Kai automobilis su Brantu, mere Voldron, patarėju Simonsu ir dar dviem garbaus amžiaus kaimelio gyventojais pajudėjo pagrindiniu Tarnos keliu, dar nebuvo patekėjęs nė vienas iš dviejų mėnulių. Nors buvo įgudęs vairuotojas ir valdė mašinąbe jokių pastangų, Brantas vis dar šiek tiek niršo dėl merės priekaištų. Situacijos nėmaž nešvelnino ir tai, kad putni jos ranka tarsi visai netyčia sviro ant nuogų jo pečių.
Vis dėlto tykus nakties grožis, ritmingai pro šalį prašmėžuojančios automobilio žibintų iš tamsos išplėšiamos palmės greitai padėjo jam atgauti įprastą gerą nuotaiką. Po šimts, argi galima leisti, kad šitokį istorinį akimirksnį temdytų kažkokie asmeniniai jausmeliai?
Dar dešimt minučių, ir jie pasieks Pirmojo Nusileidimo vietą — visos jų istorijos ištakas. Kas jų ten laukia? Abejonių nekėlė viena: atvykėlis orientavosi pagal vis dar veikiantį senojo sėklinio laivo švyturį. Ir net puikiai žinojo, kur jo ieškoti, vadinasi, turėtų būti atkeliavęs ne iš kur kitur, o iš kokios nors kitos žmonių kolonijos, įsikūrusios šiame kosmoso sektoriuje.
Bet, kita vertus… Brantui netikėtai dingtelėjo nerami mintis. Juk to švyturio, atvirai skleidžiančio žinią Visatai, jog čia kadaise lankytasi protingų būtybių, signalą galėjo aptikti bet kas — kas tik nori. Brantas prisiminė, jog prieš keletąmetųkažkam buvo kilusi mintis liautis perdavinėti signalą, mat naudos nepeši jokios, o štai bėdos pridaryti jis gali. Jei šis pasiūlymas ir susilaukė pritarimo, tai nepakankamo — ir galiausiai buvo atmestas: nedidele persvara tokį sprendimą lėmė anaiptol ne logiški, o veikiau sentimentalūs bei jausmingi argumentai. Dabar štai paaiškėjo, kad dėl to Talasai neilgai trukus gali tekti graužtis nagus, tačiau šaukštai jau popiet — nieko nebepakeisi.
Patarėjas Simonsas, įsitaisęs galinėje sėdynėje, pasilenkęs tyliai kuždėjosi su mere.
— Helga, — ištarė jis — Brantas kaip gyvas nebuvo girdėjęs, kad patarėjas kreiptųsi į merę vardu, — kaip manai, ar mes galėsime su jais susišnekėti? Kaip žinai, tos robotų kalbos vystosi ir keičiasi labai sparčiai.
Merė Voldron to nežinojo, bet savo nežinojimąji visada gebėjo meistriškai nuslėpti.
— Tai pati menkiausia iš mūsų problemų, gal verčiau palaukime, kol ji iš tikrųjų iškils. Brantai, ar negalėtum važiuoti šiek tiek lėčiau? Labai norėčiau nusigauti į vietą gyva.
Brantas šį keliąpažinojo kaip penkis savo pirštus, tad važiuojant dabartiniu greičiu apie pavojų negalėjo būti nė kalbos, bet jis klusniai sulėtino automobilį iki keturiasdešimties kilometrų per valandą. Kažin, dingtelėjo jam, gal merė šitaip stengiasi bent šiek tiek atidėti susidūrimą su atvykėliais? Šitokia atsakomybė iš tiesų gniaužė žadą — juk per visą planetos istoriją čionai atvyksta tik antras žvaigždėlaivis iš tolimų pasaulių! Savaime aišku, visa Talasa stebės įvykius išsižiojusi.
— Tai Krakanas! — išsiplūdo vienas keleivių galinėje sėdynėje. — Ar kas nors pasiėmė fotoaparatą?
— Grįžti jau per vėlu, — atsakė patarėjas Simonsas. — Šiaip ar taip, laiko fotografuoti dar turėsime į valias. Nemanau, kad jie ketina nešdintis iš čia, vos pasilabinę.
Jo balse gana aiškiai skambėjo isteriška gaidelė, ir Brantas nė nemanė dėl to jo kaltinti. Juk niekas nežino,kaslaukia jųjau už artimiausios kalvos keteros.
— Naujienas pranešiu iš karto, kai tik turėsiu, kąpasakyti, pone prezidente, — merė Voldron kalbėjo automobilio telefonu. O Brantas net neišgirdo skambučio. Pernelyg giliai buvo nugrimz dęs į savus apmąstymus. Pirmąkartągyvenime jam teko gailėtis, kad laiku nepasistengė šiek tiek geriau susipažinti su istorija.
Savaime aišku, svarbiausius faktus jis žinojo puikiai: nė vienas vaikas Talasoje neužaugdavo neprisiklausęs apie tai. Brantas žinojo, kad, negailestingai tiksint laikrodžiui, slinko šimtmečiai, o astronomų diagnozė jau niekam nebekėlė abejonių, jie net be paliovos tikslino būsimosios katastrofos datą. 3600aisiais plius minus septyniasdešimt penkeri metai — Saulė turėjo virsti nova. Gal ir nelabai įspūdinga tarp novų, bet pakankamai galinga…
Vienas senų laikų filosofas kadaise taikliai pastebėjo, kad protas žmogaus, sužinojusio, jog kitąrytąjįpakars, įgyja stulbinantį gebėjimą susitelkti. Slenkant paskutiniesiems trečiojo tūkstantmečio metams, kažkas panašaus pasireiškė visai žmonijai. Jeigu reikėtų paskelbti akimirką, kada žmonija galų gale ir su liūdesiu, bet drauge — ir su ryžtu pažvelgė tiesai į akis, ją būtų galima įvardyti visiškai tiksliai: gruodžio trisdešimt pirmosios vidurnaktis, baigiantis 2999iesiems ir prasidedant 3000iesiems metams. Visi tie, kurie matė, kaip kalendoriuje skaičių 2 pakeičia 3, nebegalėjo atsikratyti minčių apie tai, kad skaičiaus 3 jau niekad nebepakeis 4.
Vis dėlto žmonijai dar buvo likę daugiau nei pusė tūkstantmečio, o trisdešimt kartų, kurioms dar buvo lemta gyventi ir mirti Žemėje, kaip čia gyveno ir mirė jų protėviai, daug kągalėjo nuveikti. Mažų mažiausiai jos galėjo išsaugoti žinias apie žmonių rasę bei iškiliausius meno kūrinius.
Dar pačiu kosminės eros apyaušriu pirmieji robotų valdomi zondai, išskrieję už Saulės sistemos ribų, gabeno muzikos įrašus, laiškus bei paveikslus, skirtus tam atvejui, jeigu kur nors sutiktų kitų kosmoso tyrinėtojų. Nors gimtojoje galaktikoje žmogus taip niekad ir neaptiko jokios svetimos civilizacijos apraiškų, vis dėlto net labiausiai užkietėję pesimistai tikėjo, kad svetimas protas tiesiog privalokur norsegzistuoti vienoje iš milijardų Visatos salelių, nusidriekiančių į begalybę tiek, kiek aprėpė patys galingiausi teleskopai.
Ištisus šimtmečius daugybė terabaitų žmogiškųjų žinių bei kultūros be paliovos buvo siunčiama Andromedos Ūko bei atokesnių jo kaimynų link. Savaime aišku, niekas ir niekada nesuži nos, ar šie signalai kąnors pasiekė — o jei ir taip, ar gavusieji sugebėjo juos suprasti. Tačiau siųsti juos masino motyvas, būdingas daugeliui žmonių — sunkoka atsispirti impulsui po savęs palikti paskutinę žinią: „Žiūrėkite, kadaise gyvenau ir aš!”
Atėjus 3000iesiems, astronomai nebeabejojo, kad jųmilžiniški orbitiniai teleskopai jau surado visas planetų sistemas, esančias ne daugiau nei penkių šimtų šviesmečių atstumu nuo Saulės. Aptikta dešimtys maždaug Žemės dydžio pasaulių, pavyko netgi sudaryti apytikslius kai kurių artimesniųjų žemėlapius. Vieną kitą planetą net gaubė atmosfera su neabejotinu gyvybės tikimybę liudijančiu požymiu — neįprastai dideliu deguonies procentu. Tad lyg ir buvo galima puoselėti viltis, kad žmonės įstengtų tuose pasauliuose išgyventi — jei tik pavyktų juos pasiekti.
Žmonės ten nusigauti negalėjo, bet Žmogus — taip.
Pirmieji sėkliniai laivai buvo dar visai primityvūs, bet netgi jie kone pranoko to meto technologinių galimybių ribas. Dvidešimt šeštajame amžiuje sukurtos variklių sistemos galėjo pasiekti artimiausią planetų sistemą per du šimtus metų — ir pergabenti ten neįkainuojamai vertingąužšaldytų embrionų krovinį.
Vis dėlto ši užduotis buvo lengviausiai įveikiama. Laivams dar reikėjo gabenti ir visą automatinę įrangą, kuri atgaivintų ir išaugintų tuos potencialius žmones — ir dar išmokytų juos išgyventi nepažįstamoje ir veikiausiai priešiškoje aplinkoje. Būtų visai beprasmiška — tiksliau sakant, netgi žiauru — nublokšti nuogus, nieko nenutuokiančius kūdikius į svetimąpasaulį, galbūt tokį pat nuožmų kaip Sachara ar Antarktida. Užgimsiančius persikėlėlius reikėjo apmokyti, duoti jiems įrankių, parodyti, kaip aptikti vietinius išteklius, paaiškinti, kaip jais naudotis. Nusileidęs tolimame pasaulyje sėklinis laivas turėjo virsti Motininiu laivu — ir jam galėjo tekti rūpintis net keliomis savo vaikų kartomis.
Pergabenti reikėjo ne vien tik žmones, bet ir visą tam tikros teritorijos florąir fauną. Taigi, tarp keleivių neišvengiamai atsidūrė įvairūs augalai (nors niekas negalėjo pasakyti, ar naujojoję vietoje bus dirvožemio jiems sodinti), naminiai gyvūnai, be to, stulbinanti gausybė gyvybiškai svarbių vabzdžių bei mikroorganizmų, reikalingų tam atvejui, jei sustreikuotų įprastos maisto tiekimo sistemos ir tektų grįžti prie paties primityviausio žemės ūkio.
Šitokia nauja pradžia siūlė ir vienąmaloniąperspektyvą. Vi si ligų sukėlėjai, visi parazitai, varginantys žmonijąnuo pat pradžių pradžios, turėjo likti gimtojoje planetoje ir galiausiai pražūti visa ką apvalančiose Nova Solis liepsnose.
Duomenų bankai, „specialistų sistemos”, gebančios rasti išeitį bet kokioje įsivaizduojamoje situacijoje, robotai, remonto mechanizmai, sudėtingos atsarginės dalys… visa tai reikėjo suprojektuoti, o paskui dar ir pagaminti. Be viso kito, ši įranga turėjo patikimai ftinkcionuoti mažų mažiausiai tiek pat laiko, kiek jo praėjo nuo JAV Nepriklausomybės Deklaracijos paskelbimo iki pirmojo žmogaus išsilaipinimo Mėnulyje.
Nors užduotis atrodė beveik neįvykdoma, vis dėlto ji taip įkvėpė žmoniją, kad beveik visi susivienijo šiam darbui. Galų gale atsirado tikslas tolimai ateičiaipaskutinisįmanomas tikslas tolimai ateičiai — kuris galėjo suteikti prasmę gyvenimui netgi po to, kai Žemė bus sunaikinta.
Pirmasis sėklinis laivas išskriejo iš Saulės sistemos 2553aisiais ir pasuko artimiausios Saulės sesės — Kentauro Alfos A link. Tiesa, egzistavo labai didelė tikimybė, kad Žemės dydžio Pasadenos planetoje klimato sąlygos ne itin palankios, veikiau priešingai, mat ją, reikia manyti, stipriai veikė netolima Kentauro B žvaigždė, tačiau kitąpotencialų kelionės tiksląnuo Žemės skyrė beveik dvigubai didesnis atstumas. Į Sirijų X skriejantis laivas keljcje užtruktų daugiau nei keturis šimtus metų, o kai jį pasiektų, Zemės galbūt jau nebebūtų.
Tačiaujeigu sėkmingai pavyktų kolonizuoti Pasadeną, laiko parsiųsti Žemėn gerą žinią pakaktų į valias. Du šimtai metų kelionei, dar penkiasdešimt — apšilti kojas ir pasistatyti nedidelį siųstuvą, o signalui pakaks vos ketverių metų pasiekti Žemę… Vadinasi, jeigu sėkmė nenusigręš, maždaug 2800aisiais jau galima tikėtis džiaugsmo protrūkio Žemės gatvėse…
Iš tikrųjų žinios sulaukta 2786aisiais — Pasadena atsiliepė netgi greičiau, nei tikėtasi. Naujienos tiesiog įelektrino žmones, apie puikesnį paskatinimą sėklinimo programos plėtojimui nebuvo ko nė svajoti. Tuo metu jau buvo išsiųsta apie dvidešimt sėklinių laivų, kiekvienas — šiek tiek techniškai tobulesnis už savo pirmtaką. Paskutinieji modeliai jau galėjo išvystyti dvidešimtąją dalį šviesos greičio, tad jų pasiekiamu nuotoliu atsidūrė daugiau nei penkiasdešimt planetų.
Nors Pasadenos švyturys nutilo iškart po to, kai pasiuntė žinią apie sėkmingąnusileidimą, vis dėlto nusivylimas truko neilgai. Juk tai, kas kartą jau padaryta, galima padaryti ir dar, ir dar kartą — ir net su kur kas didesne sėkmės tikimybe.
Dvidešimt aštuntajame amžiuje atsirado galimybė atsisakyti grubios užšaldytų embrionų technologijos. Buvo surastas būdas kur kas lengviau, kur kas saugiau ir net kur kas talpiau į naujausių kompiuterių atmintį suvesti genetinę informaciją, kurią Gamta užkodavo spiralinėje DNR molekulės struktūroje, taigi, vienu sėkliniu laivu, ne didesniu už įprastą, tūkstantį keleivių talpinantį lėktuvą, tapo įmanoma pergabenti milijoną genotipų. Atsivėrė galimybė keliuose šimtuose kubinių metrų sutalpinti visąnegimusią tautą drauge su visa atkuriamąja įranga, būtina naujai civilizacijai įkurti, ir išsiųsti į žvaigždes.
Brantas žinojo, jog kaip tik toks laivas ir nusileido Talasoje prieš septynis šimtus metų. Kai kelias pradėjo vingiuoti į kalvą, jie pravažiavo keletąnetgi dabar vis dar ryškėjančių randų — kadaise juos čia paliko pirmieji robotai ekskavatoriai, rausę žaliavą dabartinių planetos gyventojų protėviams sukurti. Dar akimirka — ir jie išvys kadai apleistas žaliavų perdirbimo įmones — ir…
— Kastail— neramiai sukuždėjo patarėjas Simonsas.
— Stabdyk! — įsakė merė. — Išjunk variklį, Brantai. — Ji siektelėjo automobilyje įtaisyto milrofono.
— Kalba merė Voldron. Esame prie septintojo kilometro žymos. Tiesiog priešais mus žiba švieselė — matome jąpro medžių šakas; atrodo, ji — tiksliai Pirmojo Nusileidimo vietoje. Ničnieko negirdime. Vėl pajudame pirmyn.
Nė nelaukęs įsakymo, Brantas švelniai stumtelėjo pirmyn greičio valdymo svertą. Jo laukė išties jaudinantis įvykis — turbūt pats įspūdingiausias per visągyvenimą, neminint tiesiog ant galvos užgriuvusio '09ųjų uragano.
Tiesa, vadinti uraganąjaudinančiu įvykiu — pasakyta gerokai per švelniai; Brantui tąsyk smarkiai pasisekė, kad išvis liko gyvas. Savo ruožtu pavojus galbūt grėsė ir dabar, bet Brantui sunku buvo tuo patikėti. Nejaugi robotai būna priešiškai nusiteikę? Juk atvykėliai Talasoje nė negali ieškoti ko nors kita, nebent žinių ir draugystės…
— Žinote ką? — prašneko patarėjas Simonsas. — Akimirką anksčiau, nei tasai aparatas pasislėpė už medžių, aš spėjau neblogai į jį įsižiūrėti. Galvąguldau: tai — kažkokio tipo lėktuvas. Sėkliniai laivai, savaime suprantama, niekad neturėdavo sparnų, nebūdavo ir aptakūs. Maža to, šis — labai jau nedidelis.
— Kad ir kas tai būtų, — atsiliepė Brantas, — po penkių minučių viskas paaiškės. Jūs tik pažvelkite į tą švieselę — jie nusileido tiesiog Žemės parke, pasirinko savaime suprantamą vietą. Gal reikėtų sustoti ir likusiąkelio dalį eiti pėsčiomis?
Žemės parkas buvo kruopščiai prižiūrimas, žole apaugęs ovalus sklypas rytiniame Pirmojo Nusileidimo pakraštyje; iš atvažiuojančiųjųpusės aikštelę užstojo juoda, masyvi Motininio laivo kolona — pats seniausias ir labiausiai gerbiamas planetos paminklas. Iki pat šiol nėmaž nesudūlėjusio cilindro kraštai žioravo — mat kitapus laivo tvieskė vienas, bet galingas žibintas.
— Sustabdyk automobilį prie pat laivo, — paliepė merė. — Tada mes išlipsime ir iš laivo priedangos užmesime akį į atvykėlius. Išjunk mašinos žibintus, kad jie nepastebėtų mūsų tol, kol patys nepanorėsime pasirodyti.
— Jie — ar kažkas Tas? — mažumėlę isteriškai paklausė vienas keleivių. Niekas nekreipė į jį dėmesio.
Brantas sustabdė automobilį milžiniškame laivo šešėlyje ir apsisuko šimto aštuoniasdešimties laipsnių kampu.
— Kad prireikus galėtume tuoj pat pasprukti, — paaiškino pusiau rimtai, pusiau erzindamas bendražygius; jis vis dar neįstengė patikėti, kad jiems galėtų grėsti pavojus. Tiesąsakant, pasitaikydavo ir tokių akimirkų, kai Brantas suabejodavo, ar visa tai vyksta iš tikrųjų. O gal jis dar neprabudęs iš miego, ir viskas — tik labai ryškus sapnas?
Jie tyliai išsiropštė iš automobilio, prisiartino prie laivo ir slinko palei jįtol, kol pasiekė ryškiai apibrėžtą šviesos sieną. Brantas delnu prisidengė akis ir, prisimerkęs nuo akinančio žėrėjimo, dirstelėjo pro laivo briauną.
Patarėjas Simonsas neklydo. Iš tikrųjų tai buvo kažkoks orlaivis, o gal atmosferoje skraidyti pritaikytas kosminis laivas, ir iš tikrųjų labai mažas. Ar įmanoma, kad tai — šiauriečių skraidyklė? Ne, pati tokia mintis visai absurdiška. Juk Trijų Salų plotas labai ribotas, tad naudotis čia tokia transporto priemone būtų ne tik nepraktiška, bet ir nepatogu, be to, jeigu šiauriečiai būtų kūrę tokį aparatą, šito jie niekaip nebūtų nuslėpę.
Laivas buvo bukanosio strėlės antgalio formos; reikia manyti, nusileido vertikaliai, mat aplink jį žolėje nesimatė visiškai jokio
pėdsako. Šviesa sklido iš vieno šaltinio — išėmos aptakioje laivo nugaroje, o vos vos virš jos blykčiojo nedidelis raudonas švyturėlis. Ir vis dėlto — tik nežinia, ar dėl to reikėtų lengviau atsidusti, ar nusivilti — aparatas atrodė visiškai įprastai. Tokiu vargu ar įveiktum dvylikos šviesmečių atstumą, skiriantį nuo artimiausios žinomos kolonijos.
Staiga pagrindinė šviesa užgeso, valandėlei apakindama stebėtojų grupelę. Kai akys vėl apsiprato su tamsa, Brantas įžiūrėjo, kad priekinėje skraidyklės dalyje įtaisyti langai — pro juos iš vidaus sklido blausus švytėjimas. Oho! Labai jau panašu į transporto priemonę,g3benančią.žmones,anaiptol ne robotus, kas čiabuviams atrodė taip savaime suprantama.
Merės Voldron galvoje susiformavo lygiai ta pati pribloškianti išvada.
— Juk tai ne robotas — viduje esama žmonių! Nagi, nebegaiškime laiko. Brantai, nukreipk žibintuvėlio spindulį tiesiai į mane, kad jie mus pamatytų.
— Helga! — protestuodamas suspigo patarėjas Simonsas.
— Nebūk toks pusgalvis, Čarli. Eime, Brantai.
Ką ten pasakė žmogus, beveik prieš du tūkstantmečius pirmasis iškėlęs kojąį Mėnulio paviršių? „Tik vienąmažąžingsnelį…” Tuo tarpu jie sukorė gal kokius dvidešimt žingsnių — ir tada skraidyklės šone prasižiojo durys, čia pat išsilankstydamos žemyn dribtelėjo kopėčios — ir iš laivo išniro du humanoidai.
Toks buvo pirmasis Branto įspūdis. Bet tuojau pat jis susizgribo, kad jį bus suklaidinusi atvykėlių odos spalva — ar bent spalva tųkūno lopinėlių, kuriuos jis įžiūrėjo per lanksčią, skaidrią plėvelę, dengiančią juos nuo galvos iki kojų.
Atvykėliai nebuvo humanoidai — jie buvo patys tikriausižmonės.Jei Brantas niekad nebeišeitų į saulėkaitą, tikriausiai ilgainiui jo oda nublykštų taip pat, kaip ir tų dviejų.
Merė ištiesė į priekį abi rankas — senas kaip pats pasaulis gestas, bylojantis nepažįstamajam: „Žiūrėk, aš neginkluotas!”
— Nesitikiu, kad mane suprasite, — prabilo ji, — bet sveiki atvykę į Talasą.
Abu atvykėliai nusišypsojo; vyresnysis — gražus žilaplaukis, jau gerokai į septintąją dešimtį įkopęs vyras — atsakydamas irgi ištiesė rankas.
— Kaip tik priešingai, — atsiliepė jis nepaprastai giliu, tobulai moduliuotu balsu — šitokio Brantas kaip gyvas nebuvo girdėjęs. Suprantame jus kuo puikiausiai. Labai džiaugiamės jus susitikę.
Valandėlę pasitinkančiųjų grupelė stovėjo it liežuvius prariję, iš nuostabos nevaliodami ištarti nė žodžio. Vis dėlto, dingtelėjo Brantui, kvaila šitaip apstulbti. Juk jie kuo puikiausiai suprasdavo prieš du tūkstančius metų gyvenusių žmonių kalbą. Kai tik buvo išrasta balso įrašinėjimo aparatūra, suskubta amžiams užšaldyti visų kalbų svarbiausius fonetinius junginius. Laikui bėgant, gali išsiplėsti žodynas, gali keistis gramatika ar sintaksė, tačiau tartis išlieka tokia pat ištisus tūkstantmečius.
Merė Voldron pirmoji atgavo žadą.
— O, puiku, vadinasi, išvengsime aibės rūpesčių, — kliūvančiu liežuviu išspaudė ji. — Bet… iš kurgi jūs atkeliavote? Mes čia, bijau, būsime praradę ryšį su… na, su kaimynais… mat mūsų tolimojo kosmoso antena sunaikinta.
Vyresnysis vyriškis pažvelgė į gerokai aukštesnį savo bendražygį; netarę nė žodžio, juodu tarsi pasikeitė kažkokia akimirksnio žinia. Paskui pirmasis vėl atsigręžė į lūkuriuojančiąmeKai jis bylojo visiškai neįtikėtiną, kone absurdiškątiesą, gražiame jo balse buvo labai aiškiai justi liūdesys.
— Tikriausiai jums sunku bus tuo patikėti, — sakė jis. — Ir vis dėlto taip yra: mes — anaiptol ne iš kurios nors kolonijos. Mes atkeliaujame tiesiai iš Žemės.