Štai ir paskutinis kartas; prieš nugrimzdamas į patį ilgiausią miegą, daugiau nebekalbėsiu su tavimi, Evelina. Aš vis dar Talasoje, tačiau jau po kelių minučių luotas, nugabensiantis mane į „Magelaną”, atsiplėš nuo planetos paviršiaus; aš jau nebeturiu ką veikti — ir neturėsiu tol, kol po trijų šimtų metų vėl nusileisime planetos paviršiuje…
Mane apėmė toks gilus liūdesys — kątik atsisveikinau su pačia brangiausia iš visų sutiktų čia bičiulių, Mirisa Leonidas. Įsivaizduoju, kaip būtum su ja susidraugavusi tu! Ko gero, ji — pati protingiausia iš visų, su kuriais susipažinau Talasoje; mudu dažnai sėdėdavome drauge ir šnekučiuodavomės — nors, baiminuosi, mūsų pokalbiai dažnai virsdavo begaliniais mano monologais, dėl kokių tu man neretai priekaištaudavai… Savaime aišku, ji paklausė manęs apie Dievą, tačiau turbūt pats įžvalgiausias jos klausimas buvo tas, į kurį aš taip ir nesugebėjau atsakyti.
Netrukus po to, kai žuvo jos mylimas jaunėlis brolis, ji manęs paklausė:
— Kokia yra sielvarto prasmė? Ar jis atlieka kokiąnors biologinę funkciją?
Kaip keista: aš pats niekad rimtai nesusimąsčiau apie tai! Galima įsivaizduoti mąstančių būtybių rases, funkcionuojančias be jokių sutrikimų, bet savo mirusiuosius prisimenančias be jokių emocijų — jeigu išvis prisimenančias. Šitokia visuomenė būtų absoliučiai nežmogiška, bet tikriausiai ne mažiau gyvybinga nei Žemės termitų ar skruzdžių bendruomenės.
Ar sielvartas gali būti atsitiktinis — galbūt net patologinis — šalutinis produktas meilės, kuri savo ruožtu tikrai atlieka ypač svarbią, esminę biologinę funkciją? Kokia keista, netgi gluminanti mintis. Vis dėlto ne kas kita, o jausmai ir daro mus žmonėmis; argi kas jų atsisakytų, net ir žinodamas, jog kiekviena nauja meilė savaime yra įkaitė negailestingų smurtautojų dvynių — Laiko ir Likimo — naguose?
Su ja mudu neretai kalbėdavomės apie tave, Evelina. Ji niekaip neįstengė suprasti, kaip vyras visągyvenimągali mylėti vieną vienintelę moterį, o jąpraradęs — neieškoti kitos. Kartąbandžiau jąpaerzinti primindamas, jog tarp lasų ištikimybė — toks pat retas reiškinys kaip ir pavydas; ji atsakė, esąjie tik išlošę, prarasdami ir viena, ir kita.
Mane kviečia — luotas jau laukia. Atėjo metas atsisveikinti ir su Talasa — amžiams. O ir tavo atvaizdas, brangioji, po truputį pradėjo blukti. Kad ir kaip sėkmingai aš sugebu dalyti patarimus kitiems, visgi pats tikriausiai per ilgai laikausi įsikibęs savojo sielvarto, o tai kažin ar gerai tavo atminimui.
Talasa padėjo man išgyti. Dabar aš jau galiu labiau džiaugtis išvis tave pažinęs, nei gedėti tave praradęs.
Mane užvaldė keista ramybė. Pirmąsyk pajutau, kad pradedu iš tiesų suprasti savo senųjų bičiulių budistų Abejingumo pasauliui sąvoką — galbūt netgi Nirvanos…
O jeigu man nelemta pabusti Sagane Du — ką gi, tebūnie taip. Čia aš savo darbąatlikau — ir jaučiuosi visiškai patenkintas.