dar kartąpažvelgė įmiegančios moters veidą. Netgi šimtmečiams nurimęs, jis vis vien spinduliavo ryžtąbei protą. Kažin, ar mudvi galėtume susidraugauti? — pagalvojo Mirisa. Vargu mes pernelyg panašios.
Vadinasi, tu ir esi Kitani, tu gabeni į žvaigždes pirmąjį Loreno kūdikį. Bet ar tikrai jis bus pirmas — juk gims keliais šimtais metų vėliau nei manasis… Nesvarbu, pirmas ar antras — linkiu jums abiem kuo geriausios kloties…
Kai paskui juos užsivėrė kristalinės angos durys, Mirisa vis dar jautėsi sustingusi — bet ne vien nuo šalčio. Lorenas švelniai stumčiodamas padėjo jai nusigauti koridoriumi atgal — iki Sargybinio.
Dar vieną kartą Mirisa pirštais švelniai perbraukė tą nemirtingo auksinio vaiko veidą. Ir net krūptelėjo — akimirką jai pasidingojo, jog šis šiltas. Bet tuoj pat ji suprato, kad tai jos pačios kūnas dar ne visai prisitaikė prie normalios temperatūros.
Kūnas, ji žinojo, atšils per kelias minutes, bet kažin kiek laiko truks, kol ištirps ledas, sukaustęs širdį?