Kai gimė Kumaras Lorensonas, „Magelaną” nuo Talasos teskyrė vos kelios šviesvalandės, tačiau kūdikio tėvas jau miegojo šaltuoju miegu — ir žinia apie sūnaus gimimąjį pasiekė tik po trijų šimtų metų.
Jis pravirkdavo vien pagalvojęs, kad gilus jo miegas be jokių sapnų truko ilgiau nei visas jo pirmojo vaiko gyvenimas. Kada nors, kai pasijus valiosiąs tai ištverti, jis dar peržiūrės įrašus, laukiančius jo duomenų bankuose. Stebės, kaip jo sūnus užauga, tampa vyru, girdės ir balsą, iš šimtmečių gūdumos siunčiantį jam linkėjimus, įkuriuos jis niekad nebegalės atsiliepti.
Ir dar jis pamatys (šito niekaip neišvengsi) lėtai senstant tą jau kadai mirusią mergaitę, kuriąkarštai glaudė prie krūtinės vos prieš kelias savaites. Paskutinįjį atsisveikinimo žodį jam tars suvytusios, susiraukšlėjusios lūpos — seniai virtusios dulkėmis.
Sielvartas, kad ir koks aštrus, ilgainiui apmalš. Dangų priešakyje jau skalavo naujos saulės šviesa, o visai netrukus turėjo gimti dar vienas kūdikis — tame pasaulyje, kuris jau traukia „Magelaną” į galutinę orbitą.
Skausmas kada nors išsivadės. Bet ne prisiminimai.