— Aaaaaa!..
Surinka tiktai vieną kartą ir vieną vienintelį garsą, bet tokį klaikų, kad vilkas priešais stovi neilgai — duodasi į šalį ir dingsta krūmuose, nė neatsigręžęs. Tiktai sapnuose jis, velnias, visada atsisuka — sapnuose jis žino, kaip vaikas tada bijojo, kad neatsigręžtų!
Dabar jau galima eiti, galima eiti tuojau pat, jeigu klausytų kojos, bet jos linksta per kelius. Jeigu neini tu, tai eina prie tavęs — eina, artėja, švytruoja žiburys. Brolis!
— Tu? — klausia jis ramus. — Kas čia taip šaukė? Ar tu? Kas atsitiko?
Jis tyli. Brolis ima jam už rankos, perbraukia delnu per kaktą.
— Paskui pasakysiu... — nuplėšia du žodžius nuo sudžiūvusio gomurio. Paskui, nes negali žinoti — gal vilkui nepatiks, kad apie jį čia šneka, gal jis girdi, šiąnakt, kai yra brolis, nedarys nieko, o rytoj? — Paskui... Kai pareisim... — mikčioja jis, aiškiai matydamas, koks didelis jo brolis.
Paskui, vėliau. Vėliau jis pasakė, ir niekas namie nenorėjo patikėti. Vėliau — sapnai. Vėliau yra dabar. Tegu prieina prie jo, išropojusio ant smėlėto kranto, vaikeliukai, tegu nesibaido ir suaugę — patikėkit, turi jis ką pasakyti. Nukeliaukit visi prie baigiančio išdžiūti Balčios upelio, prie Mėlinio sodybos pamatų, nuvažiuokit traukiniu į Dzūkiją. O gal palaukit Žemaičių paplentėj nakties, o paskui keliaukit visi kartu takais per krūmus, per Balčios šlaitus. Pamatykit patys — šviečia tenai, šviečia vilko akys!..